Margarita Matulytė: „Kelionė į Šiaurės Atlantidą“

P r a e i t i e s r e g i n i a i

iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo

KELIONĖ Į ŠIAURĖS ATLANTIDĄ

Margarita Matulytė

Kai pirmą kartą paėmiau į rankas knygą „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai: 1885–1940 metų ikonografija“, neįtariau, kad didžiulį Domo Kauno atliktą ikonografinį darbą galima būtų papildyti ir pratęsti. 2000 m. išleistame albume publikuojama 680 iliustracijų iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos ir Kanados privačių bei valstybinių archyvų. Sudarytojas, talkinant būriui entuziastų, surinko daugybę fotografijų, pasitelkė visą jam žinomą istoriografinį arsenalą ir vaizdais įprasmino Mažosios Lietuvos istorijos atkarpą. Knygoje dominuoja visuomenės ir kultūros veikėjų portretai, o vaizdų, ypač iki Pirmojo pasaulinio karo, mažiau. Tai nenustebino, nes buvau tikra, kad, be atvirukų, originalių fotografijų išliko nedaug.
Tačiau šią nuostatą pakeitė Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto darbuotojas Piotras Jamskis, dalyvavęs 2003 m. spalio 15–17 d. Vilniuje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai“. Jis papasakojo apie Lietuvoje dar nežinomą Meno institute esantį Rytų Prūsijos stiklo negatyvų rinkinį ir pasiūlė surengti parodą. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pritarė idėjai ir paskatino paruošti tarptautinės kilnojamosios parodos projektą. Pagrindinis motyvas – privalome suteikti Lietuvos visuomenei galimybę susipažinti su unikalia medžiaga.
Jau po dviejų savaičių keliavau į Varšuvą, kur manęs laukė Meno instituto fotoarchyve „nugrimzdusi“ Šiaurės Atlantida. Šis taiklus metaforiškas pavadinimas vartojamas Rytų Prūsijos likimui nusakyti. Jį taikau ir savo asociatyviam santykiui su Mažosios Lietuvos sąvoka. Man tai visų pirma kalbinė ir kultūrinė erdvė. Lietuvininkų kraštas, be sienų ir savarankiškumo teisės, blaškomas istorijos sūkurių, buvo germanizuojamas, rusifikuojamas, sovietizuojamas. Dingęs Mažosios Lietuvos materialusis kultūros paveldas išliko rankraščiuose, knygose ir paskutinius lietuvininkų pėdsakus atspindinčiose fotografijose. Todėl su didžiausia pagarba ir dėkingumu prisimenu tuos kultūros darbininkus, kurie fiksavo ir skubėjo išsaugoti greitai nykstančias, o tiksliau – barbariškai naikinamas vertybes.
Iš lenkų kolegų sužinojau rinkinio istoriją. Archyvą pradėjo kaupti vokiečių archeologas, menotyrininkas, paminklosaugininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adolfas Bötticheris. Nuo 1890 m. jis domėjosi Rytų Prūsijos kultūros ir meno paminklais, kuriuos aprašė aštuonių tomų veikale „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“ (“Rytprūsių provincijos statybos ir meno paminklai“). Penktas tomas, išleistas 1895 m., skirtas Lietuvai – Litauen. Paskelbta dokumentacija su 706 fotografijomis ir 406 piešiniais buvo sukaupta per 1890–1896 m. ekspedicijas, kurias jis rengė kartu su bendražygiu architektu Fritzu Heitmannu. Mokslininkai registravo, viską detaliai aprašinėjo, fotografavo ir eskizavo. 1893 m. Bötticheris tapo pirmuoju Karaliaučiuje įsteigto Centrinio paminklų konservatoriaus biuro tarnautoju. Po jo mirties 1901 m. konservatoriumi buvo paskirtas architektas, architektūros istorikas Richardas Jepsenas Dethlefsenas, Karaliaučiuje dirbęs Rytų Prūsijos architektūros ir dailės paminklų restauratoriumi. Dethlefsenas tęsė pirmtako pradėtus darbus: inventorizavo, sudarė paminklotyros archyvą, tiesa, fotografavo mažiau ir rečiau. 1911 m. tyrinėtojas išleido lietuvininkų trobesių fotografijomis iliustruotą knygą „Bauernhäuser und Holzkirchen in Ostpreussen“ (“Rytprūsių kaimo namai ir medinės bažnyčios“).
Ilgą laiką Karaliaučiaus paminklų konservatorius neturėjo nei oficialių įstaigos patalpų, nei padėjėjų. Menkai remiami valdžios, ir Bötticheris, ir Dethlefsenas dirbo visuomeniniais pagrindais. Nepaisant to, jų užmojai buvo dideli. Nuo 1902 iki 1940 m. reguliariai buvo leidžiami įvairūs iliustruoti mokslo darbai, įsteigtas ir kauptas penkių skyrių archyvas. Rinkinys kauptas įvairiais būdais. Dažnai patys konservatoriai vykdavo į vietas dokumentuoti, įsigydavo atspaudus su negatyvais iš kitų asmenų, kartais talkino regionų valdininkai. 1931 m. fotoarchyvą sudarė 8000 pozityvų ir 5000 negatyvų. 1936-aisiais biuras išaugo, buvo įsteigti dar keturi papildomi etatai. Naujasis konservatorius Bertholdas Conrades’as dirbo palankesnėmis sąlygomis. Valdžia negailėjo lėšų paminklų apsaugai ir teikė tam darbui didelę reikšmę. Paminklus dokumentavo penki šeši fotografai. Didžioji negatyvų dalis buvo įsigyta 1937–1938 metais. Centrinis paminklų konservatoriaus biuras nenutraukė darbo ir Antrojo pasaulinio karo metu, o 1944-aisiais pradėjo ruoštis evakuacijai. Tačiau dėl artėjančios fronto linijos archyvas buvo paliktas Rytų Prūsijos teritorijoje. 1945-ųjų pabaigoje juo pasirūpino Torūnės universiteto ekspedicija. 1952 m. techninė dokumentacija ir dalis ikonografinės medžiagos (taip pat ir 1270 atspaudų iš originalių negatyvų) buvo perduota Olštino valstybiniam archyvui, apie 8000 vienetų stiklo negatyvų pateko į Meno institutą Varšuvoje. Dėl pokariu neatliktos detalios inventorizacijos dalis medžiagos atsidūrė privačiose rankose.
Tad laukė nelengvas darbas – iš 6600 Rytų Prūsijos vaizdų reikėjo atrinkti Mažąją Lietuvą. Pasitelkus sukurtą elektroninę duomenų bazę, techniškai tai padaryti buvo nesudėtinga, trukdė skirtingi požiūriai ir prieštaringas istorinis vertinimas. Kartu su būsimos parodos kuratoriais, atstovaujančiais Meno institutui, – Janu Przypkowskiu ir Piotru Jamskiu – bandėme rasti bendrą sprendimą, tačiau, turiu pripažinti, pirmoji diena buvo nesėkminga. Pagrindinę problemą sudarė teritorijos, kuri atspindėtų parodos temą, nustatymas. Čia galėjo padėti žemėlapiai.
Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą bandyta pažymėti jau XVII a. žemėlapiuose. Vykstant vokiečių kolonizacijai, buvo būtina išsiaiškinti teritorinę, etninę priklausomybę. Kartografo Samuelio von Suchodoletzo XVIII a. sudarytame žemėlapyje senoji Prūsija suskirstyta į Sembos, Notangos ir Oberlando sritis. Keturi atskiri lakštai buvo skirti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsručio apskritims. Johannas Friedrichas Betgenas 1735 m. žemėlapyje „Lithuania Borussica“ su tik įkurto Gumbinės miesto planu patikslino lietuviškų gyvenviečių kolonizavimą. Pirmą kartą „Klein Litauen“ vardas buvo įrašytas Franzo Ludwigo Güssefeldo 1795 m. Prūsijos karalystės žemėlapyje „Carte von dem Königreich Preussen“. Tačiau iki šiol Mažosios Lietuvos ribos archeologų, istorikų, kalbininkų yra traktuojamos įvairiai, ypač jeigu kartu diskutuoja vokiečiai, lenkai ir lietuviai.
Lenkų mokslų akademijos Meno instituto bendradarbiai nepatikliai šnairavo į mane, kai dairiaus į Karaliaučių, taip glaudžiai siejamą su lietuvininkais miestą. Apsispręsti padėjo iš namų atsivežtas Franzo Tetznerio knygoje „Die Slawen in Deutschland“ (“Slavai Vokietijoje“, 1902 m.) publikuotas žemėlapis, atspindintis lietuviškų parapijų ribas 1719 metais. Ne mažiau vertingas pasirodė ir Richardo Boeckho žemėlapis „Sprachkarte vom Preussischen Staat“ (“Prūsijos valstybės kalbų žemėlapis“, 1869 m.), parengtas pagal 1861 m. Prūsijos gyventojų surašymo duomenis bei perspausdintas 1935-aisiais Vinco Vileišio knygoje „Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje“. Kadangi fotografijos atspindi XIX–XX amžių sandūrą, tai tikslingiau buvo remtis to laikmečio kartografija bei rodyti Mažąją Lietuvą per lietuvių kalbos paplitimą. Žinoma, tai tik darbo ir sudėtingos medžiagos apmąstymų pradžia. Neabejoju, kad Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojų konsultacijos apsaugos nuo galimų klaidų.
Tad, susipažinus su kolekcija, remiantis kalbos kriterijum, pirmajame darbo etape buvo atrinkta 416 fotografijų, atspindinčių Klaipėdos kraštą (Nida, Preila, Juodkrantė, Baitai, Biržininkai, Dercekliai, Dituva, Šilutė, Karklininkai, Žiaukos ir kt.) ir Rytų Prūsiją (Tilžė, Ragainė, Gumbinė, Įsrutis, Įsė, Darkiemis, Gilija, Pilkalnis, Širvinta ir kt.). Fotodarbai įspūdingi – profesionaliai pasirinktos kompozicijos, užfiksuota objekto esmė, sukurti estetiški vaizdai. Panašu, kad fotografai dažnai pamiršdavo pagrindinę fotodokumentų paskirtį ir kūrė impulsyviai, įsijausdami į dokumentuojamą medžiagą. Dažname kadre pozuoja atsitiktiniai praeiviai, kas suteikia fotografijoms nuoširdumo, atgaivina ir sušildo kadrą. Jų autoriai – vokiečių architektai, paminklų konservatoriai, meno istorikai bei fotografai Adolfas Bötticheris, Richardas Dethlefsenas, Paulis Hornas, Carlas Wünschas, Antonas Ulbrichas ir kiti. Didelis pluoštas darbų skirtas etnografijai. Vaizdingos Kuršių nerijos žvejų gyvenviečių – Nidos, Juodkrantės, Preilos fotopanoramos. Klaipėdos krašto vaizdai sukuria tykaus, o vietomis ir niūraus lietuviško kaimo įvaizdį. Nežinia, kiek vokiečiai stengėsi utriruoti realybę, tačiau ji kontrastuoja su kaimynystėje, Rytų Prūsijos teritorijoje, įsikūrusių kaimų kasdienybe. Štai Baitų kaimas ant Minijos upės kranto. Fotografijose – senos kapinaitės ir dvi sodybos iš įvairių pusių, kurių XX a. pradžioje buvo tik penkios. Taip pat „sausai“ fiksuoti ir kiti Klaipėdos krašto kaimai. Biržininkų, Dituvos, Derceklių, Žiaukų, Kalotės, Stankiškių, Skirvytės sodybose jokių gyvybės Ä

Æ ženklų. Smalsu patyrinėti lietuvininkų architektūros ypatumus, ūkio padargus. Etnologams tai svarbus ikonografinis šaltinis.Vienoje Karklininkų kaimo sodybos nuotraukoje dėmesį patraukia du berniukai. Jų, deja, neįmanoma prakalbinti, tik spėlioju, kad tėvas galėjo būti laukininkas – sodyba atokiau nuo jūros ir prie namo jokių žvejybos ženklų. Greičiausiai berniukai lankė vietinę mokyklą ir mokėsi lietuvių kalba, kuria pradėta dėstyti jau XVIII a. antroje pusėje. Gana dideliame nusidriekusiame pajūriu kaime pagal 1905 m. surašymą buvo 810 gyventojų, iš jų 84, 2% lietuvių.

Kitaip atrodo netolimas, tačiau Rytų Prūsijai priklausantis Karklės (dabar Mysovka) kaimas. Abipus Karklės upės pastatyti tvarkingi, dažyti namai. Ant kranto – valtys. Šalia – nė vieno žvejo, gal sekmadienis. Bažnytkaimis abipus Gilijos upės žiočių tuo pačiu Gilijos (dabar Matrosovo) pavadinimu patraukia dėmesį gražiais namais su dengtais nendrėmis stogais, puošniomis vėjalentėmis, ornamentuotais prieangiais. XX a. pradžioje pusė gyventojų buvo lietuviai. Žvejų ir laivininkų kaimas traukė poilsiautojus. Čia kūrėsi viešbučiai ir restoranai. Akivaizdu, kad fotografas buvo taip pat svetingai sutiktas. Gyventojai nesislepia, o mielai pozuoja: drąsiai žygiuojantis berniūkštis, santūriai besišypsančios lietuvininkės, kupinas savigarbos ir pasididžiavimo namų prieangy šeimininkas. Net į vidų įsileido. Išblizgintos dažytos medinės grindys, dengtos margaspalviais austais takais, spintelėje dailūs keraminiai (gal porcelianiniai) indai, poniška žibalinė lempa, tik suolas išduoda valstietišką namų prigimtį. Kitame tapetuotomis sienomis būste prie koklių krosnies daili kėdė, o ant pravertų durų rankenos pakabinta lazdelė. Atrodo, šeimininkas tik trumpam išėjo. Koks likimas ištiko Gilijoje gyvenusius Nelaimius, Nurkaičius, Adomaičius, Jakštus, Kairius ir kitus, – nežinia, o kaimas, karo nepaliestas, sovietmečiu sunyko: bažnyčia nugriauta, kapinės su krikštais sunaikintos, sodybos apleistos.

Netikėtu vaizdu atsiveria žiemą fotografuotas Įsės (dabar Pričialai) bažnytkaimis – ant apledėjusio Kuršių marių kranto vaikai žaidžia ledo ritulį. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – po langu sustoję penki vaikai. Viena mergaitė rankose laiko riebų katiną, o kita popierinį pakelį, gal su fotografo vaišintais saldainiais, kuriais priviliojo papozuoti.

Miestuose vokiška kultūra ypač pastebima. Tik trys kilometrai nuo Kuršių marių skiria Labguvą (dabar Poleskas), iš rašytinių šaltinių žinomą nuo XIII amžiaus. Nuotraukos vaizduoja švarų ir civilizuotą miestelį. Viename vaizde užfiksuota gotikinė XIV–XVI a. statyta bažnyčia, kurioje 1562–1587 kunigavo „Postilės“ autorius Jonas Bretkūnas, pirmasis Labguvoje sakęs pamokslus lietuviškai. Kitoje – bažnyčios interjeras. Koriniai skliautai, vitražinis langas, altorius su krucifiksu – ar tai nebus ta pati Bretkūno bažnyčia, nugriauta po Antrojo pasaulinio karo? Įdomus dar vienas vaizdas, kuriame stulbina tarsi iš viso miesto suėjusių vaikų minia.

Tilžės (dabar Sovetskas) fotografijose didžiausią įspūdį palieka barokinė architektūra bei istoriniai pastatai, pavyzdžiui, Karališkoji gimnazija, kurioje paskaitos būdavo skaitomos lietuvių kalba. Dalis fotodarbų yra sukurta 1892–1895 m., kai mieste Martynas Jankus, o vėliau Otonas fon Mauderodė spausdino „Varpą“. Nuotraukose išlikusiomis Tilžės gatvėmis knygnešiai gabeno į Didžiąją Lietuvą lietuvišką raštiją. Pagrindinis lietuvių spaudos centras mena ir 1885 m. įkurtą pirmąją lietuvių draugiją „Birutė“. Su mieste puoselėjama lietuvybe siejami Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus, Viliaus Bruožio, Jurgio Zauerveino, Dovo Zauniaus, Jono Vanagaičio, Vydūno vardai. Šalia Tilžės įsikūręs kitas lietuvininkų miestas Gastos (dabar Slavskas). Viename vaizde nuo vieškelio, vedančio į pagarsėjusį spaustuvėmis miestą, matyti malūnas ir bažnyčia. Kažkur netoli gimė ir tėvo vadovaujamoje Gastų mokykloje mokėsi kalbininkas Frydrichas Kuršaitis.

Net 24 darbai mena Ragainę (dabar Nemanas). Čia nuo 1549 metų klebonavo ir 1563-iaisiais mirė pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmusa prasti žadei...“ autorius Martynas Mažvydas, čia 1883 m. buvo išleistas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“. Fotografijose – kryžiuočių pilis, gatvės, bažnyčia, stotis, plaukiantis Nemunu garlaivis. Kiek toliau, Nemuno žemupyje, įsikūrusį Kaukiemį, arba Kaukėnus (dabar Jasnojė), vokiečių fotografas pristato kaip modernios kultūros miestą. Centras su ištaigingomis krautuvių vitrinomis, nauja geležinkelio stotis „Kaukehmen“, net darbininkai vilki liemenes ir baltus marškinius.

Pluošte fotografijų užfiksuotos Pilkalnio (dabar Dobrovolskas) gatvės ir aikštės, sugėrusios lietuvybės dvasią, kurios čia nestokota nuo senų laikų. Vienas pirmųjų Pilkalnio kunigų buvo Jurgis Musa, padėjęs Bretkūnui versti Bibliją, čia kunigavo ir 1730 m. išleido pirmąjį spausdintą lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną su trumpa lietuvių kalbos gramatika Frydrichas Vilhelmas Haackas. Pilkalnio bažnyčios nuotrauką lengva datuoti, nes 1910 m. buvo pristatytas bokštas. Fotografuota statybos metu. Vaizdas ypač vertingas, nes bažnyčia karo metu sugriauta. Jaudina fotografija, kurioje matyti Pilkalnio gyventojai. Vieni susispietę Carlo Meyerio krautuvės prieangyje, kiti, daugiausia vaikai, išėję į vidurį gatvės, smalsiais ir droviais žvilgsniais tyrinėja skubantį juos įamžinti fotografą. Kad jiems tai neįprastas veiksmas, išduoda rankos – jų nėra kur dėti. Vaikėzai nuleidę arba sukryžiavę rankas ant krūtinės, atokiau stovinti moteris suglaudusi delnus prie juosmens, o keli vyrai susikišę į kišenes. Balkone į turėklus atsirėmė pozuojanti vieniša panelė.

Apskrities administracinį centrą Gumbinę (dabar Gusevas), kur 1714 m. krikštytas netoliese gimęs Kristijonas Donelaitis, pristato žalumoje skendinčios gatvės ir parkai. O Įsrutis (dabar Černiachovskas) parodytas kaip XVI–XVIII amžių architektūros miestas. Detaliai užfiksuotas senamiestis, kuris sovietmečiu buvo nugriautas. Ne mažesnį įspūdį palieka ir 1939 metų fotografijos: ant barokinių namų iškabinta nacių svastika, gatvėmis važiuoja automobiliai, o ant šaligatvio stovi paauglė trumpa suknele. Kruopščiai iš visų pusių dokumentuota Želvos (dabar Kamenskojė) pilis, kuri XIV amžiuje priklausė didžiajam kryžiuočių magistrui Konradui Valenrodui. Romantiškai Adomo Mickevičiaus poetizuotas kryžiuotis atgyja niūrios, apleistos, bet fotografijose dar sveikos pilies mūruose.

Graži pasienio ruožo fotografija. Širvintos (dabar Kutuzovas) vieškelyje sustojo būrelis vietinių gyventojų, o tolumoje matyti Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiesčio) bažnyčia. Šiuo keliu lietuvybės klausimų spręsti į Rytprūsius žygiavo varpininkai Vincas Kudirka, Petras Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius. Dešimtyje fotografijų dokumentuotas XX a. pradžios Šilutės, vadintos Šilokarčema, turgus, viešbutis su iškaba „Hotel Germania“, lentpjūvė, durpių įmonė.

Smalsiai tyrinėjau sakralinio meno fotografijas. Beveik po kiekvienu vaizdu galima parašyti – neišliko, sugriauta, sudeginta, susprogdinta, sunaikinta. Tik nuotraukose likusios Kaimės (dabar Zarečjė) gotikinės bažnyčios interjero fragmentai – altorius, sakykla – mena laikus, kai 1525 m. kaimiečiai pirmieji Mažojoje Lietuvoje sukėlė maištą. Keliose fotografijose – sovietmečiu per gaisrą sugriuvusios Papelkių (dabar Vysokojė) bažnyčios vidus. Čia lietuviškos pamaldos vyko iki 1918 metų. Įdomios Trempų (dabar Novostrojevas) bažnyčios interjero nuotraukos. Parapijoje, įkurtoje XVI a. pabaigoje, kunigavo nemažai lietuvių kultūros puoselėtojų, vienas pirmųjų – apie 1591 m. Baltramiejus Vilentas, Martyno Mažvydo pusbrolio sūnus. 1713–1744 m. čia tarnavo ir mirė vienas pirmųjų lietuvių tautosakos rinkėjų – mokytojas Jokūbas Brodovskis, jį pakeitė pirmasis lietuvių literatūros istorikas Gotfrydas Ostermeyeris, miręs taip pat Trempuose 1800 metais. Šakūnų (dabar Levoberežnojė) bažnyčios interjero fotografijos iš to laiko, kai čia kunigavo lietuviškos spaudos darbuotojas Endrikis Endrulaitis. 1675 m. įsteigtoje parapijoje pamaldos buvo laikomos lietuviškai, nes net XIX a. viduryje miestelyje gyveno 75 % lietuvių. Įsės kaimo bažnyčia sovietmečiu nugriauta, o nuotraukose išliko ne tik aštuonkampis fasadas, bet ir vidus. XX a. pradžioje dokumentuota Įsručio (dabar Černiachovskas) bažnyčia. Spėju, kad per 100 fotografijų dokumentuota viena gražiausių Martyno Liuterio bažnyčių Mažojoje Lietuvoje. 1610–1612 m. pastatytos ir 1978 m. nugriautos bažnyčios interjerą puošė ištaikingas altorius, Karaliaučiaus meistro vargonai, freskos.

Ar įmanoma atpasakoti vaizdus? Juos reikia pamatyti. Lietuvos dailės muziejus ruošia lituanistinės fotografijų kolekcijos pirmąją publikaciją Lietuvoje ir 2005 metais ketina surengti tarptautinę kilnojamąją parodą, kuri bus parodyta visuose Lietuvos regionuose. Pirmą kartą Lietuvos visuomenė bus supažindinta su ypatingą istorinę vertę turinčia kultūros paveldo kolekcija

Publikacija pirmą kartą paskelbta 2003 m. gruodžio 19 d. savaitraštyje „Literatūra ir menas“