AUSTRALIJOS LIETUVIAI DAILININKAI

EVA KUBBOS
E. Kubbos gimė 1928 m. Didšiliuose, Šilutės apskrityje.
1946-1951 m. studijavo dailę Berlyne (Hochschulle fur angevandte Kunst).
1952 m. ji persikėlė į Australiją ir tęsė studijas Melburno Karališkajame ir Svimburgo koledžuose (Royal Technical School, Swimbourge Technical School).
Parodose dalyvauja nuo 1958 metų. Savo kūrinius eksponavo daugelyje grupinių parodų Australijoje, Tokijuje, Vašingtone, Čikagoje. Kelias personalines parodas dailininkė surengė Australijoje, pelnė daugybę apdovanojimų, iš kurių svarbiausias - 1964 m. gautas Wynne prizas. 
Kubbos yra Sidnėjaus grafikų sąjungos, Šiuolaikinio meno sąjungos, Australijos akvarelės instituto narė.
Kūrinys “Po lietaus”, atkeliavęs į Dailės muziejaus rinkinius - tai abstraktus gėlių, sodrių, persiliejančių tonų peizažas.

Literatūra:
 Rutkauskienė R. Australijos lietuvių dailės kolekcija Dailės muziejaus rinkiniuose//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.129-132.

VLADAS MEŠKĖNAS
Vl. Meškėnas gimė 1918 metais Baku mieste (Azerbaidžanas).
Studijavo Kauno meno mokykloje ir 1936 m. konkurse už Felikso Vaitkaus pašto ženklus laimėjo III premiją.
1944 m. dailininkas pasitraukė į Austriją, vėliau emigravo į Australiją.
Parodose dalyvauja nuo 1953 m.
Tarp Australijoje gyvenančių menininkų garsėja portretais.
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose yra keturi dailininko tapyti portretai: “Genovaitės Kazokienės portretas” (1955), “Vincas Kazokas su dukra Ugne”(1955), “Dailininko duktė” (1960), “Vinco Kazoko portretas” (1981).
Dailininkas mėgsta sodrias spalvas, yra įvaldęs stiprų energingą potėpį. Jam būdingas aiškul linijų ir dėmių sąskambis, ryškus apimčių formavimas.

Literatūra:
 Rutkauskienė R. Australijos lietuvių dailės kolekcija Dailės muziejaus rinkiniuose//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.129-132.

VIKTORAS PETRAVIČIUS
V. Petravičius (1906-1989) gimė Bedaliuose, Šakių apskrityje.
1935 m. baigė Kauno meno mokyklą, 1938 m. - Paryžiaus Conservatoire National des Arts et Metiers ir Ecole Nationale Superieure des Beaux Arts.
1940-1941 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 
1944 m. pasitraukė į Vokietiją.
Nuo 1949 m. gyveno JAV.
1972 m. Čikagoje įkūrė privačią dailės galeriją ir studiją. Surengė daug individualinių parodų Lietuvoje ir JAV.
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugomi 395 Petravičiaus grafikos lakštai, 15 knygų viršelių ir 23 plakatai.

Pagrindinė Petravičiaus kūrybos sritis - grafika, bet meno pasaulyje dailininkas garsėjo ir kaip tapytojas bei skulptorius.
Ikikariniame dailininko kūribiniame palikime dominuoja portretai, kompozicijos ir knygų iliustracijos. Petravičius itin išgarsėjo iliustruodamas knygas. Gyvendamas Paryžiuje, 1937 m. jis sukūrė iliustracijas lietuvių liaudies pasakai “Gulbė karaliaus pati” už šią knygą Pasaulinėje parodoje “Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime” pelnė Didįjį prizą. 1938 m. Petravičius apipavidalino lietuvių liaudies pasaką “Marti iš jaujos”. Kiek vėliau - Sofijos Čiurlionienės Šventmarę bei Liūnės Janušytės knygą Korektūros klaida. Išeivijoje dailininkas iliustravo Gražinos Krivickienės parengtą liaudies dainų rinkinį (1949), Jurgio Jankaus noveles (1951) bei Balio Sruogos knygą Giesmė apie Gediminą (1952).
Karo ir pokario laikotarpio kūriniai sukurti jau gyvenant svetimoje žemėje ir ten ieškant kūrybinės laisvės, nuolat prisimenant pavergtą ir žiauriai kankinamą tėvynę Lietuvą. Todėl neatsitiktinai šio laikotarpio raižiniai pulsuoja nostalgija. (Ciklai “Mano gimtinėje” ir “Mano krašto laisvės tema”).
Nemažą Petravičiaus kūrybos dalį sudaro ekslibrisai. Juos dailininkas skyrė poetui Adomui Mickevičiui, Tadui Kosciuškai, Vydūnui, žmonai Aldonai Petravičienei.

Literatūra:
 Čiurlionio galerijos kolekcija (1957-1995).-Chicago.-1996.-P.71.
Dobrovolskaitė I. Viktoro Petravičiaus jubiliejinė paroda//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.384-387.

HENRIKAS ŠALKAUSKAS
H. Šalkauskas gimė 1925 m. Kaune.
1943 m. mokėsi grafikos Dancige (Meisterschulle der Deutschen Kunst.).
1946-1947 m. studijavo frafiką Freiburge, taikomosios dailės mokykloje, kartu klausė Freiburgo universitete meno istorijos paskaitų.
Nuo 1949 m. apsigyveno Australijoje, priklausė Australijos šiuolaikinio meno, Kanberos dailininkų sąjungoms, buvo Australijos akvarelės instituto (Australian Watercolour Institute) narys.
Apie 1960 m. pradėjo aktyviai dalyvauti parodose. 1964 m. surengė personalines parodas Londone, Vašingtone, San Franciske, Tokijuje, Liublianoje, Lugane.
1981 m. NSW Meno galerijoje buvo surengta pomirtinė Šalkausko kūrybos paroda ir įsteigta jo vargo premija jauniesiems menininkams paskatinti. 
Į Dailės muziejaus rinkinius pateko du akrilu tapyti Šalkausko paveikslai: “Abstrakcija” (1969) ir “Tapyba” (1971).
Mirė dailininkas 1976 m. Sidnėjuje.
Anot menotyrininkės Irenos Kostkevičiūtės, H. Šalkausko kūriniams būdingos monumentalios geometrinės struktūros, taupios formos, santūrios spalvos, trapi technika.

Literatūra:
 Rutkauskienė R. Australijos lietuvių dailės kolekcija Dailės muziejaus rinkiniuose//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.129-132.

LEONAS URBONAS
L. Urbonas gimė 1922 m. Padustėlio kaime, netoli Dusetų.
1945-1946 m. jis mokėsi Hanau (Vokietija) perkeltųjų asmenų stovykloje dailininkų Kosto Jezerskio ir Vaclovo Kaminsko įkurtoje meno studijoje.
1946-1947 m. studijavo dailę Štutgarto dailės akademijoje.
1948 m. išvažiavo į Australiją, 1951 m. grįžo į Vokietiją, 1952 m. gyveno Šveicarijoje, 1953 m. vėl grįžo į Australiją ir įsikūrė Sidnėjuje.
1957-1966 m. aktyviai dalyvavo įvairiuose dailės konkursuose, buvo pirmas lietuvis, pelnęs MOSMAN’o meno konkurso premiją ir daugybę kitų apdovanojimų įvairiuose kituose konkursuose.
1966-1967 m. kelionėje po Šiaurės Ameriką eksponavo savo kūrinius Čikagoje, Niujorke, Klivlende, Toronte.
Analogiškoje kelionėje 1970-1972 m. surengė 12 parodų.
Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra 53 Urbono 1965-1982 m. sukurti paveikslai. Tai subtilaus kolorito, saikingos kompozicijos vizijos.

Literatūra:
 Rutkauskienė R. Australijos lietuvių dailės kolekcija Dailės muziejaus rinkiniuose//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P. 129-132.

ROMAS VIESULAS
R. Viesulas gimė 1918 m. Latvijoje, Alūkštos apskrityje, Lašų valsčiuje, Gerdainių kaime.
1939 m. baigęs Rygos lietuvių gimnaziją, jis dvejus metus studijavo teisę Rygos universitete.
1941 m. R. Viesulas persikėlė gyventi į Lietuvą, kur toliau tęsė teisės studijas Vilniaus universitete ir lankė Vilniaus miesto teatro vaidybos meno studiją.
1944 m. R. Viesulas pasitraukė į Vokietiją, susidomėjo daile ir 1947-1949 m. mokėsi Freiburge, Taikomosios dailės institute (Ecole des Atrs et Metiers).
1949-1950 m. meno studijas tęsė Paryžiuje, Vaizduojamojo meno mokykloje (Ecole des Beaux Arts), kur pirmąkart dalyvavo grupinėje parodoje.
Pirmąją personalinę parodą jis surengė 1951 m. Freiburge. Tais pačiais metais Viesulas ušvyko į Ameriką, apsigyveno Čikagoje, o 1952 m. persikėlė į Niujorką, kuris jį traukė kaip svarbiausias JAV meno centras.
1960 m. Viesulas pradėjo dėstyti Temple universitete Filadelfijoje, nuo 1961 m. docentas, nuo 1965 m. - profesorius, o nuo 1985 m. iki mirties buvo šio universiteto filialo Romoje rektoriumi.
1964-1972 m. protarpiais gyveno ir dirbo Ispanijoje bei Italijoje.

1957 m. Viesulas pelnė Filadelfijos grafikos klubo metinę litografijos premiją, tris kartus (1958, 1964 ir 1969 m.) jam buvo paskirta Gugenheimo stipendija, jis pirmasis iš Amerikos dailininkų gavo Tamarindo litografijos studijos premiją (1960), o 1962 m. iškovojo Tiffany stipendiją. 1970 m. Viesulas laimėjo Trečiosios tarptautinės Krokuvos grafikos bienalės medalį, tais pačiais metais tapo Ketvirtosios Santjago grafikos bienalės bei Venecijos bienalės laureatu, yra pelnęs daugybę kitų (per 20) prestižinių tarptautinių ir JAV dailės apdovanojimų.
Dailininkas surengė 50 personalinių parodų, yra dalyvavęs daugiau nei 30 grupinių parodų. Jo kūriniai buvo eksponuoti Japonijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitur. Viesulo kūrinių turi daugiau kaip 30 pasaulio muziejų: Niujorko moderniojo meno ir Metropoliteno muziejai, Vašingtono nacionalinė meno galerija, Ženevos meno ir istorijos muziejus, Kamakuros moderniojo meno galerija (Japonija), Paryžiaus nacionalinė biblioteka ir kt.
Romo Viesulo kūrybos stilistiniai bruožai formavosi šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jis raižė medį, kūrė ofortus, bet mėgstamiausia Viesulo technika buvo minkštų aksominių tonų, tirstančių štrichų litografija. Tai subtilių, lengvų, greitų prisilietimų menas, kurį Viesulas buvo puikiai įvaldęs.
Daugelyje šeštojo dešumtmečio pradžios Viesulo litografijų vyrauja gilūs, juodi, paslaptingi tonai, kontrastuojantys su šiurkštokų baltų linijų prpperšomis. Nužymėdamos daiktų ar figūrų kontūrus, ekspresyvios linijos “drasko” kūrinio paviršių. Litografijos “Fleitininkas” (1952), “Poilsis” (1953) - gyvo, jau realistiškesnio piešinio, laisvo, kiek eskiziško pobūdžio. “Pontijus Pilotas” (1958) įdomi vaizdo kadravimu, netikėtu momento pasirinkimu, išreiškiant didžią žmogišką dramą ir skausmingą lemties nuojautą. Ekspresyviu laužytų linijų deriniu, jų ritmišku neramiu judėjimu prikausto dėmesį “Išmesti baldai” (1953).
6-ojo dešimtmečio pabaigoje Viesulo kūrinių plastinė kalba abstraktėja, beveik nebeatpažįstamai daiktai transformuojami į komplikuotas sudėtingo ritmo kompozicijas, kuriose dažnai dominuoja juodi tonai. Ir jie nebegula lygiomis dėmėmis, o neramiai pasklinda lakšte - lyg suardyti, sprogę iš vidaus (“Vidurnaktis”, 1958). Linija, ir lygi, laisva, ir “pašiaušta”, nervingai išrangyta, suteikia formoms dinamikos. Litografijose atsiranda spalva - gyvybinga, gaivališka. Spalvos švyti, tirpsta, sklinda į šalis, kurdamos laisvės, nežabotos energijos iliuziją.
1959 m. sukurtas litografijų ciklas “Dainos” (lietuvių liaudies dainų temomis) užima išskirtinę vietą Viesulo kūryboje. Visas ciklas - jausmų prasiveržimas. Lakštai kupini liūdesio, netgi melancholijos. Litografijose nėra tiesioginių tautodailės citatų - skausminga nuotaika kuriama sugretinant netikėtas detales, improvizuojant ir meistriškai pasitelkiant technikos galimybes. Nevengiama dekoratyvinių efektų - dažnai spontaniškai liejasi, taškosi, paviršiuje palikdami pasklidusių purslų pėdsakus. Ypač efektinga litografija, sukurta pagal liaudies dainą “Aš paprašysiu savo brolelių…” - šėlstančio žirgo kanopos trypia žemę ir skelia kibirkštis, iš kurių susidaro turtingas, ornamentiškai žėrintis raizginys. Vienuose “Dainų” ciklo lakštuose atpažįstame konkrečius personažus, kituose jie ritualizuoti, paslaptingi, veržliai vitališki, slepiantys abstrahuotą gyvybės ir mirties viziją.
Romo Viesulo ciklai - tai dažniausiai didelės apimties kūriniai, artimi vienas kitam ne tik savo giluminiu turiniu, bet ir savitu išraiškos būdu. Ispanijos įspūdžiai laisvai interpretuoti Viesulo spalvotų litografijų cikle “Toro Desconocido” (1960). Jame susipina iš atminties išplaukusių įspūdžių nuotrupos, matytų vaizdų fragmentai bei žmogiško dramos ir kovos elementai. Jie laisvai komponuojami, varijuojami, atpažįstama vos viena kita detalė (jaučio galva, ragai). Jausmai perteikiami spalva. Gilūs rudi, juodi ir mėlyni tonai kurio grėsmingos jėgos įspūdį. Laisvai pasklidusios baltame lape žaižaruojančių spalvų formos virsta temperamentingo šokio improvizacija (“Paso Doble”). Paskutiniame ciklo lakšte “In the Sun, in the Sand” (Saulėje, smėlyje) koridos tragedija drastiškai perteikia veriančiu raudonos spalvos švytėjimu.
Viesulas daug keliavo. Nauji reginiai, stiprūs įspūdžiai veikė, žadino fantaziją ir įkvėpimą. Litografijų ciklo “Smūgis” (1962-1963) idėja gimė kelionių po Meksiką metu. Cikle - actekų tragedijos atšvaitai. Kompozicijos dinamiškos, kupinos nerimo, destrukcijos elementų. Išnykusios civilizacijos atributai, archeologinių radinių fragmentai sujungiami į painų rezginį, kuriame staiga gūdžiai suspindi paslaptingo senovės dievo akiduobė. Išnykusių kultūrų tema aptinkama ir vėlesnėje Viesulo kūryboje. Neišvengiamos katastrofos nuojauta persmelktas diptikas “Dulkės” (1975). Įdomus jis ir technikos požiūriu - oforto ir reljefo junginiu. 
Naujų išraiškos priemonių ieškojimai, savotiški bandymai sujungti dailę ir muziką, garsą ir reginį ryškūs efektingame Viesulo dviejų dalių cikle “Notes on Image and Sound” (Pastabos apie vaizdą ir garsą, 1965), sukurtame šiuolaikinės muzikos įtakoje.
Bėgantis laikas, nuotaikų ir vaizdų kaita įkūnyta spalvotų litografijų cikle “Overpass” (Praeiti, 1970). Sustingusi praeities akimirka, ištrauktas iš atminties prisiminimas čia įrėminamas pabrėžiant jo reikšmingumą. Skambūs ir prigesinti spalviniai deriniai, veržlios formos dar kartą įrodo Viesulo meistriškumą. Tačiau bene aukščiausia jo kūrybos viršūne galėtume laikyti “Raudų” ciklą (1971-1972). Begalinis netekties skausmas ir kančia įkūnyti beveik taisyklingo kvadrato formos juodo reljefo lakštuose. Pirmą kartą “Raudų” ciklas buvo eksponuotas Romoje, kur, autoriaus sumanymu, buvo įrengti specialūs stendai, apšvietimas, o salėje skambėjo amerikiečių kompozitoriaus Alvino Currano šiai parodai suskurta muzika dzūkų raudos “Motula mano” tema. “Raudoms” dailininkas pasirinko ypač taupias išraiškos priemones: monochrominį reljefą, smulkių, judrių ir abstrahuotų, iki minimumo supaprastintų geometrinių formų derinius. Apgalvotas ir subalansuotas jų ritminis judėjimas: veržlią diagonalią kompoziciją keičia griežtesnė centruota, iškilaus reljefo apimtimis užpildytus kūrinius - plokščio apytuščio juodo lakšto rimtis. Kai kuriuose raižiniuose geometrizuotos formos grynumas ir ritmiškas jos išdėstymas įgauna tiesiog dramatiško polifoniško skambesio (“Saka”, “Medvinės”). Ciklas baigiamas pusės lakšto dydžio kūriniu - tartum nutrūkusia styga raudos fraze su pabirusiomis raidėmis ir kpėčiomis - tarpininku tarp dangaus ir žemės, vedančiomis į kitą pasaulį, vedančiomis į kitą pasaulį, jau už mūsų būties ribų.
Viesulas nebuvo iš tų dailininkų, kurie, sukūrę savo stilių, ištikimai jį eksploatuotų. Jis vis sugebėdavo keistis ir stebinti. 8-ojo dešimtmečio jo darbams būdinga tematikos ir nuotaikų kaita, platūs potėpiai, spalviniai kontrastai ir pustonių virpėjimas, persiliejimai, nutekėjimai, kartais priartinantys jo kūrinius prie tapybos. O dailininko potraukis kurti didelės apimties darbus reiškėsi ne tik raižiniuose, bet ir stulbinančio formato (2x1,5 m ir didesnio) antspauduose ant audinių - “Dvidešimt trečioji diena” (1971) ir kt.
Ekspresija, vitališkumas, iš pažiūros lengvas ir virtuoziškas stilius, spalvinė įtaiga - tai tik keletas Romo Viesulo privalumų. Gilus, skausmingas ilgesys slypi dailininko abstrahuotose poetinėse vizijose, kuriose atpažįstame komplikuotą nūdienos pasaulį.

Literatūra:
 Urbonienė R. Romo Viesulo kūrybos sugrįžimas//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.368-375.

ADOMAS VINGIS
Dailininkas gimė 1917 metais Vanagių kaime, Tauragės apskriryje.
1946-1948 m. studijavo architektūrą Štutgarte.
Nuo 1951 m. gyveno Australijoje, mokėsi vienoje iš meno mokyklų. Aktyviai dalyvavo parodose, 1964 m. surengė personalinę parodą.
Mirė A. Vingis 1980 metais.
Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje esanti “Mėlyna abstrakcija” (1977) rodo, kad dailinkas kūrė ekspresyviojo abstrakcionizmo stiliumi.

Literatūra:
 Rutkauskienė R. Australijos lietuvių dailės kolekcija Dailės muziejaus rinkiniuose//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.129-132.

LEONAS ŽYGAS
Dailininkas L. Žygas (1924-1981) Australijoje gyveno nuo 1948 metų.
1953 m. jis pradėjo aktyviai dalyvauti parodose. 1957 m. ir 1958 m. buvo surengęs personalines parodas.
L. Žygas kūrė teatro dekoracijas ir kostiumus.
Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra devyni L. Žygo kūriniai: abstrakcijos, realistinės išraiškos peizažai ir natiurmortai.

Literatūra:
 Rutkauskienė R. Australijos lietuvių dailės kolekcija Dailės muziejaus rinkiniuose//Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2.-V.-1998.-P.129-132.

Pagal rašytinius šaltinius parengė Dalia Sirgedaitė

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2006.03.28