Lietuvos dailės muziejus kartu su Lenkijos mokslų akademijos Meno institutu (Varšuva) kviečia į unikalaus fotografijos paveldo parodą iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo „Praeities reginiai“. Parodos atidarymas – 2005 m. kovo 8 d., antradienį, 16 val. Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22). SPAUDOS KONFERENCIJA tą pačią dieną 15 val. Dalyvaus Meno instituto direktorius, hab. dr. Lech Sokół, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratoriai Margarita Matulytė, Piotr Jamski, Jan Przypkowski bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.

 

Aštuoniose Radvilų rūmų salėse išeksponuota apie 170 fotografijų bei parengta demonstruoti Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentinė kino kronika, atspindinti Mažosios Lietuvos istorinę raidą (išsamiai ekspozicija pristatoma Lietuvos muziejų portale www.muziejai.lt bei pateikiama virtuali parodos versija).

Pagrindinė stiklo negatyvų kolekcija buvo pradėta kaupti Karaliaučiuje universiteto profesoriaus Adolfo Bioticherio, kuris nuo 1893 m. rengė ekspedicijas, piešė, registravo, fotografavo gamtos ir miestų vaizdus, architektūros paminklus. Nuotraukose – švarūs, ramūs krašto miesteliai, barokinė architektūra, žmonės. O tarp jų kažkada gyveno Vydūnas, Jurgis Zauerveinas, Dovas Zaunius, Jonas Vanagaitis ir kiti Mažosios Lietuvos šviesuoliai. Fotografijose – Kaukėnų (dabar Jasnoje), Ragainės (Neman), Gumbinės (Gusevo) Įsručio (Černiachovsk) ir daugelio kitų XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės lietuvininkų gyventų vietų vaizdai ir ypatinga krašto atmosfera. Visas archyvas pokario metais iš Karaliaučiaus pateko į Lenkiją. Šią dar niekur nerodytą fotografijų kolekciją po mėnesio eksponavimo Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose nuo gegužės 6 d. numatoma rodyti Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, vėliau - ir kitų muziejų salėse.

 

Apie šią parodą informaciją teikia jos kuratorė Margarita Matulytė (tel. 8 682 45332).

MARGARITA MATULYTĖ: „Praeities reginiai iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo“

Mažoji Lietuva – istorinių sūkurių kraštas

Lituanistinės fotografijų kolekcijos paroda-publikacija pristato XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą, kurią bandyta apibrėžti jau XVII a. žemėlapiuose. Vykstant vokiečių kolonizacijai, buvo būtina išsiaiškinti teritorinę, etninę priklausomybę. Kartografo Samuelio von Suchodoletzo XVIII a. sudarytame žemėlapyje senoji Prūsija suskirstyta į Sembos, Notangos ir Oberlando sritis. Keturi atskiri lakštai buvo skirti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritims. Johannas Friedrichas Betgenas 1735 m. žemėlapyje Lithuania Borussica su tik įkurto Gumbinės miesto planu patikslino lietuvininkų gyvenviečių kolonizavimą. Pirmą kartą Klein Litauen vardas buvo įrašytas Franzo Ludwigo Güssefeldo 1795 m. Prūsijos karalystės žemėlapyje Carte von dem Königreich Preussen.

Franzo Tetznerio knygoje Die Slawen in Deutschland („Slavai Vokietijoje“, 1902) publikuotas žemėlapis, atspindintis lietuviškų parapijų ribas 1719 m., Richardo Boeckho žemėlapis Sprachkarte vom Preussischen Staat („Prūsijos valstybės kalbų žemėlapis“, 1869), parengtas pagal 1861 m. Prūsijos gyventojų surašymo duomenis, bei Vinco Vileišio knygoje Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje (1935) atlikta analizė apibrėžia Mažosios Lietuvos branduolį. Pagrindinis medžiagos atrankos parodai kriterijus yra lietuvių kalbos ir kultūros paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje fotografijų sukūrimo laikotarpiu, todėl ekspozicijoje – Klaipėdos krašto, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Įsruties, Labguvos, Gumbinės apskričių vaizdai. Tai kalbinė ir kultūrinė erdvė, kraštas, blaškomas istorinių sūkurių, germanizuojamas ir sovietizuojamas, naikinamas ir atkuriamas.

 

Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvas

Archyvą pradėjo kaupti vokiečių archeologas, menotyrininkas, paminklosaugininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adolfas Bötticheris. 1893 m. jis tapo pirmuoju Karaliaučiuje įsteigto Centrinio paminklų konservatoriaus biuro tarnautoju. Mokslininkas kartu su savo artimiausiu bendražygiu architektu Fritzu Heitmannu 1890–1896 m. rengė ekspedicijas, registravo, detaliai aprašė architektūros paminklus, fotografavo ir eskizavo. Po Bötticherio mirties 1901 m. konservatoriumi paskirtas architektūros istorikas Richardas Jepsenas Dethlefsenas tęsė pirmtako pradėtus darbus: inventorizavo, sudarė paminklotyros archyvą, kaupė fotodokumentus. Ketvirtame dešimtmetyje biuras išaugo, buvo įsteigti papildomi etatai. Naujasis konservatorius Bertholdas Conrades’as dirbo daug palankesnėmis sąlygomis. Valdžia negailėjo lėšų paminklų apsaugai ir teikė tam darbui didelę reikšmę. Paminklus fiksavo net penki šeši fotografai. Centrinis paminklų konservatoriaus biuras vykdė darbus ir Antrojo pasaulinio karo metu, o 1944 m. pradėjo ruoštis evakuacijai. Tačiau dėl greitai artėjančios fronto linijos archyvas buvo paliktas Rytų Prūsijos teritorijoje. 1945-ųjų pabaigoje juo pasirūpino Torūnės universiteto organizuota ekspedicija. 1952 m. techninė dokumentacija ir dalis ikonografinės medžiagos buvo perduota į Olštyno valstybinį archyvą, apie 6600 vienetų stiklo negatyvų pateko į Meno institutą Varšuvoje.

Lietuvininkus menantys vaizdai

Fotografijos iš senojo archyvo įspūdingos – profesionaliai parinktos kompozicijos, pastebėta fiksuojamo objekto esmė, sukurti estetiški vaizdai. Atrodo, kad jų autoriai – vokiečių architektai, paminklų konservatoriai, meno istorikai bei fotografai Adolfas Bötticheris, Richardas Dethlefsenas, Paulas Hornas, Carlas Wünschas, Antonas Ulbrichas – dažnai pamiršdavo pagrindinę fotodokumentų paskirtį ir kūrė impulsyviai, įsijausdami į dokumentuojamą medžiagą. Dažname kadre pozuoja atsitiktiniai praeiviai, kas suteikia fotografijoms betarpiškumo ir atgaivina kadrą.

Klaipėdos krašto vaizdai piešia tykaus, o vietomis ir niūraus lietuviško kaimo įvaizdį. Biržininkų, Dituvos, Derceklių, Žiaukų, Kalotės, Stankiškių, Skirvytės sodybose mažai gyvybės ženklų – vienas kitas basakojis vaikėzas, žvejys prie tinklų, verpianti lietuvininkė. Skirtinga kaimynystėje, Rytų Prūsijos teritorijoje, įsikūrusių kaimų kasdienybė.    Ä