PARODA „LAIKRODŽIAI ŠALIA KARŪNOS“,
SKIRTA VALSTYBĖS DIENAI

Laikrodžių muziejaus parengta paroda veikia banke NORD/LB Lietuva
(Liepų g. 10, Klaipėdoje). Veikė iki 2005 m. gruodžio 31 d.

Parodos fragmentai. Nuotraukos iš LDM Laikrodžių muziejaus archyvo

Laikrodžiai šalia karūnos visada buvo valdžios, turto ir pasididžiavimo simboliai.
Pirmieji laikrodžiai buvo sukurti Europoje XIV a. Tai buvo stacionarūs laikrodžiai, įrengti bažnyčių ir katedrų bokštuose, karalių rezidencijose. Laikui bėgant, susiformavo poreikis turėti laikrodį visur ir visada. Sumažinus laikrodžių mechanizmą, sukūrus eigos spyruoklę kaip variklį vietoj svarsčių, išradus balanso spyruoklės sistemą kaip eigos reguliatorių vietoj švytuoklių, atsirado nešiojami-kišeniniai laikrodžiai.
Vienas iš žymiausių šių laikrodžių konstruktorių buvo šaltkalvis iš Niurnbergo Peteris Hhenleinas (Peter Henlein 1480–1542). Jo sukonstruoti laikrodžiai ėjo bet kurioje padėtyje ir pilnai prisukus eigos spyruoklę veikdavo 40 val. Pirmąjį tokį laikrodį P. Henleinas pagamino 1510 m. Laikrodis buvo dėžutės formos 6 cm skersmens ir 2 cm aukščio.
Seniausi kišeniniai laikrodžiai turėjo tik vieną valandinę rodyklę, neturėjo ciferblatą dengiančio stiklo. Rodyklę saugojo uždaras dangtelis, kuriame buvo išpjautos kiaurymės pro kurias matėsi skaitmenys ir rodyklės galas. Šie laikrodžiai buvo įvairiausių formų: keturkampės ar šešiakampės dėžutės, kaukolės, kryžiaus, muzikinių instrumentų ir kitų formų. Apvalūs laikrodžiai įsigalėjo tik nuo XVII a. antros pusės.
Šių laikrodžių apdailai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Įdomu tai, kad pirmųjų kišeninių laikrodžių mechanizmai buvo puošiami žymiai gausiau negu jų korpusai. Korpusai buvo gaminami iš auksuotos bronzos, sidabro, įvairių rūšių ir kitų tauriųjų metalų. Puošti kalinėtais, graviruotais, vėliau štampuotais reljefiniais ornamentais ir siužetais. Siužetuose buvo vaizduojamos įvairios gyvenimo scenos: karalių, didikų, mylimųjų portretai, netgi jų brangiausių žirgų, skalikų ir kitų gyvūnų atvaizdai. Puošyba buvo papildoma brangakmeniais ir perlais. Pradžioje į šiuos laikrodžius buvo žiūrima kaip į labai brangius žaisliukus ir papuošalus bei to meto miniatiūrinius technikos stebuklus.
XVII a. pirmoje pusėje Prancūzijoje išrasta įvairiaspalvio emalio metalo dekoravimo technika. Ji buvo labai sudėtinga, reikalavo kruopštaus darbo, daugkartinio kiekvienos emalio spalvos padengimo ir prideginimo. Ši technika kišeninių laikrodžių apdailai plačiau pradėta naudoti XVIII a. antroje pusėje.
XVII a.antroje pusėje kišeniniai laikrodžiai buvo žymiai patobulinti. 1674 m. Kristijanas Hiuigensas (Christian Huygens 1629–1695) sukonstravo pirmąjį teoriškai pagrįstą reguliatorių-balansą kaip autosvyruojančią žiedo ir spiralės sistemą, kuria remiantis susiformavo naujas kišeninių laikrodžių tipas. Pradėjus naudoti šį balansą laikrodžiai tampo plokštesni ir kompaktiškesni. Tuo laikotarpiu atsirado ir antroji rodyklė, kuri rodė minutes.
XVIII a. laikrodžius tobulino visa eilė žymių laikrodininkų: Pjeras Le Rua (Pierre Le Roy) tikslino laikrodžio mechanizmą, Tomas Miudžas (Tomas Mugde) sukonstravo pirmąjį laisvą inkarinį nuleistuką, kuris plačiau paplito tik XIX a., Džonas Harisonas (John Harison). Pasaulinės šlovės susilaukė žymus prancūzų laikrodininkas Abrahamas Luisas Bregė (Abraham Louis Breguet 1747–1823). Jo sukurti laikrodžiai buvo labai tikslūs, unikalios apdailos, technikos ir meno kūriniai.1750 m. greta valandinės ir minutinės buvo pradėta naudoti sekundinė rodyklė.
XIX a. – spartus technikos vystymosi amžius. Laikrodžius pradėjo gaminti ne atskiri laikrodininkai, o manufaktūros bei fabrikai. Kišeniniai laikrodžiai buvo gaminami ne vienetais, o šimtais bei tūkstančiais. Pagal sukurtus laikrodžių korpusų šablonus, apdailos dizaino projektus, kišeniniai laikrodžiai buvo gaminami didelėmis serijomis. Pagrindinė technika – štampavimas. Išskirtinais atvejais buvo papildoma mechanine graviravimo technika. Žymiausios XIX a. laikrodžių gamybos firmos: „Longines“, „Omega“, „Patek Philippe“, „Junghans“, „Lenzkirh“, „Gustav Becker“, „Waltham“, „Elgin“, „Doxa“.
XX a. – naujausių technologijų įdiegimo pramonėje laikotarpis, taip pat ir laikrodžių gamybos, laikotarpis. Kišeninius laikrodžius, gyvavusius daugiau kaip 300 metų, pakeitė rankiniai laikrodžiai. Mechaninių laikrodžių mechanizmus pakeitė elektroniniai - kvarciniai laikrodžiai. Šie laikrodžiai pradėti gaminti dideliais tiražais. Atsirado galimybė kiekvienam žmogui turėti savo laikrodį.
Šiuo metu laikrodžiai yra įterpiami į mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir kitų skaitmeninių prietaisų ekranus. Laiko matavimas – „Kelinta valanda?“ – yra paprastas, kiekvienam suprantamas klausimas. Yra „Žiemos“ir „Vasaros“ laikas, sutartinės laiko juostos… Tik išliko tradicija, kaip ir prieš šimtmečius segėti laikrodį, atitinkantį žmogaus statusą. „Šalia karūnos“ gali būti „Rolex“, „Rado“, „Raymond Weil“, „Concorde“ ir kitų žymių gamintojų laikrodžiai.

Laikrodžių muziejus pirmą kartą eksponuoja pinigų kolekciją. Eksponuojamose kupiūrose įspausti laikrodžių gamintojų ženklai. Parodoje eksponuojama dalis pinigų kolekcijos, išleistos 1921 m. Vokietijoje, Saksonijoje, Glashute. Žinomame laikrodžių gamintojų mieste, buvo išleistos popierinės pinigų kupiūros, kurios, galbūt, atspindi šūkį „Laikas – pinigai“.
Paroda – ilgalaikio bendradarbiavimo tarp Laikrodžių muziejaus (LDM padalinys) ir banko NORD/LB Lietuva (Liepų g.10, Klaipėda) rezultatas.
Paro
dos mecenatas – bankas NORD/LB Lietuva.

LDM Laikrodžių muziejaus
vedėjas Romualdas Martinkus

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.09.19