Parodoje "Krikščionybė Lietuvos mene" eksponuojamas gausus Vakarų Europos profesionaliosios tapybos rinkinys. XVI-XIX a. kūrinius vienija bendra religinė tematika. Ekspozicijoje matome paveikslus, kadaise priklausiusius dvarininkams Vladislovui Tiškevičiui, Vytautui Vagneriui, pirkliams Vladislovui ir Stanislovui Fiorentiniams, teisėjui Antonijui Kolbai, dailininkui Boleslovui Ruseckui. Kolekcininkai daugumą šių paveikslų XX a. I pusėje padovanojo neseniai Vilniuje susibūrusioms Mokslo ir meno muziejaus ir Mokslo bičiulių draugijoms. Jų turtas, po kelių dešimtmečių draugijoms baigus veiklą, buvo perduotas valstybinėms mokslo ir meno įstaigoms, tarp jų - ir Lietuvos dailės muziejui. Šiandieninis muziejaus rinkinys formavosi palaipsniui, nuolat papildomas pirktais, perduotais ir deponuotais kūriniais.
Parodoje dominuoja XVI-XVIII a. italų tapyba. Eksponuojama ir po keletą šio laikotarpio flamandų, olandų, austrų, ispanų paveikslų. Atrinktų kūrinių tematika - Šventojo Rašto scenos, krikščionybės istorija, šventųjų gyvenimas, krikščioniškosios tiesos ir dorybės. Ekspoziciją papildo kūriniai iš Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejaus, Anykščių, Kretingos, Rokiškio bažnyčių, privačių kolekcijų.
Iš Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos (†1999) kolekcijos eksponuojama keletas įdomių XVI, XVII ir XVIII-XIX a. sandūros paveikslų, sukurtų italų vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko dailininkų. XVI a. ant medžio lentų nutapytoje kompozicijoje "Madona su Kūdikiu" Dievo Motina vaizduojama sėdinti ant pakylos. Renesansinės architektonikos formų sostas padėjo dailininkui sukurti perspektyvinės erdvės iliuziją, pabrėžti daiktų apimtis. Kruopščiai nutapyti net antraeilės svarbos paveikslo elementai. Atidesnis parodos lankytojas pastebės neįprastą kompozicijos elementą - mažą musytę. Renesanso, ypač vėlyvojo, meistrai mėgo į paveikslus lyg netyčiom įterpti nelengvai iššifruojamus simbolius. Krikščioniškoje simbolikoje šis vabzdys, kaip šėtono sferos padaras, turi negatyvų atspalvį. Dailininkas juo tarsi priminė, kad šiame pasaulyje gėris ir blogis, du antagonistiniai būties poliai, egzistuoja greta.

Nedidelio formato Antonio Campi (1530?-1591) tapytoje drobėje "Trys moterys prie Kristaus kapo" taip pat jaučiami renesanso stiliaus atšvaitai. Matome grakščias trijų moterų figūras, stovinčias prie tuščio Kristaus kapo, rytinės saulės spindulių nutvieksto peizažo fone. Įspūdingai atrodo tolumoje dunksantys miesto gynybiniai mūrai ir į padebesius kylantys kalnai. Atpažįstame renesanso menui būdingą stabilią žmogaus ir gamtos harmoniją.

Marcello Venusti, Benedetto Caliari paveiksluose pastebimos jau kitos dailės tendencijos. Laikotarpis po Leonardo da Vinci, Andrea Mantegnos, Raffaello, Tiziano vadinamas manierizmu. Prilygti didiesiems Renesanso dailininkams buvo nelengva. Naujoji karta stengėsi pranokti meistrų kūrybą kompozicijų įmantrumu, gausiais šviesos efektais, ištęstomis kūnų proporcijomis, keistokais tipažais. Šis įdomus meninės kūrybos tarpsnis vertintas ir lig šiol vertinamas labai prieštaringai, dažnai net neatlaidžiai - ypač už beatodairišką originalumo siekimą. XVI a. pabaiga seniai nuo mūsų nutolo, po kelių šimtmečių ramiau žiūrima į didžiai vertinamo Renesanso idėjų krizę, vėlesnių stilių kaitą, suprantamos jų pokyčių priežastys. Nuostabu, kad muziejus turi daugiau ar mažiau visų stilių dailininkų, tarp jų ir manieristų, paveikslų, kuriuose atsiskleidžia dailės istorijos vadovėliuose aprašytas jų manieros mįslingumas, meniniai įgeidžiai ir neretais atvejais rimtesnių natūros studijų stoka.

Marcello Venusti (1515-1579) - vienas iš jų. Mokėsi pas Michelangelo, buvo jo mokinys ir pagalbininkas. Patyrė stiprią didžiojo meistro įtaką, ne kartą kopijavo jo darbus. Tapydamas religinio siužeto paveikslus, ilgai vengė griauti nusistovėjusius kanonus. Tačiau jo "Pieta" pirmiausia atkreipia dėmesį nelaukta žinomo siužeto kompozicija, neįprasta sielvarto apimtos Marijos poza. Tai tipiškas manieristinis kūrinys. Nutapytas jis pagal Michelangelo piešinį (saugomas Gardnerio muziejuje Bostone, JAV). Yra žinomos kelios tapybinės „Pietos” kopijos.

Benedetto Caliari (1538-1598) paveikslo "Puota fariziejaus namuose" centre - tuštuma su ištapytu architektūriniu fonu. Fariziejaus menės viduryje bėgioja šunys. Už ilgų stalų sėdi puotaujantys svečiai. Tarp jų, kairiajame paveikslo kampe, matome Jėzų ir Mariją Magdalietę, niekuo neišsiskiriančius iš eilinių puotos dalyvių. Kulminacinis puotos įvykis - Marijos Magdalietės atgaila ir atleidimo aktas - dailininkui, rodos, mažiau svarbu už formalų proporcingą paveikslo kompozicinių dalių išdėstymą.

"Kristaus guldymas į karstą", nutapytas XVI a. pab. nežinomo dailininko iš Basano dirbtuvės, greičiau primena jo paties stebimą viziją. Kad neliktų abejonių, pirmame paveikslo plane dalininkas nutapo save, smalsiai stebintį įvykį, tuo prislopindamas dramatišką veiksmo nuotaiką.

XVI a. II pusės Nyderlandų tapytojai - olandas Cornelis van Haarlemas ir flamandai Bartholomeusas Sprangeris, Fransas Franckenas (jaunesnysis) - pabrėžia naratyvinį (pasakojamąjį) pradą. Cornelis van Haarlemas (1562-1638) "Senojo ir Naujojo Testamento alegorijoje", nutapytoje ant medžio lentų, vaizdais lyg teksto santrauka nuosekliai atpasakoja pagrindinius Biblijos įvykius, pradėdamas Adomo ir Ievos pirmąja nuodėme ir baigdamas Kristaus prisikėlimu trečią dieną po mirties. Tuometiniame bažnytinio meno kontekste paveikslas galėjo pasitarnauti mokant neraštingą prastuomenę Šventojo Rašto tiesų. Tokių paveikslų grupei priklauso ir Franso Franckeno jaunesniojo (1581-1642) manieristinė drobė "Septyni gailestingumo darbai". Alegorinė kompozicija iliustruoja septynis evangelinius darbus: alkstantį pavalgydinti, trokštantį pagirdyti, nuogą aprengti, sergančiu pasirūpinti, keleivį apnakvydinti, kalinį aplankyti, nemokantį pamokyti. Paveikslas - lyg katekizmo iliustracija: kasdieniškais miestiečių gyvenimo vaizdais vienu ypu primenami visi septyni gerieji darbai, gimstantys iš Caritas - artimo meilės.

Nuo šių dviejų daugiafigūrių susmulkintos kompozicijos paveikslų monumentalumu skiriasi Batholomeuso Sprangerio (1546-1611) "Šv. Uršulė su kankinėmis". Akį traukia didinga ir savotiškai grakšti karališkos kilmės jaunos moters figūra. Kaip teigia legenda, Uršulė buvo Britanijos karaliaus dukra, kuriai buvo liepta ištekėti už pagonio. Ji paprašė trejus metus palaukti ir su 11000 savo palydovių išplaukė piligriminėn kelionėn. Grįžtančias iš Romos moteris nužudė ties Kelnu hunai, Uršulei atsisakius tekėti už jų vado. Kankinės kultas viduramžių Europoje labai paplito. Šv. Uršulė, netekėjusių moterų ir piligrimų globėja, paveiksle lyg didžiulė matrona savo apsiausto skvernais dengia šalia stovinčias mergeles ir popiežių. Šventosios didumu Sprangeris pabrėžė jos hierarchinį išskirtinumą, o apdaro medžiagiškumu pademonstravo savo, kaip tapytojo, meistrystę, nenusileisdamas daugeliui ankstesnių Nyderlandų tapybos mokyklos meistrų.

XVII-XVIII a. ankstyvojo, brandžiojo ir vėlyvojo baroko tapyba pristatoma parodoje italų dailininkų Lodovico Carracci, Domenico Zampieri (Domenichino), Bartolomeo Schedone, Salvatoro Rosos, Guido Reni, Carlo Dolce, Francesco Londonio, Carlo Maratti, Giuseppe Rossi, Lorenzo Masucci, Pietro Berrettini da Cortonos mokyklos tapytojų, flamando Jano van Boeckhorsto, austro Johanno Michaelio Rottmayrio, ispanų Luiso de Moraleso, Juano Rizi ir Francisco Ximenezo drobėmis. Jos atspindi baroko epochos dailei tipiškus kompozicinius ir ikonografinius principus - dinamišką, sintetišką ir subordinuotą kompoziciją, kurioje svarbiausiam visumos elementui visada paklūsta likusios dalys, masių formavimą šviesos ir tamsos kontrasto principu, optinius efektus, kuriančius vientisos, begalinės erdvės iliuziją. Kompozicijos kupinos kreivių, įstrižainių, šešėlių ir šviesos efektų, dramatiškų formos kontrastų. Savo kūriniais dailininkai siekė kuo stipresnio emocinio įspūdžio.

Lodovico Carracci gimė ir mirė Bolonijoje (1555-1619), tapybos mokėsi gimtajame mieste. Bolonijos mokyklos skiriamasis bruožas - taisyklingas anatominis piešinys, apgalvota kompozicija, perspektyva, žmogaus kūno formų idealizavimas, griežti komponavimo kanonai. Religinio siužeto kūriniuose jaučiamas susistemintas, sujungtas į vieną visumą vaizdinys. Apibendrinti tipažai vaizduojami stambiu planu, formos plastiškos. Paveiksle "Kristus kape" šviesos pluoštas iškart nukreipia dėmesį į mirusį Kristų. Švelnioje ir paslaptingoje šviesotamsos žaismėje išryškėja du angelai, budintys šalia nurimusio kūno. Carracci, kaip visus baroko epochos dailininkus, traukė šviesos ir tamsos žaismas, apšvietimo kontrastai, leidžiantys atsiskleisti dailininko pastabumui, talentui.

Įspūdingai tapė Salvatoras Rosa (1615-1673) ir Guido Reni (1572-1642). Jų talento jėgą jaučiame žiūrėdami į "Šv. Paulių Atsiskyrėlį" ir "Šv. Sebastijoną". Šv. Paulius Atsiskyrėlis (229-342) gimė Egipte. Būdamas 22 metų, iškeliavo į dykumą. Gyventi ir melstis. Vienas vienutėlis nugyveno ten visą amželį. Pasak legendos, buvo maitinamas atnešančio jam maisto varno. Šv. Sebastijonas (†288) - kankinys, palaidotas Romos katakombose. Romėnų demaskuotas kaip krikščionis, buvo pririštas prie stulpo ir suvarpytas pagonių strėlėmis. Abu šventieji nutapyti dinamiškais potėpiais, puikiai išmanant žmogaus kūno anatomijos taisykles. Stambiu planu pavaizduotų šventųjų judesiai patetiški, kiek teatriški. Figūras gaubia dramatiška šviesotamsa. Dailininkai neakcentuoja asketizmo ir kančios, atrodo, jie labiau buvo linkę pabrėžti tobulą kūno grožį, jo proporcijų darną.

Dar vienas monsinjoro A.Talačkos kolekcijos paveikslas - Carlo Maratti (1625-1713) "Marijos įvesdinimas į šventyklą". Maratti - vienas garsiausių italų baroko tapytojų. Didžiausią jo palikimo dalį sudaro molbertiniai paveikslai. Išgarsėjo tapydamas scenas iš Marijos gyvenimo. Šiame paveiksle, nutapytame ant vario skardos, vaizduojama vos trejų metukų sulaukusi Marija. Tėvų atvesta prie aukštai stovėjusios Jeruzalės šventyklos, ji, niekieno nepadedama, greitai užlipo penkiolika pakopų į viršų. Pavaizduota scena įkomponuota į ištapytą gėlių girliandą. Tokias žiedų pynes tapė žymus Romoje dailininkas Mario Nuzzi (del Fiori, 1603-1673).

Austrų tapytojas Johannas Michaelis Rottmayris (1654-1730) stambaus plano kompozicijoje "Lotas su dukterimis" dėmesį sutelkė į tris personažus - Lotą ir dvi jo dukteris, išsigelbėjusius iš dangaus ugnies sunaikinto Sodomos miesto. Senajame Testamente rašoma: kai Sodomos apylinkes apgaubė debesys, pasipylė žaibai. Jie uždegė gausius tame krašte dervos sluoksnius. Kilo didžiuliai gaisrai. Degė visa, net ir žemė. Jos paviršius įdubo, atsivėrė didelis ežeras, jame ir nuskendo Sodoma. Tačiau dienai brėkštant, prieš tam baisumui prasidedant, angelas pasakė Lotui: „Kelkis, pasiimk savo žmoną, dukteris ir eik iš miesto, kad nepražūtumėt su nedoraisiais.” Jis paėmė Lotą už rankos ir, išvedęs už miesto, įsakė keliauti tolyn, nesustoti ir neatsigręžti. Loto žmona, sulaužiusi draudimą, atsisuko, norėdama sužinoti, kas nutiko miestui, ir pavirto druskos stulpu. Pabėgėliai prisiglaudė vienoje kalnų grotų. Rottmayris vaizduoja sceną, kai Lotą dukterys girdo vynu. Situacijos dviprasmiškumą pabrėžia dramatiška šviesos ir tamsos kaita. Spalvos sustiprina įspūdį. Apnuogintos figūros - skulptūriškos, energingos, aktyvios kaip ir pats veiksmas.

Ispano Francisco Ximenezo (1598-1666) paveiksle "Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė" matome gražią auksaplaukę liūdną moterį. Jos rankos stipriai sunertos, figūrą iš tamsos gelmių „išplėšia” šviesos srautas, sustiprinantis moters būsenos dramatiškumą. Kančios ir tragizmo kulminaciniai momentai vaizduojami Juano Rizi (1600-1681) bei Luiso de Moraleso (1520/25-1586) paveiksluose. Ant medžio lentos de Moraleso nutapytame paveiksle "Nukryžiuoto Kristaus galva" Jėzaus veidas perkreiptas priešmirtinės agonijos kančių. Rizi drobėje "Kunigas su kryžiumi" skausmo iškankintu dvasininko veidu ir iškalbingais rankų gestais perteikta egzaltuota kunigo, išgyvenančio Kristaus kančią, būsena. Ispanų baroko tapyboje dažniau nei italų kančia adoruojama. Italams ir kenčiantis žmogus turėjo būti gražus. Italų dailininko Carlo Dolce (1616-1686) "Švč. M. Marijos Sopulingosios" sielvartas apgaubtas santūrumo skraiste, nuo vidinių išgyvenimų dailininkas laikosi per pagarbų atstumą. Paveikslas skleidžia begalinę meilę, švelnumą, ramybę. Dolce Madonos įvaizdis išpopuliarėjo visoje Europoje, buvo daugybę kartų kopijuojamas.

Išskirtini trys didelio formato barokiniai paveikslai, turintys ryškų naratyvinį pradą. Italo Bartolomeo Schedone (~1570-1615) "Caritas" simbolizuoja konkrečiais labdaringais darbais išreikštą artimo meilę (lot. - Caritas) - vieną iš trijų teologinių dorybių, be kurios neįmanomos dvi kitos - viltis (Spes) ir tikėjimas (Fides). Paveikslas yra aiškiai didaktinio pobūdžio. Peterio P. Rubenso mokyklos atstovas flamandas Janas van Boeckhorstas (1605-1688) "Mozės radime" (siužetas paimtas iš Senojo Testamento „Išėjimo knygos”) primena XIII a. pr. Kr. Egipte gimusio žydų tautos pranašo, išvedusio žydus iš Egipto nelaisvės, gyvenimo istoriją. Faraono duktė su tarnaitėmis Nilo upės nendryne randa pintinę su kūdikiu (sulotynint. hebr. Moyses - vaikas, sūnus). Scena vaizduojama kiek neįprastai - menamo Italijos peizažo ir klasikinių formų architektūros fone, moterys apsirengusios kaip Boeckhorsto amžininkės. Trijų tūkstantmečių senumo įvykį dailininkas perkėlė į savo gyvenamąją epochą. Nežinomas XVII a. flamandų dailininkas monumentalioje kompozicijoje "Kristus Emause" vaizduoja Naujajame Testamente aprašyto stebuklingo įvykio kulminaciją. Pagrindinis dėmesys sutelktas į Emauso smuklėje šalia stalo sėdintį ir duoną laužiantį Jėzų. Jis - paveikslo ašis. Mokinių judesiai išduoda sąmyšį, jų veidai nušvitę iš nuostabos, atpažinus prisikėlusį siela ir kūnu trečią dieną po mirties savo Mokytoją.

Pietro Berrettini da Cortonos mokyklos nežinomo autoriaus "Loreto Švč. M. Marija danguje" nukelia mintimis į aprašytą religinėje literatūroje XIII a. mistinį įvykį - Marijos namelio nuskraidinimą iš Nazareto į Italijos miestą Loretą. Emocionalios, žaismingos ir teatriškos paveikslo figūros išdėstytos keliais tarpsniais. Viršutiniame - begalinės erdvės fone angelai neša debesų apsiaustą namelį, kuriame arkangelas Gabrielius apreiškė Marijai Jėzaus gimimą. Dievo Motina su Kūdikėliu Jėzumi sėdi ant namelio stogo. Paveikslas sukurtas tuo metu, kai Loreto Marijos kultas, XVI a. pabaigoje jėzuitams paskelbus Loretą piligrimystės centru, buvo itin sustiprėjęs.

Parodoje dar matome vėlesnių ir kitos stilistikos Francesco Londonio (1723-1783), Giuseppe Rossi (1732-1796), Lorenzo Masucci (?-1772) nedidelių paveikslų. Kai kurie jų turi savarankišką meninę vertę, kiti galėjo būti paruošiamaisiais studijiniais darbais stambesnio formato kompozicijoms.

Parodų salė - ne bažnyčia, jose laisviau jautiesi: grožiesi daile, stebiesi tapytojų meistryste, žmogaus sielos pažinimu, gyvenimo suvokimu, lygini tai, ką vieni ar kiti menininkai žmoguje ir gamtoje pirmiausia matė, stengiesi įsiminti jų stilių, braižą, tapyseną, suvokti mąstymo ir prioritetų skirtumus, kurie, amžiams slenkant, keitėsi, ir gan žymiai. Tačiau sakralinė tapyba - ne tik dailės istorija. Nereiktų pamiršti, kad dauguma šių kūrinių buvo sukurti turint visai kitas intensijas, jie buvo skirti maldai.