Adolf Böttischer
Įsė / Inse / dabar Prčialy, Kaliningrado sr.
Burinės valtys prieplaukoje prie evangelikų liuteronų bažnyčios
1892–1895
Žvejų kaimas prie Kuršių marių, abipus Įsės upės žiočių. Įsės parapija įkurta 1570 m. XIX a. vid. čia gyveno 79,6 %, 1902 m. – 55,5 % lietuvių.
© Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk
Parodos organizatoriai:
Lietuvos dailės muziejus http://ldmuziejus.mch.mii.lt
Lenkijos mokslų akademijos Meno institutas (Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk)
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Parodos partneriai
Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija http://www.spaudos.lt
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus http://www.mlimuziejus.lt
Lietuvos centrinis valstybės archyvas http://www.archyvai.lt 
Tarptautinė fotografijų paroda
Praeities  reginiai
iš senojo Rytų Prūsijos 
konservatoriaus archyvo

Paroda veikia:

2005 m. kovo 8–balandžio 10 d. –  Radvilų rūmuose.
Adresas: Vilnius, Vilniaus g. 22
Atidaryta kasdien nuo 12 iki 18 val.
Nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis

Paroda atidaryta 2005 m. kovo 8 d. Tą pačią dieną įvyko spaudos konferencija.

2005 m. gegužės 6–liepos 1 d. – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Adresas: Klaipėda, Didžioji Vandens g. 6
Atidaryta kasdien nuo 10 iki 18 val. Gegužės mėn. nedirba sekmadieniais, pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis
Birželio mėn. nedirba pirmadieniais, antradieniais ir valstybinių švenčių dienomis
Nežinomas fotografas. Šilutė / Heydekrug, Klaipėdos aps.
Turgaus aikštė ir viešbutis „Germania“
Apie 1910. Miestas prie Šyšos upės susikūrė iš Šilokarčemos, Verdainės, Cintijoniškių ir Žibų kaimų. © Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk
Nežinomas fotografas. Kaukėnai / Kaukehmen / dabar Jasnoje, Kaliningrado sr.
Gyvenamasis namas
Apie 1912
Įsikūręs tarp trijų upių – Rusnės, Gilijos ir Kaukės – miestas buvo svarbus prekybos centras, kuriame veikė siaurojo geležinkelio stotis, plytinė, lentpjūvė, viešbučiai, krautuvės, dirbtuvės, spaustuvės, knygrišyklos. 1861–1862 m. čia leistas laikraštis Kaukehmer Wochenbote fuer die Litauische Niederung („Kaukėnų savaitinis pasiuntinys Lietuvos žemumai“). Kaukėnų parapija – viena seniausių krašte, bažnyčia statyta XVI–XVII a. Iki 1930 m. kas sekmadienį bei per šventes pamaldos laikytos lietuvių kalba. 1736 m. duomenimis valsčiuje gyveno tik lietuviai, o 1905 m. jų liko tik 9%. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia paversta sandėliu, vėliau gaisro metu sunaikintas vidus, liko sienos. Sovietmečiu nuniokotas miesto centras, kapinės.
© Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk
 
Informacinio parodos leidinuko viršelisLietuvos dailės muziejus kartu su Lenkijos mokslų akademijos Meno institutu (Varšuva) kviečia į unikalaus fotografijos paveldo parodą iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo „Praeities reginiai“. Parodos atidarymas – 2005 m. kovo 8 d., antradienį, 16 val. Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22). SPAUDOS KONFERENCIJA tą pačią dieną 15 val. Dalyvaus Meno instituto direktorius, hab. dr. Lech Sokół, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratoriai Margarita Matulytė, Piotr Jamski, Jan Przypkowski bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.
 
Aštuoniose Radvilų rūmų salėse išeksponuota apie 170 fotografijų bei parengta demonstruoti Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentinė kino kronika, atspindinti Mažosios Lietuvos istorinę raidą (išsamiai ekspozicija pristatoma Lietuvos muziejų portale www.muziejai.lt bei pateikiama virtuali parodos versija).
Pagrindinė stiklo negatyvų kolekcija buvo pradėta kaupti Karaliaučiuje universiteto profesoriaus Adolfo Bioticherio, kuris nuo 1893 m. rengė ekspedicijas, piešė, registravo, fotografavo gamtos ir miestų vaizdus, architektūros paminklus. Nuotraukose – švarūs, ramūs krašto miesteliai, barokinė architektūra, žmonės. O tarp jų kažkada gyveno Vydūnas, Jurgis Zauerveinas, Dovas Zaunius, Jonas Vanagaitis ir kiti Mažosios Lietuvos šviesuoliai. Fotografijose – Kaukėnų (dabar Jasnoje), Ragainės (Neman), Gumbinės (Gusevo) Įsručio (Černiachovsk) ir daugelio kitų XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės lietuvininkų gyventų vietų vaizdai ir ypatinga krašto atmosfera. Visas archyvas pokario metais iš Karaliaučiaus pateko į Lenkiją. Šią dar niekur nerodytą fotografijų kolekciją po mėnesio eksponavimo Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose nuo gegužės 6 d. numatoma rodyti Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, vėliau - ir kitų muziejų salėse.
 
Apie šią parodą informaciją teikia jos kuratorė Margarita Matulytė (tel. 8 682 45332).

MARGARITA MATULYTĖ: „Praeities reginiai iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo“

Lituanistinės fotografijų kolekcijos paroda-publikacija pristato XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą, kurią bandyta apibrėžti jau XVII a. žemėlapiuose. Vykstant vokiečių kolonizacijai, buvo būtina išsiaiškinti teritorinę, etninę priklausomybę. Kartografo Samuelio von Suchodoletzo XVIII a. sudarytame žemėlapyje senoji Prūsija suskirstyta į Sembos, Notangos ir Oberlando sritis. Keturi atskiri lakštai buvo skirti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritims. Johannas Friedrichas Betgenas 1735 m. žemėlapyje Lithuania Borussica su tik įkurto Gumbinės miesto planu patikslino lietuvininkų gyvenviečių kolonizavimą. Pirmą kartą Klein Litauen vardas buvo įrašytas Franzo Ludwigo Güssefeldo 1795 m. Prūsijos karalystės žemėlapyje Carte von dem Königreich Preussen.
Franzo Tetznerio knygoje Die Slawen in Deutschland („Slavai Vokietijoje“, 1902) publikuotas žemėlapis, atspindintis lietuviškų parapijų ribas 1719 m., Richardo Boeckho žemėlapis Sprachkarte vom Preussischen Staat („Prūsijos valstybės kalbų žemėlapis“, 1869), parengtas pagal 1861 m. Prūsijos gyventojų surašymo duomenis, bei Vinco Vileišio knygoje Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje (1935) atlikta analizė apibrėžia Mažosios Lietuvos branduolį. Pagrindinis medžiagos atrankos parodai kriterijus yra lietuvių kalbos ir kultūros paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje fotografijų sukūrimo laikotarpiu, todėl ekspozicijoje – Klaipėdos krašto, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Įsruties, Labguvos, Gumbinės apskričių vaizdai. Tai kalbinė ir kultūrinė erdvė, kraštas, blaškomas istorinių sūkurių, germanizuojamas ir sovietizuojamas, naikinamas ir atkuriamas.
 
Archyvą pradėjo kaupti vokiečių archeologas, menotyrininkas, paminklosaugininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adolfas Bötticheris. 1893 m. jis tapo pirmuoju Karaliaučiuje įsteigto Centrinio paminklų konservatoriaus biuro tarnautoju. Mokslininkas kartu su savo artimiausiu bendražygiu architektu Fritzu Heitmannu 1890–1896 m. rengė ekspedicijas, registravo, detaliai aprašė architektūros paminklus, fotografavo ir eskizavo. Po Bötticherio mirties 1901 m. konservatoriumi paskirtas architektūros istorikas Richardas Jepsenas Dethlefsenas tęsė pirmtako pradėtus darbus: inventorizavo, sudarė paminklotyros archyvą, kaupė fotodokumentus. Ketvirtame dešimtmetyje biuras išaugo, buvo įsteigti papildomi etatai. Naujasis konservatorius Bertholdas Conrades’as dirbo daug palankesnėmis sąlygomis. Valdžia negailėjo lėšų paminklų apsaugai ir teikė tam darbui didelę reikšmę. Paminklus fiksavo net penki šeši fotografai. Centrinis paminklų konservatoriaus biuras vykdė darbus ir Antrojo pasaulinio karo metu, o 1944 m. pradėjo ruoštis evakuacijai. Tačiau dėl greitai artėjančios fronto linijos archyvas buvo paliktas Rytų Prūsijos teritorijoje. 1945-ųjų pabaigoje juo pasirūpino Torūnės universiteto organizuota ekspedicija. 1952 m. techninė dokumentacija ir dalis ikonografinės medžiagos buvo perduota į Olštyno valstybinį archyvą, apie 6600 vienetų stiklo negatyvų pateko į Meno institutą Varšuvoje.
Fotografijos iš senojo archyvo įspūdingos – profesionaliai parinktos kompozicijos, pastebėta fiksuojamo objekto esmė, sukurti estetiški vaizdai. Atrodo, kad jų autoriai – vokiečių architektai, paminklų konservatoriai, meno istorikai bei fotografai Adolfas Bötticheris, Richardas Dethlefsenas, Paulas Hornas, Carlas Wünschas, Antonas Ulbrichas – dažnai pamiršdavo pagrindinę fotodokumentų paskirtį ir kūrė impulsyviai, įsijausdami į dokumentuojamą medžiagą. Dažname kadre pozuoja atsitiktiniai praeiviai, kas suteikia fotografijoms betarpiškumo ir atgaivina kadrą.
Klaipėdos krašto vaizdai piešia tykaus, o vietomis ir niūraus lietuviško kaimo įvaizdį. Biržininkų, Dituvos, Derceklių, Žiaukų, Kalotės, Stankiškių, Skirvytės sodybose mažai gyvybės ženklų – vienas kitas basakojis vaikėzas, žvejys prie tinklų, verpianti lietuvininkė. Skirtinga kaimynystėje, Rytų Prūsijos teritorijoje, įsikūrusių kaimų kasdienybė.    Ä  
Æ Kitaip atrodo Karklės (dabar Mysovka) ar Gilijos (dabar Matrosovo) kaimai. Dėmesį patraukia gražūs namai su nendrėmis dengtais stogais, puošniomis vėjalentėmis, ornamentuotais prieangiais. XX a. pradžioje pusė gyventojų buvo lietuviai. Netikėtu vaizdu atsiveria žiemą fotografuotas Įsės (dabar Pričialy) bažnytkaimis – ant ledu padengto Kuršių marių kranto vaikai žaidžia ledo ritulį. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – po langu sustoję penki vaikai. Viena mergaitė rankose laiko riebų katiną, o kita – popierinį pakelį, gal su fotografo vaišintais saldainiais, kuriais priviliojo pozuoti.
Miestuose vokiškoji kultūra ypač pastebima. Tik trys kilometrai nuo Kuršių marių skiria Labguvą (dabar Polesk). Nuotraukos vaizduoja švarų ir civilizuotą miestelį. Viename vaizde užfiksuota gotikinė bažnyčia, kurioje 1562–1587 m. kunigavo garsios Postilės autorius Jonas Bretkūnas, pirmasis Labguvoje sakęs lietuviškus pamokslus. Tilžės (dabar Sovetsk) fotografijose didžiausią įspūdį palieka barokinė architektūra bei istoriniai pastatai, pavyzdžiui, Karališkoji gimnazija, kurioje vyko paskaitos lietuvių kalba. Dalis fotodarbų sukurta 1892–1895 m., kai Martynas Jankus, o vėliau Otonas fon Mauderodė mieste spausdino Varpą. Nuotraukose išlikusiomis Tilžės gatvėmis knygnešiai į Didžiąją Lietuvą gabeno lietuvišką raštiją. Pagrindinis lietuvių spaudos centras mena ir 1885 m. įkurtą pirmąją lietuvių Birutės draugiją. Su mieste puoselėta lietuvybe siejami Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus, Viliaus Bruožio, Jurgio Zauerveino, Dovo Zauniaus, Jono Vanagaičio, Vydūno vardai. Viename vaizde nuo vieškelio, vedančio į pagarsėjusį spaustuvėmis Gastų (dabar Slavsk) miestą, gerai matosi malūnas ir bažnyčia. Apylinkėse gimė ir tėvo vadovaujamoje Gastų mokykloje mokėsi kalbininkas Frydrichas Kuršaitis.
Pluoštas fotografijų atspindi Ragainę (dabar Neman). Čia nuo 1549 m. klebonavo ir 1563 m. mirė pirmosios lietuviškos knygos Katekizmusa prasti žadei autorius Martynas Mažvydas, čia 1883 m. buvo išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis Aušra. Kiek toliau, Nemuno žemupyje, įsikūrusius Kaukėnus (dabar Jasnoje) vokiečių fotografas pristato kaip modernios kultūros miestą su ištaigingomis krautuvių vitrinomis, nauja geležinkelio stotimi. Senieji stiklo negatyvai išsaugojo užfiksuotas Pilkalnio (dabar Dobrovolsk) gatves ir aikštes, sugėrusias lietuvybės dvasią. Vienas pirmųjų Pilkalnio kunigų buvo Jurgis Musa, padėjęs Bretkūnui versti Bibliją. Apskrities administraciniame centre Gumbinėje (dabar Gusevo), kur 1714 m. krikštytas netoliese gimęs Kristijonas Donelaitis, – žalumoje skendintys parkai. O Įsrutis (dabar Černiachovsk) iškyla kaip XVI–XVIII a. architektūros miestas. Detaliai užfiksuotas senamiestis, kuris sovietmečiu buvo nugriautas.
Kruopščiai iš visų pusių dokumentuota Želvos (dabar Kamenskoje) pilis, kuri XIV a. priklausė didžiajam kryžiuočių magistrui Konradui Valenrodui. Adomo Mickevičiaus romantiškai poetizuotas kryžiuotis atgyja niūrios, apleistos, bet fotografijose dar visiškai sveikos pilies mūruose. Vokiečių fotografų apsilankyta ir Šilutėje, vadintoje Šilokarčema. Čia jų dėmesį patraukė turgus, viešbutis, lentpjūvė, durpių įmonė. Graži pasienio ruožo fotografija. Širvintos (dabar Kutuzovo) vieškelyje sustojo būrelis vietinių gyventojų, o tolumoje matyti Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiesčio) bažnyčia. Šiuo keliu lietuvybės klausimus spręsti į Rytprūsius žygiavo varpininkai. Beveik po kiekvienu sakralinio meno vaizdu galima įrašyti – sugriauta, sudeginta, susprogdinta, sunaikinta. Tik nuotraukose išlikusios Kaimės (dabar Zarečje) gotikinės bažnyčios interjero fragmentai, sovietmečiu gaisro metu sugriuvusios Papelkių (dabar Vysokoje) bažnyčios vidus. Čia lietuviškos pamaldos vyko iki 1918 m. Įdomios Trempų (dabar Novostrojevo) bažnyčios interjero nuotraukos. Parapijoje, įkurtoje XVI a. pabaigoje, kunigavo nemažai lietuvių kultūros puoselėtojų. Įsės kaimo bažnyčia sovietmečiu nugriauta, o nuotraukose išliko ne tik aštuonkampis fasadas, bet ir vidus.
Parodą parengė Lietuvos dailės muziejus kartu su Lenkijos mokslų akademijos Meno institutu. 170 fotografijų kilnojamosios ekspozicijos pristatymą Lietuvos regionuose koordinuoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė krašto raidą iliustruojančią kroniką.
Parodos kuratoriai Margarita Matulytė (Lietuvos dailės muziejus), Piotr Jamski ir Jan Przypkowski (Lenkijos mokslų akademijos Meno institutas).
 
 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.09.19