ADOLFAS VALEŠKA
Svarbiausios autobiografinės žinios
Adolfas Valeška (1905 03 15-1994 05 11). Dailininkas tapytojas.
- 1920 m baigė Voronežo Komercijos mokyklą, 1928 m. Kauno meno mokyklą (studijavo tapybą).
- 1930-1933 m. Nepriklausomųjų dailininkų draugijos pirmininkas.
- 1933 m. Kaune įsteigė privačią bažnytinio meno studiją.
- 1935-1940 m. Bažnytinio meno muziejaus direktorius.
- 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių A. Valeška iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių ir tuoj pat įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, pradėjo rūpintis Religinio meno muziejaus įkūrimo reikalais.
- 1940 m. birželio 15 d. buvęs vedėjas Vladas Zimnickas perdavė A. Valeškai Vilniaus dailės muziejaus turtą ir inventorines knygas. Šio muziejaus direktoriumi A. Valeška dirbo iki 1944 m.
- 1944 m. A. Valeška pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno JAV. Ten jis įsijungė į kultūrinį gyvenimą, užsiėmė tapyba.
- 1993 m. pirmasis Vilniaus valstybinio dailės muziejaus direktorius sugrįžo į Lietuvą, tačiau jam čia gyventi buvo lemta neilgai A. Valeška mirė 1994 m. pavasarį.
A. Valeška Dailės muziejaus direktorius
- Tapęs direktoriumi A. Valeška iš karto pradėjo rūpintis, kad sustiprėtų muziejaus materialinė bazė. Lietuvoje įvedus sovietų valdžią nuolat rūpinosi, kad nacionalizuotos, be savininkų paliktos meno vertybės nebūtų išvežtos iš Lietuvos. Jis raštu kreipėsi į miesto Švietimo skyriaus viršininką, kad šis padėtų muziejui gauti visą miesto savivaldybėje esančią medžiagą, susijusią su miesto istorija ir menu ir kad muziejui būtų perduoti archeologiniai rinkiniai.
- 1940 m. liepos 28 d. A. Valeškos iniciatyva muziejaus rinkiniai iš apgriuvusių Oginskių rūmų perkelti į Rotušę (Rotušė muziejui perduota Vilniaus miesto burmistro nurodymu).
- Iš karto rūmus pradėta tvarkyti (yra išlikę A. Valeškos prašymai įvesti į Rotušę telefoną, suremontuoti kanalizaciją ir vandentiekį).
- Tais metais muziejaus direktorius oficialiai ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas dėl Lietuvos paminklų apsaugos.
- A. Valeškos rūpesčiu muziejus išleido meno kūrinių apsaugos instrukciją, pagal kurią imta registruoti meno vertybes, esančias įvairiose įstaigose.
- 1940 m. rugsėjo 5 d. Miesto muziejus tapo valstybiniu (prieš tai priklausė savivaldybei).
- A. Valeškai dirbant direktoriumi buvo konservuojamos muziejuje sukauptos vertybės, inventorizuojami muziejaus rinkiniai.
- Jis rūpinosi, kad būtų surašinėjami Vilniaus pastatai, atliekami Gedimino kalno ir Vilkpėdės kasinėjimai, inventorinamas Šv. Kazimiero bažnyčios turtas, nustatomos Vilniaus miesto ribos ir kt.
- 1940 m. pabaigoje jo rūpesčiu pradėti restauruoti iš nacionalizuotų dvarų gauti vertingi eksponatai: tapybos, skulptūros, grafikos kūriniai, baldai.
- Apie visa tai liudija iki mūsų dienų išlikę dokumentai. Iškalbinga 1940 m. spalio 24 d. pradėta rašyti Vilniaus miesto muziejaus Komisijos meno kūriniams pirkti protokolų knyga.
- 1941 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto muziejus buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi. A. Valeška tapo jo direktoriumi.
- Dailės muziejaus vadovybė tais metais nusprendė viršutinėse Rotušės salėse įrengti reprezentacinę šio muziejaus galeriją, kurioje būtų eksponuojami senosios ir naujosios tapybos, plastikos, grafikos kūriniai. Pastato pirmajame aukšte buvo rodomi muziejuje sukaupti senojo Vilniaus archeologiniai meno ir urbanistikos rinkiniai. Šios ekspozicijos lankytojus pakvietė 1941 m. balandžio 13 d.
- A. Valeška daug dėmesio skirdavo muziejaus mokslinės bibliotekos komplektavimui, fotolaboratorijos reikalams, darbuotojų kvalifikacijai.
- Vienas iš svarbiausių muziejaus veiklos barų tais metais buvo iliustruotų katalogų leidyba.
- 1944 m. kovo 10 d. A. Valeška filmų reporteriui Alfonsui Žibui užsakė pagaminti nebylų dokumentinį filmą Vilniaus miesto paminklai.
- 1994 metais, baigiantis karui, A. Valeška pasitraukė į Vakarus.
Naudota literatūra:
- Mažeikienė O. Iš muziejaus kūrimosi istorijos // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis.-V.-1996.-D. 1.-P. 21-37.
- Mažeikienė O. Adolfas Valeška - pirmasis Vilniaus valstybino dailės muziejaus direktorius // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis.-V.-1996.-D. 1.-P. 254-255.
