Vilniaus paveikslų galertijoje – paroda "Salve, Italia“

XIX amžiaus Italijos fotografijos / Fotografie italiane dell'800
2004 m. balandžio 30 d. – rugpjūčio 8 d.

Informacija / Informazioni:
Tel. 212 42 58/ http://www.muziejai.lt

Ieva / Eva. Apie / ca. 1855, albuminas / albumina. Skulptorius / scultore Giovanni Maria Benzoni (1809-1873), Roma. 21,1x14, 31,5x23,7 cm. LDM, Fi-2049

Vilniaus paveikslų galerija / Pinacoteca di Vilnius (Didžioji g. 4)
2004 m. balandžio 30 d. – rugpjūčio 9 d. /
30 aprile – 8 agosto 2004

Jonavos krašto muziejus – 2005 m. gegužės 11 d. –gegužės 26 d.
Fotografijų muziejuje Šiauliuose – 2005 m. birželio 3 d. – liepos 16 dienomis
Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriniame centre – 2005 m. liepos 22 d. – rugsėjo 5 d.

Paroda skirta Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžiai / Dedicato all’ingresso della Lituania nell’Unione Europea

Vilniaus paveikslų galerija atidaryta nuo 12 iki 18 val. Nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis

L’orario di apertura della Pinacoteca di Vilnius: ogni giorno dalle 12 alle 18. Chiuso lunedģ e durante le feste nazionali

Alessandra Bertini Malgarini, Italų kultūros instituto direktorė:

Nors Italija ir Lietuva geografiškai tolokai viena nuo kitos, tūkstantmetėje kultūros istorijoje bėgyje jos artimos nuo senų laikų. Lietuvos valstybiniuose archyvuose išsaugotos, susistemintos ir restauruotos XIX amžiaus Italijos fotografijos, šiandien pirmą kartą pristatomos lankytojams, buvo surinktos Italijoje viešėjusių Lietuvos menininkų, keliautojų ir kitų kultūros žmonių. Ši graži paroda, surengta Lietuvos dailės muziejaus, yra tartum dar vienas žingsnis dviejų šalių istorijos pažinimo link. Istorijos, kuri suveda ir dar labiau suartina abi valstybes Europos Sąjungoje.

Alessandra Bertini Malgarini, Direttore dell’Istituto Italiano di Cultura:

Geograficamente lontane, l’Italia e la Lituania sono sempre state nel corso della loro storia millenaria, culturalmente vicine. Le fotografie italiane dell’800, che oggi per la prima volta vengono esposte al pubblico dopo essere state catalogate e restaurate, sono conservate negli Archivi Nazionali Lituani e furono raccolte da artisti, viaggiatori e uomini di cultura lituani durante il loro soggiorno in Italia. La bella mostra allestita dal Museo d’Arte della Lituania costituisce un ulteriore importante tassello alla conoscenza e al riconoscimento di questa storia comune che continua a vedere insieme e ancor pił vicini nell’Unione Europea i nostri due paesi.

IŠSAMIAU APIE PARODĄ:

Margarita Matulytė, parodos kuratorė:

Šia paroda pradedamas trijų fotografijos parodų ciklas „Sveika, Europa“:

„Salve, Italia“ (2004), „Hola, España!“ (2005), „Bonjour, la France!“ (2006).

„…Ponas Žametas jau atvyko, atvežė man tas septynias gražias fotografijas. Pasikviečiau poną Jelskį ir gėrėjomės drauge tomis retenybėmis. Be galo dėkoju tau už jas“, - rašė dailininkas Kanutas Ruseckas (1800-1860) sūnui Boleslovui 1858 m. spalio 24 d. į Romą. Kažin ar jis pagalvojo tuomet, kad į tas Vilniun atsiųstas fotografijas su pasigėrėjimu bus žiūrima ir XXI amžiuje. Skiria ne tik ilgas laiko tarpsnis, bet ir pakitusios istorinės realijos - šiandien į Italiją žvelgia ne Rusijos imperijos, o nepriklausomos Lietuvos ir vieningos Europos piliečiai.
Parodoje eksponuotoss 1850-1900 metų Italijos reprezentacinės fotografijos, kurias iš kelionių po Apeninų pusiasalį parsivežė Lietuvos aristokratai, kultūros žmonės, menininkai. Jas kolekcionavo Liucijanas Uzembla, Cezaris Stanevičius, tačiau didžiausia pristatomo rinkinio dalis priklausė Boleslovui Ruseckui (1824-1913). Dailininką su Italija siejo artimas ryšys - Romoje gimė, ne kartą čia lankėsi, gilino dailės studijas. Savo fotografijų archyvą Ruseckas 1913 m. testamentu paliko Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. 1943-aisiais dalį šio rinkinio perėmė saugoti Lietuvos dailės muziejus. Tai fotografijos-suvenyrai, kelionių atminimas, italų meno pažinimo ir architektūros studijų šaltinis.
Ankstyviausi eksponatai yra atspaudai druskomis apdorotame popieriuje nuo kalotipijos negatyvo. Pirmąją negatyvinę-pozityvinę fotografiją išrado William Henry Fox Talbot (1800-1877), apie išradimą paskelbta Didžiojoje Britanijoje 1841 m. Ji ypatinga tuo, kad negatyvas buvo gaminamas iš popieriaus, įsodrinto sidabro nitrato druskos tirpalu bei apdoroto kalio jodidu. Nuo tokių negatyvų apie 1850 m. pagaminti ir Lietuvos dailės muziejaus druskiniai atspaudai „Tivolio krioklys“, „Farnese rūmai Romoje“, „Pincio terasa nuo Popolo aikštės Romoje“, „Pozzuoli panorama“, „Valstiečio vežimas“. Retos fotografijos technikos pavyzdžiai eksponuojami pirmą kartą. Pluoštas Romos fotografų darbų žymi kolodijaus technologijos pirmąjį dešimtmetį. Koliziejus, Santa Maria Maggiore bazilika, Romos forumo griuvėsiai buvo nufotografuoti 1855-1860 metais. Fotografijų autoriai - Tommaso Cuccioni (apie 1790-1864), Angelo Luswergh (1793-1858), Giacomo Caneva (apie 1813-1865), Robert MacPherson (1815-1872), Giacomo Brogi (1822-1881), broliai Alinari („Fratelli Alinari“ firma, veikianti nuo 1852 ligi šiol) ir kiti fotografai.
Nuotraukose sudėtingu valstybės vienijimosi laikotarpiu užfiksuoti visi Italijos regionai: pietų (Neapolis, Pompėja), vidurio (Florencija, Roma), šiaurės (Venecija, Vičenca, Milanas, Genuja, San Remas, Ravena). Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje nėra nė vienos politinių įvykių fotografijos. Mažai ir etnografinių vaizdų, juose - jaučiais kinkyti valstiečių vežimai, kurių buvo gausu senosios Romos gatvėse, tyliai plaukiančios Venecijos kanalais gondolos, Ligūrijos jūros pakrantėje triūsiantis Bordigheros žvejys, virves vejančios Giudeccos darbininkės. Kolekcijoje dominuoja miestų vaizdai ir architektūros paminklai, atspindėję įvairių laikotarpių meno stilius.
Antiką iliustruoja Romos forumas, kaip politinis, religinis, prekybos ir visuomeninis romėnų gyvenimo centras pradėjęs formuotis 600 m. pr. Kr., Koliziejus, pastatytas romėnų imperatoriaus Flavijaus Vespasiano ir jo sūnaus Tito 72-80 metais, Pompėjos griuvėsiai, liudijantys Vezuvijaus išsiveržimą tragišką 79 m. rugpjūčio 24 d. Vienas retesnių autentiškos ankstyvosios krikščionybės architektūros pavyzdžių - Klasės Šv. Apolinaro bažnyčia Ravenoje, statyta 530-549 metais ir dedikuota pirmajam Ravenos vyskupui. Tarp ryškiausių Venecijos gotikos statinių - ištaigingoji Dožų rezidencija, Didžiojo kanalo krantinėje stūksantys Aukso rūmai, Dezdemonos namais vadinami Contarini-Fasan rūmai.
Rinkinyje gausiai atspindėtas Italijoje suklestėjęs Renesansas, Leonardo da Vinci, Raffaello, Michelangelo, Giacomo Vignolos, Giacomo Della Portos, Andrea Palladio ir kitų genialių menininkų epocha. Ryškiausi renesansiniai statiniai - Farnese rūmai Romoje, Loredan-Vendramin-Calergi rūmai Venecijoje, Barbaran da Porto rūmai Vičencoje. Florencijos renesanso architektūrai būdingi tašytų akmenų fasadai, kolonadomis juosti vidiniai kiemai, freskomis, gobelenais, paveikslais, skulptūra ir taikomąja daile puošti interjerai. Tokie yra Pitti rūmai, pagrindinė Medicci šeimos rezidencija Florencijoje. Baroką iliustruoja keli Venecijos Santa Maria della Salute bažnyčios vaizdai. XIX a. italų fotografijos klasika - bendras Europos paveldas, saugomas ir vertinamas Lietuvoje, liudija nuo seno plėtojamus kultūrinius ryšius.
Parodą surengė Lietuvos dailės muziejus kartu su Italų kultūros institutu. Konsultavo bei talkino dr. Anita Margiotta (Museo di Roma), Luisella d’Alessandro (Fondazione italiana per la fotografia), Pompėjos archeologijos valdyba (Soprintendenza archeologica di Pompei), ambasadorius Kazys Lozoraitis ir dr. Jonas Malinauskas (Lietuvos ambasada prie Šv. Sosto), dr. Giedrė Jankevičiūtė, ekspertai dr. Zita Neverdauskienė, dr. Gražina Gasperavičienė ir Jonas Mincevičius (Lietuvos teismo ekspertizės centras), Virginija Čijunskienė (Lietuvos valstybės istorijos archyvas), kino operatorius Algimantas Mockus.

Margarita Matulytė, curatore della mostra:

Con Salve, Italia! inizia un ciclo di tre mostre fotografiche dal titolo
Salve, Europa!: Hola, Espańa! nel 2005 e Bonjour, la France! nel 2006.

“... Il signor Żamett č gią arrivato, mi ha portato sette belle fotografie. Ho invitato il signor Jelski e insieme abbiamo ammirato queste raritą. Ti ringrazio molto.” Cosģ scriveva il 24 ottobre 1858 il pittore Kanut Rusiecki (1800-1860) a suo figlio Bolesław, a Roma. Chissą se quel giorno avrą pensato che anche nel XXI secolo le fotografie inviate a Vilnius sarebbero state guardate con tanta ammirazione! Certo, le epoche sono diverse, ma č cambiata anche la realtą storica: non sono pił i cittadini dell’Impero Russo a guardare l’Italia impressa nelle stampe, bensģ i cittadini della Lituania indipendente e dell’Europa Unita.
In questa mostra vengono esposte per la prima volta le immagini pił significative dell’Italia tra il 1850 e il 1900, portate in Lituania dalla nobiltą, dagli uomini di cultura e dagli artisti dopo i loro viaggi nella penisola appenninica. Le fotografie facevano parte delle collezioni di Lucjan Uziębło e Cezariusz Staniewicz, ma per lo pił sono appartenute a Bolesław Rusiecki (1824-1913). Il pittore e l’Italia ebbero infatti un legame molto stretto: l’artista naque a Roma, la visitņ parecchie volte e qui studiņ le belle arti. Rusiecki morģ nel 1913 e nel testamento lasciņ scritto che il suo archivio fotografico fosse dato in dono al Circolo degli amici della scienza di Vilnius. In seguito, nel 1943 una parte di questa raccolta fu trasferita agli archivi del Museo d’Arte della Lituania e queste foto ricordo dei suoi viaggi costituiscono ancora oggi una fonte preziosa per la conoscenza dell’arte italiana e per gli studi di architettura.
Gli esemplari pił antichi dell’esposizione sono le stampe su carta salata eseguite da negativi ottenuti attraverso il procedimento di calotipia. Il procedimento negativo-positivo fu inventato in Gran Bretagna da William Henry Fox Talbot (1800-1877), la cui scoperta fu pubblicata nel 1841. Secondo questo procedimento il negativo si ottiene utilizzando la carta imbevuta di soluzione di nitrato d’argento e lavorata con ioduro di potassio. Dai negativi di questo tipo intorno al 1850 furono prodotte le stampe su carta salata custodite nel Museo d’arte della Lituania: le Cascate di Tivoli, Palazzo Farnese a Roma, Terazza del Parco Pincio vista dalla Piazza del Popolo a Roma, Veduta di Pozzuoli, Carro di contadini italiani. Č la prima volta che vengono esposti esempi di questa tecnica fotografica rara.
Altre opere di fotografi romani corrispondono invece al primo decennio del procedimento di stampa al collodio: il Colosseo, la Basilica di Santa Maria Maggiore e le rovine del Foro Romano furono fotografati negli anni 1855-1860 da Tommaso Cuccioni (1790 ca. - 1864), Angelo Luswergh (1793-1858), Giacomo Caneva (1813 ca. - 1865), Robert MacPherson (1815-1872), Giacomo Brogi (1822-1881), i fratelli Alinari (la Societą “Fratelli Alinari”, aperta nel 1852, č ancora attiva) ed altri.
Nel complesso periodo del Risorgimento Italiano viene fotografata tutta l’Italia: il Sud (Napoli e Pompei), il Centro (Roma, Firenze) e il Nord (Venezia, Vicenza, Milano, Genova, San Remo, Ravenna). Nella raccolta del Museo d’Arte della Lituania non c’č neppure una fotografia che rappresenti eventi politici e ugualmente poche sono anche le immagini etnografiche: solo buoi imbrigliati nei carri di contadini nelle strade di Roma, gondole galeggianti nel silenzio dei canali di Venezia, un pescatore di Bordighera al lavoro sulla riva del Mar Ligure o le lavoratrici di corda alla Giudecca. Dominano nella collezione le vedute delle cittą e i monumenti architettonici che rispecchiano gli stili artistici delle diverse epoche.
Il periodo dell’antichitą č rappresentato dalle fotografie del Foro Romano (600 a.C.), centro politico, religioso, commerciale e pubblico di Roma, del Colosseo, costruito negli anni 72-80 dall’imperatore romano Flavio Vespasiano e da suo figlio Tito e delle rovine di Pompei, testimoni della tragica eruzione del Vesuvio del 24 agosto del 79 d.C. Non manca uno dei rari e autentici esempi dell’architettura dell’inizio del cristianesimo: la chiesa di Sant’Apollinare in Classe a Ravenna, costruita tra il 530 e il 549 e dedicata al primo vescovo di Ravenna. Fra gli edifici di spicco dell’arte gotica veneziana non potevano mancare il Palazzo Ducale, la Ca’ d’Oro sul Canal Grande e Palazzo Contarini-Fasan, detto casa di Desdemona.
Una parte cospicua della raccolta č dedicata al Rinascimento italiano, l’epoca di Leonardo da Vinci, Raffaello, Michelangelo, Giacomo Vignola, Giacomo della Porta, Andrea Palladio e di altri artisti geniali. I pił significativi edifici rinascimentali riprodotti sono Palazzo Farnese a Roma, Ca’ Loredan-Vendramin-Calergi a Venezia e Palazzo Barbaran da Porto a Vicenza. L’architettura rinascimentale di Firenze č caratterizzata dalle facciate di pietre squadrate, cortili circondati dai colonnati, interni decorati da affreschi, arazzi, statue e opere di arte applicata. Cosģ č Palazzo Pitti, la residenza principale de’ Medici a Firenze. Il barocco č illustrato da un paio di immagini della chiesa di Santa Maria della Salute a Venezia.
La magistrale fotografia italiana dell’800 costituisce il patrimonio comune europeo: custodito e stimato in Lituania attesta lo sviluppo dei rapporti culturali gią da tempo esistenti. Questa mostra č stata organizzata dal Museo d’Arte della Lituania in collaborazione con l’Istituto Italiano di Cultura di Vilnius. Hanno collaborato e fornito aiuto e assistenza la Dott.ssa Anita Margiotta (Museo di Roma), la Dott.ssa Luisella d’Alessandro (Fondazione italiana per la fotografia), il prof. Pietro Giovanni Guzzo (Soprintendenza archeologica di Pompei), S.E. l’Ambasciatore Kazys Lozoraitis e il Dott. Jonas Malinauskas (Ambasciata della Lituania presso la Santa Sede), la Dott.ssa Giedrė Jankevičiūtė, i periti ed esperti Dott.ssa Zita Neverdauskienė, Dott.ssa Gražina Gasperavičienė e Jonas Mincevičius (Centro di medicina legale), Virginija Čijunskienė (Archivio Storico Statale Lituano) e l’ operatore cinematografico Algimantas Mockus.

NEŽINOMOSE FOTOGRAFIJOSE -
PAŽĮSTAMA ITALIJA

Margarita Matulytė

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) balandžio 30 d. – rugpjūčio 15 d. veikė Italijos fotografijų paroda „Salve, Italia”. Šia Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžiai skirta paroda Lietuvos dailės muziejus pradeda fotografijos parodų triptichą „Sveika, Europa”: 2004 m. parodyta „Salve, Italia”, 2005 m. bus eksponuojama paroda „Hola, Espańa!”, o 2006 m. - „Bonjour, la France!”. Fotografijos parodų triptichą numatoma kaip kilnojamųjų parodų ciklą rodyti Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Juo pristatomas Lietuvoje sukauptas Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos kultūros paveldas. Parodos kuratorė - fotografijos istorikė Margarita Matulytė.

Lietuvos narystės Europos Sąjungoje išvakarėse, balandžio 30 d., Lietuvos dailės muziejus kartu su Italijos ambasada ir Italų kultūros institutu Vilniaus paveikslų galerijoje atidarė XIX amžiaus fotografijų parodą „Salve, Italia!”. Lietuvoje saugotoms senosioms Italijos fotografijoms po šimtmetį trukusios užmaršties lemta atgimti reikšmingu istoriniu momentu. Prieš metus pradėti gražios, bet nežinomos medžiagos tyrinėjimai sutapo su Italų kultūros instituto direktorės Alessandros Bertini Malgarini darbo pradžia Vilniuje. Jos viena pirmųjų pažinčių su sostine buvo apsilankymas Lietuvos dailės muziejaus Istorinės fotografijos rinkinio saugykloje. Įspūdinga italų fotografijų kolekcija bei jos intriguojantis likimas paskatino surengti parodą. Tik glaudžiai bendradarbiaujant dviem institucijoms, buvo įmanoma įgyvendinti idėją.
Parodoje eksponuotos 1850-1900 metų Italijos fotografijos, kurias iš kelionių po Apeninų pusiasalį parsivežė Lietuvos aristokratai, kultūros žmonės, menininkai. Fotografijas, kaip suvenyrus, kelionių atminimą, italų meno pažinimo ir architektūros studijų šaltinį, kolekcionavo Liucijanas Uzembla, Cezorius Stanevičius, tačiau didžiausia pristatomo rinkinio dalis priklausė Boleslovui Ruseckui (1824-1913). Dailininką su Italija siejo artimas ryšys - Romoje gimė, ne kartą čia lankėsi, tęsė dailės studijas.
Itališkoji Ruseckų istorija prasidėjo 1821 metais, kai bajoras Kanutas Ruseckas, baigęs Vilniaus universitetą dailininkas, slaptai susituokęs su bekraite žyde Antanina Červinska, išvyko į Europą studijuoti dailės. Po metų mokslo Paryžiuje jau su dukra šeima persikėlė į Romą. Čia susilaukė dar penkių vaikų, tarp jų ir 1824 m. rugsėjo 29 d. gimusio sūnaus Boleslovo. Kūdikį Romos priemiesčio kaime augino italė, išmokiusi kalbos bei įskiepijusi prisirišimą prie krašto. Kartu su tėvais dar mažas būdamas Boleslovas Italiją paliko 1831 m., o sugrįžo 1857-aisiais kaip diplomuotas dailininkas kartu su jauna žmona Stefanija iš Karpovičių, trapia ir religinga būtybe.
Ano meto Boleslovo Rusecko laiškuose ir dienoraščiuose aprašyti įspūdžiai bei mintys, kokią didžiulę įtaką jam padarė italų kultūra, menas, gamta. Pasak dailininko, tik Italijoje jis praregėjo ir pradėjo geriau jausti bei suprasti meną, subrendo kaip tapytojas. 1858 m. balandžio 13 d. laiške tėvui Kanutui Ruseckui išsakyti žodžiai „Ak, Roma! Ji mane taip sujaudino, sunku aprašyti, nes mūsų galvose iškilo didžiulis pasaulis” atliepia Johanno Wolfgango Goethe’s „Romėniškąją elegiją” (“Römishe Elegien”): „...o Rom; doch ohne die Liebe Wäre die Welt nicht die Welt”. Be to, iš tuometinės Rusijos imperijos provincijos atvykę dailininkai Italijoje rasdavo terpę, kurioje ne tik pasisemdavo žinių ir dvasiškai sustiprėdavo, bet ir patys turėjo daugiau galimybės aktyviai reikštis.
1859 m. rugpjūčio 25 d. laikraštyje „Kuryer Wileński” paskelbtas pranešimas apie dailininką Albertą Žametą padeda suprasti italų aplinkos įtaką kūrybinei raiškai: „Tapytojas peizažistas p. Žametas, gimęs ir auklėtas Vilniuje, įgijęs išsilavinimą Sankt Peterburgo imperatoriškoje dailės akademijoje, po dvylikos gyvenimo ir studijų metų Romoje sugrįžo į gimtąjį miestą, sugrįžo vos prieš tris mėnesius, o jau ilgisi itališko dangaus, senosios Romos griuvėsių, romėnų kalnų ir lygumų. Kodėl? Nejaugi tas dangus ir griuvėsiai, tie kalnai ir lygumos jam mielesnės už gimtąją žemę, kalbą ir visus vaikystės prisiminimus? Ne, tai dėl to, kad pas mus menininkui sunku pakelti tą publikos šaltumą, tą abejingumą menui, dėmesio talentui stoką, be ko gabumai ne auga, o vysta ir miršta. Mes neįpareigojam publikos pirkti paveikslus, ne! Ir Romoje iš dešimties meno mėgėjų, lankančių žymių dailininkų dirbtuves, vos vienas ką nors nupirks ar užsakys, tačiau kiekvienas pažiūrės darbą, jį įvertins, pagirs ir tuo paskatins dailininką, jo sunkiame kelyje nudžiugins bei įkvėps”.
1861 m. palikęs Italiją, B.Ruseckas ten ne kartą sugrįžo. Gyvendamas Vilniuje prenumeravo „Vera Roma”, progai pasitaikius kalbėdavo itališkai, žiūrinėdavo parsivežtus Italijos fotovaizdus, tarp knygų lapų laikė išdžiovintas pietietiškas laukų gėles.
“Ponas Žametas jau atvyko, atvežė man tas septynias gražias fotografijas. Pasikviečiau poną Jelskį, ir gėrėjomės drauge tomis retenybėmis. Be galo dėkoju tau už jas”, - rašė Kanutas Ruseckas (1800-1860) sūnui Boleslovui 1858 m. spalio 24 d. į Romą. Šias ir kitas fotografijas dailininkų šeima rinko ne tik prisiminimui, bet ir architektūros studijoms, naudojo eskizavimui. B.Ruseckas fotografijai jautė ypatingą simpatiją. Gerai pažinojęs Vilniaus fotografą Juzefą Čechovičių, dažnai jį aplankydavo, turėjo nemažai jo darbų, kuriais nuoširdžiai žavėjosi.
Savo fotografijų archyvą kartu su biblioteka, dailės kūriniais bei kitomis muziejinėmis vertybėmis B.Ruseckas 1913 m. testamentu paliko Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Po dailininko mirties perimant palikimą, 1914-ųjų sausį buvo padarytas turto apyrašas, kuriame pažymėtos ir fotografijos, net 856 vienetai. Deja, draugijos muziejuje jos nebuvo inventorizuotos, nepažymėta ir nuosavybė. 1940 m. uždarytos draugijos rinkiniai perduoti Lituanistikos institutui, vėliau jie pateko Liaudies komisarų tarybos 1941 m. sausio 16 d. nutarimu įsteigtos LTSR mokslų akademijos žinion. Pirmaisiais sovietmečio metais, organizuojant naują muziejų tinklą, senieji rinkiniai buvo išformuoti ir išsklaidyti.
Nemažai lituanistinių vertybių prarasta karo metais. Nuo bombardavimo 1941-aisiais nukentėjo Istorijos institutas ir jame buvę eksponatai. 1943 m. balandžio 14 d. instituto pastatas buvo užimtas vermachto, ir dalis muziejinio turto perduota Vilniaus dailės muziejui. Skubotai kraustant eksponatus bei neradus inventoriaus knygų, buvo sudaryti nauji sąrašai. Tragiško likimo senieji rinkiniai įgijo saugią pastogę, tačiau prireikė ne vienerių metų atkaklaus muziejininkų darbo, kad eksponatai „prabiltų”. Taip į Lietuvos dailės muziejų pateko ir bevardė fotografijų kolekcija, po ilgų klajonių praradusi savo istoriją, o kartu ir vertę.
Fotografijų kilmę padėjo nustatyti Lietuvos valstybės istorijos archyve esantys dokumentai. Talkinant archyvo skaityklos vedėjai Virginijai Čijunskienei, gerai pažįstančiai fondus, buvo rasta ir perskaityta dešimtys Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, jų tarpe ir Ruseckų šeimos bylų, iš kurių surinkti pavieniai faktai padėjo rekonstruoti praeitį. Tik nuoseklių tyrinėjimų pagrindu kolekciją pavyko „prikelti” ir įprasminti kaip kultūros istorijos reiškinį.
Pirmieji turimi eksponatai yra kalotipijos negatyvo atspaudai druskomis apdorotame popieriuje. Pirmąją negatyvinę-pozityvinę fotografiją išrado anglas Williamas Henry’s Foxas Talbotas (1800-1877), pavadinęs ją „calotype” (iš graikų kalbos „kalos” - gražus). 1841 m. Didžiojoje Britanijoje paskelbtą išradimą Talbotas apibūdino kaip „fotogeninį piešimo meną arba procesą, kuriuo natūralius objektus galima atvaizduoti be dailininko pieštuko”. Kalotipija ypatinga tuo, kad negatyvas buvo gaminamas iš popieriaus, įsotinto sidabro nitrato druskos tirpalu bei apdoroto kalio jodidu. Prieš fotografavimą toks jodizuoto popieriaus negatyvas buvo įjautrinamas sidabro galio nitratu. Po fotografavimo kalotipinio popieriaus negatyvas buvo fiksuojamas kalio bromido tirpale, skalaujamas ir džiovinamas. Atspaudams naudotas valgomosios druskos tirpale išmirkytas ir sidabro nitrato tirpalu apdorotas popierius. Fotografinis vaizdas būdavo išgaunamas suglaudus negatyvą su pozityvu ir kelias minutes eksponuojant ryškioje saulės šviesoje.
Būtent taip apie 1850 m. buvo pagaminti ir Lietuvos dailės muziejaus druskiniai atspaudai „Tivolio kriokliai”, „Farnesių rūmai Romoje”, „Pincio terasa nuo Popolo aikštės Romoje”, „Pozzuolio panorama”, „Valstiečio vežimas”. Retos fotografijos technikos pavyzdžiai iš Lietuvos muziejų rinkinių eksponuojami pirmą kartą. Atskirti, įrodyti, kad tai yra popierinis kalotipijos negatyvo atspaudas, sudėtinga net patyrusiems specialistams. Rengiant parodą buvo atkreiptas dėmesys į penkias fotografijas, išsiskiriančias iš kitų ypatinga išvaizda. Gelsvi, švelnios spaudos, tapybiški, tarsi sugėrę fotografinį vaizdą lakštai yra užklijuoti ant nestandartinių, nelygiai iškirptų pasportų. Pakviestas konsultuoti kino operatorius Algimantas Mockus, puikiai išmanantis senąsias ir naująsias fotografijos technologijas, pritarė hipotezei, tačiau suabejojo galimybe ją įrodyti. Spėjimą, ar tai nebus vienos pirmųjų „popierinių” fotografijų, ėmėsi tikrinti Lietuvos dailės muziejaus P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro technologės Janina Lukšėnienė ir Jurga Bagdzevičienė.
Pirmą kartą su tokia užduotimi susidūrusios specialistės tyrimą pradėjo nuo išradėjo Talboto receptūros. Išnagrinėjusios kalotipijos specifiką, jos parengė metodą, kuriuo galima nustatyti fotografijų gamybai taikytą technologiją, ir atliko pateiktų pavyzdžių ekspertizę. Tačiau trūko specialios įrangos. Padėjo Lietuvos teismo ekspertizės centro darbuotojai Zita Neverdauskienė, Gražina Gasperavičienė ir Jonas Mincevičius, tyrimui pasitelkę elektroninį skenuojantį mikroskopą JSM-840 su rentgeno mikroanalizatoriumi LINK AN 10/55S. Buvo ištirta atspaudų elementų sudėtis ir nustatyta, kad druskinio popieriaus paviršinis pluoštas yra purus, neturi rišliųjų medžiagų, vaizdinėje ir nugarinėje pusėse yra beveik vienodas sidabro kiekis, kas būdinga tik kalotipijai. Taigi be mokslinio smalsumo ir užsidegimo, aukštos kvalifikacijos ir daugiametės patirties kažin ar galėtume šiandien apie tai kalbėti bei didžiuotis savo šalyje saugomomis bendromis Europos kultūros vertybėmis. Tai naujas žodis Lietuvos muziejininkystėje - pirmą kartą profesionaliai prabilta apie kalotipiją, ir senųjų fotografijų parodoje yra nurodytos technikos.
Pluoštas Romos fotografų darbų žymi kolodijaus technologijos pirmąjį dešimtmetį. Išradimą 1851 m. paskelbęs anglas Frederickas Scottas Archeris (1813-1857) negatyvams panaudojo stiklo plokšteles, o atspaudams - albuminą, kiaušinių baltymu padengtą popierių. Koliziejus, Šv. Marijos didžioji bazilika, Romos forumo griuvėsiai buvo nufotografuoti ir atspausdinti ant albumino 1855-1860 metais.
Ne kiekvienas XIX amžiaus fotografas mąstė apie savo darbų išliekamąją vertę ir retai pažymėdavo autorystę, todėl ir ant lietuviškosios kolekcijos fotografijų yra nedaug autorių signatūrų. Atliekant užsienio fotografijos kūrinių atribuciją, iškilo problemų - be originalių pavyzdžių ar bent jų reprodukcijų neįmanomi palyginamieji ar kiti metodai. Mažai naudos moksliniam tyrimui ir iš interneto. Padėjo dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kuri ne tik parūpino italų fotografijos knygų, bet ir pati Romos bibliotekose sklaidė albumus, dairėsi specialistų. Rengiamos fotoparodos laikinąja būstine Romoje tapo Lietuvos ambasada prie Šv. Sosto. Ambasadorius Kazys Lozoraitis ir Jonas Malinauskas talkino visais klausimais. Fotografijos istorikės - Anita Margiotta iš Romos ir Luisella d’Alessandro iš Turino - padėjo nustatyti ne vieną autorių, be to, italės stebėjosi ir džiaugėsi, kad Lietuvoje yra tokia įdomi kolekcija.
Eksponuojamų fotografijų autoriai - Tommaso Cuccioni’s (apie 1790-1864), Angelo Luswergh’as (1793-1858), Giacomo Caneva (apie 1813-1865), Robertas MacPhersonas (1815-1872), Giacomo Brogi’s (1822-1881), broliai Alinari’ai (“Fratelli Alinari” firma) yra žinomi pasaulio fotografijos istorikams. Su jų vardais siejama italų fotografijos pradžia. Vienas ryškiausių profesionalios fotografijos atstovų Giacomo Caneva buvo „Caffč Greco” grupės narys. Literatų ir dailininkų pamėgtoje Romos kavinėje susibūrę penki italų, prancūzų ir anglų fotografai, buvę tapytojai ir skulptoriai, tapo Romos fotografijos mokyklos pradininkais. O tuo pačiu metu škotų dailininkas ir žurnalistas Robertas MacPhersonas, apie 1840 m. apsigyvenęs Romoje, kur įrengė studiją ir sėkmingai prekiavo miesto architektūros studijomis bei apylinkių peizažais, liko ištikimas Škotų fotografijos draugijai. Florencijoje 1852 m. įkurta „Fratelli Alinari” firma sėkmingai veikia lig šiol ir yra seniausia pasaulyje. Tai vienas didžiausių fotografijos centrų, disponuojantis per 3,5 milijono fotovaizdų.
Tačiau paroda supažindino ne tik su italų fotomenininkų meistriškumu bei taikytomis technikomis. Ne mažiau įdomus yra ir fotografijų turinys. Nuotraukose sudėtingu valstybės vienijimosi laikotarpiu užfiksuoti visi Italijos regionai: pietų (Neapolis, Pompėja), vidurio (Florencija, Roma), šiaurės (Venecija, Vičenca, Milanas, Genuja, San Remas, Ravena). Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje nėra nė vienos politinių įvykių fotografijos. Mažai ir etnografinių vaizdų, juose - jaučiais kinkyti valstiečių vežimai, kurių buvo gausu senosios Romos gatvėse, plaukiančios Venecijos kanalais gondolos, Ligūrijos jūros pakrantėje triūsiantis Bordigeros žvejys, virves vejančios Džiudekos darbininkės. Kolekcijoje dominuoja miestų vaizdai ir architektūros paminklai, nes dauguma fotografijų buvo sukurtos 1860-1880 metais, kai dėl ribotų technikos galimybių, fotografijos turinio, kompozicijos bei jos paskirties sampratos vyravo išgrynintas reprezentacinis vaizdas.
Fotografijose atspindėti įvairių laikotarpių meno stiliai, o juos chrestomatiškai iliustruojančioje architektūroje „užkoduota” tūkstantmetė istorija. Pompėjos griuvėsiai liudija Vezuvijaus išsiveržimą tragišką 79 m. rugpjūčio 24 dieną. Beje, sunkiai fotografijose atpažįstamus antikinio miesto gyventojų namus nustatyti padėjo Pompėjos archeologijos valdyba. Romos forumas, pradėjęs formuotis 600 m. pr. Kr. kaip politinis, religinis, prekybos ir visuomeninis romėnų gyvenimo centras, jau viduramžiais pradėjo nykti, pavirsdamas avių ir jaučių ganykla. XIX a. fotografijose užfiksuotas periodas, kai Romos forumo teritorijoje buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai, sugrąžinę kultūrai reikšmingą paveldą.
Įspūdingi Koliziejaus vaizdai. Pastatytame romėnų imperatoriaus Flavijaus Vespasiano ir jo sūnaus Tito 72-80 metais didžiuliame amfiteatre, talpinusiame iki 70 000 žiūrovų, buvo rengiamos gladiatorų kautynės, parodomosios medžioklės, jūrų mūšiai. 1084 m. normanai nusiaubė Romą ir sugriovė Koliziejų. Jo griuvėsių išsaugojimu rūpinosi Romos popiežiai, - viduje statė kryžius, bažnytėlę, Kryžiaus kelio stotis. Vienoje fotografijoje ypač retas vaizdas - Kryžiaus kelio stotys po 1852 m. restauravimo. XIX a. pabaigoje jos buvo nugriautos, palikus tik kryžių. Senos nuotraukos tarsi patvirtina kadaise Charleso Dickenso ištartus žodžius: „Koliziejaus vienišumas, nepaprastas grožis, visiškas sunykimas pavergia svetimšalį, jį apima tylus liūdesys, kad galbūt daugiau niekada gyvenime joks kitas vaizdas taip nesukrės”.
Seną legendą primena Romos šv. Marijos didžiosios bazilikos ir aikštės nuotrauka. 356 m. rugpjūčio 5 d. popiežiui Liberijui apsireiškė švč. Mergelė Marija, liepusi pastatyti bažnyčią, jei kitą dieną pasnigs. Didžiausia Dievo Motinai skirtų bažnyčių Romoje iškilo 432-440 metais, popiežiaus Siksto III laikais. Bazilikos pagrindas yra vėlyvosios antikos architektūra, o barokinį fasadą sukūrė Ferdinando Fuga. Vienas retesnių autentiškos ankstyvosios krikščionybės architektūros pavyzdžių - Šv.Apolinaro bažnyčia Ravenoje, statyta 530-549 metais ir dedikuota pirmajam Ravenos vyskupui.
Reikšmingą kolekcijos dalį sudaro 1870-1880 metų Venecijos fotografijos, kuriose gausu turtingos patricijų ir pirklių respublikos ženklų. Tarp ryškiausių Venecijos gotikos statinių - ištaigingoji Dožų rezidencija, Aukso rūmai, Dezdemonos namais vadinami Contarinio-Fasano rūmai. Nuo XII a. Didžiojo kanalo krantinėje kūrėsi didikai, statydami prabangius rūmus. Fotografijose įamžinti pastatai atspindi Venecijos architektūros raidą: bizantišką (XII-XIII a.), venecijietiškos gotikos (XV a. pirma pusė), ankstyvojo (XV a. antra pusė) ir vėlyvojo (XVI a.) renesanso, baroko (XVII a.) ir klasicizmo (XVIII a.).
Nemažas pluoštas fotodarbų vaizduoja istorinį Venecijos centrą - Šv. Morkaus aikštę, pavadintą miesto globėjo vardu. Pasak legendos, grįžtantį iš Akvilėjos šv. Morkų užklupo audra, ir jis apsistojo vienoje Venecijos lagūnos saloje. Sapne šventajam apsireiškė angelas, pranešęs žinią, kad čia jis atgaus ramybę. Šv. Morkus buvo palaidotas Aleksandrijoje, tačiau du venecijiečiai pirkliai 828 m. slapta pervežė palaikus į Veneciją, kur per kelerius metus naujam miesto šventajam buvo pastatyta bažnyčia. 1063-1071 metais senosios šventovės vietoje iškilo Šv. Morkaus bazilika, dar šešis šimtmečius tobulinta bei puošta. Architektūros paminklas jungia Rytų ir Vakarų kultūras, išreikštas bizantiniu ir gotikos stiliumi.
Rinkinyje gausiai atspindėtas Italijoje suklestėjęs Renesansas, Leonardo da Vinci’o, Raffaello, Michelangelo, Giacomo Vignolos, Giacomo Della Portos, Andrea Palladio ir kitų genialių menininkų laikmetis. Vieni gražiausių Atgimimo epochos statinių Romoje - Farnesių rūmai, pradėti statydinti 1513 m. kardinolo Alessandro Farnese’s, 1534 m. tapusio popiežiumi Pauliumi III. Ne mažiau įspūdinga Vičencos, gimtojo Andrea Palladio miesto, architektūra. Žymaus kūrėjo darbus liudija Loggia Bernarda, Barbarano da Porto rūmų, Seminarijos bibliotekos, Chiericati rūmų fotografijos. Florencijos renesanso architektūrai būdingi tašytų akmenų fasadai, kolonadomis juosti vidiniai kiemai, freskomis, gobelenais, paveikslais, skulptūra ir taikomąja daile puošti interjerai. Tokie yra Pitti rūmai, pagrindinė Medicci’ų šeimos rezidencija Florencijoje. Baroką iliustruoja keli Venecijos šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčios - XVII a. architektūros šedevro, pastatyto architekto Baldassarre’s Longhenos po 1630 m. miestą nusiaubusio maro, vaizdai.
Italų fotografijos klasika - Europos kultūros paveldas. Atlikta mokslinė kolekcijos atribucija yra ženklus indėlis į bendrą fotografijos istoriją. Žinoma, tai tik pirmasis tyrinėjimų etapas. Ketinama išleisti parodos katalogą, kuris tiesiogiai įrašys Lietuvos dailės muziejaus rinkinį į Europos fotografijos istoriografiją. Muziejaus saugyklose dar slypi ne vienas fotografijos perlas, todėl „Salve, Italia!” pradeda trijų parodų ciklą „Sveika, Europa!”. 2005 m. bus surengta paroda „Hola, Espańa!”, o 2006 m. - „Bonjour, la France!”.

Virtuali paroda „SALVE, ITALIA!“
I dalis II dalis III dalis IV dalis V dalis VI dalis VII dalis