ŽEMAIČIŲ VYSKUPAI

Motiejus
Mikalojus Trakiškis (1422-1434) Komedanskis
Jokūbas Trakiškis (arba Vilnietis, 1436-1439)
Baltramiejus Pultuskietis (1439-1453)
Jurgis Vilnietis (1453-1464)
Motiejus Topolietis (1464-1470)
Baltramiejus Svirenkavičius (1471-1482)
Martynas Žemaitis (1483-1492)
Martynas Lintfaras (1492-1515)
Jurgis Talaitis (1529-1531)
Mikalojus Viežgaila (1531-1533)
Vaclovas Virbickis (1534-1555)
Jonas Domanovskis (1556-1563)
Viktorinas Virbickis (1565-1567)
Jurgis Petkūnas (1567-1574)
Merkelis Giedraitis (1576-1609)
Mikalojus Pacas (1610-1618)
Stanislovas Kiška (1618-1626)
Abraomas Vaina (1626-1631)
Merkelis Geišas (1631-1633)
Jonas Dominykas Lopacinskis (1762-1778)
Steponas Jonas Giedraitis (1778-1802)
Juozapas Arnulfas Giedraitis (1802-1838)
Motiejus Valančius (1849-1875)

Žemaitijos krikštas, pirmieji žemaičių vyskupai
1387 m. Lietuvos krikštas neapėmė Žemaitijos, kurios politinė priklausomybė tuomet tebebuvo neaiški. Nuo Mindaugo laikų Lietuvos valdovai žemaičių žemes dovanodavo ir užrašydavo kryžiuočiams. Žemaičiai atkakliai priešinosi pavergėjams, ir Vokiečių ordinui niekaip nesisekė įsitvirtinti dovanotose žemėse. Krikšto iniciatyvos jis taip pat nesiėmė. Po ordino pralaimėjimo Žalgirio mūšyje (1410) ir Torūnės taikos (1411) kryžiuočiai buvo priversti Lietuvai grąžinti Žemaitiją, nors dėl jos dar gerą dešimtmetį buvo įtemptai deramasi ir net kilta į kovą. Konstancos Susirinkimo (1414-1418, Vokietija) metu žemaičių delegacija pareiškė daug kaltinimų kryžiuočiams dėl plėšimų, įkaitų ėmimo ir visiško nesirūpinimo gyventojų krikštu (valdė žemaičius 1404-1409 m.). Konstancos Susirinkimas sureagavo į šiuos skundus ryžtingai, įkūrė Žemaičių (arba Medininkų) vyskupiją ir 1416 m. pabaigoje pasiuntė į Žemaitiją du įgaliotuosius vyskupus, turėjusius tęsti Vytauto ir Jogailos 1413 m. rudenį pradėtą naujojo tikėjimo aiškinimo darbą. Varniuose (čia pat, tik kitapus upelio, - Medininkai) buvo pašventinta Šv. Aleksandro katedra, įsteigta šešių kanauninkų kapitula, po metų ar kelerių (datos neišaiškintos) Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Ariogaloje, Veliuonoje ir Kražiuose atvėrė duris parapinės bažnyčios.

Pirmuoju Žemaičių vyskupu Vytautas Didysis nominavo (pasiūlė) Vilniaus katedros kleboną Motiejų - taigi jau pačioje vyskupijos gyvavimo pradžioje radosi tradicija - parinkti Žemaičiams į vyskupus vieną kurį žymesnį Vilniaus kapitulos narį. Pirmi trys Žemaičių vyskupai mokėjo lietuviškai, nors kilmė jų nėra aiški. Iki šiol XV a. Lietuvos vyskupų sąrašai nėra tikslūs. Tik nuo 1471 m. jau nebelieka abejonių nei dėl vardų, nei dėl datų. Ryškiau apibūdinti Žemaičių vyskupus iki XVI a. pradžios nesiėmė kol kas joks istorikas, nes žinios apie to meto vyskupų veiklą archyvuose šykščios ar net prieštaringos, neaptikta ir ryškesnių atsidavusio apaštalavimo ar veiklaus administravimo pavyzdžių.

Net ir trūkstant lietuviškai mokančių dvasininkų, metai po metų katalikų tikėjimas Žemaitijoje palengva plito ir vis labiau įsitvirtino. Šių dienų žmogui sunkoka tą procesą įsivaizduoti, žinant, kad nuo Veliuonos iki Kauno veik šimtmetį nebuvo jokios bažnytėlės, tik miškai ir neišbrendami keliai. Ir į šiaurę nuo Nemuno bažnyčių tinklas retas, o ir esamose bažnyčiose sėdi tik lenkiškai tesuprantantis klebonas. Vaizdas išties dramatiškas, turint galvoje, kad ir pirmieji vienuolynai Žemaičiuose ėmė kurtis tik XVII a. pradžioje. Siaučiant karams, marui, prasisunkus Žemaitijon protestantizmui, Katalikų Bažnyčia turėjo ypač daug sunkumų. Po tokių sunkmečių vėl reikėjo gaivinti, iš naujo skiepyti ir ugdyti žmonėse katalikų tikėjimą. Už šį darbą atsakė vyskupai, ir jie, vieni sėkmingiau, kiti vangiau, nelygu išsilavinimas, temperamentas ir gabumai, plėtė savo ganytojišką veiklą.

1864 m., Žemaičių vyskupystės kurijai iš Varnių keliantis į Kauną, kartu buvo atvežti ir vyskupų portretai. Jie puošė Kunigų seminarijos didžiąją salę. Šiuo metu 35 šios galerijos kūriniai priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, 7 saugomi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Parodoje eksponuojami 24 portretai - pradedant Motiejaus Trakiškio ir baigiant Motiejaus Valančiaus portretu.

Parodoje eksponuojamuose portretuose vaizduojami Žemaičių vyskupai

Baltramiejus Pultuskietis (1439-1453)
Kilimo nuo Pultusko (Lenkija). Motiejus Valančius rašo, jog jis nesugyveno su žemaičiais, “par sawą nalabumą daugiaus žmones papiktina, ne kaip giera pramokie”. Atsisakęs vyskupijos, pasitraukė į Kėdainius.

Jurgis Vilnietis (1453-1464)
Vilniaus katedros arkidiakonas.Būdamas Žemaičių vyskupu, 1463 m. Varniuose pastatydino naują medinę katedrą. Pasižymėjo pamaldumu, gailestingumu. Kazimieras Jogailaitis, labai vertinęs Jurgio Vilniečio darbus, 1464 m. nominavo jį Vilniaus vyskupu, tačiau žiemą pakeliui į Vilnių vyskupas susirgo ir mirė.

Motiejus Topolietis (1464-1470)
Vilniaus katedros prelatas arkidiakonas. Atvykęs į Žemaitiją, vyskupo rezidencija pasirinko Alsėdžius, čia pastatydino medinę bažnyčią. Nuo to laiko Žemaičių vyskupai dažniau gyveno Alsėdžiuose. 1469 m. Varniuose įsteigė mokyklą kunigų šventimams besiruošiantiems jaunuoliams.

Baltramiejus Svirenkavičius (1471-1482)
Studijavo Krokuvoje. Vilniaus kapitulos prelatas. Būdamas Žemaičių vyskupu, Alsėdžiuose įkūrė parapiją, padidino bažnyčią. Mėgo muziką, buvo laikomas svetingu valdytoju.

Martynas Žemaitis (1483-1492)
Šiaulių klebonas. Paskirtas Žemaičių vyskupu, rūpinosi stiprinti katalikų tikėjimą, siuntė misijas į nuošalius vyskupijos kaimelius. Pastatė Papilės ir Šaukėnų bažnyčias. 1483 m. pašventino Vilniaus pranciškonų bažnyčią.

Martynas Lintfaras (1492-1515)
Vilniaus vokietis. Mokėsi Italijoje, ten gyveno trisdešimt metų. Vienas žymiausių to meto teisės žinovų. Poznanės ir Liuveno katedrų kanauninkas. Grįžęs į Lietuvą, tapo Vilniaus katedros prelatu arkidiakonu. Paskirtas Žemaičių vyskupu, greitai įgijo žmonių meilę ir pasitikėjimą. 1503 m. išsirūpino privilegiją klebonais į savo parapijas pačiam parinkti kandidatus (tokiu būdu sumažėjo kaimuose lietuviškai nemokančių dvasininkų). Aktyviai reiškėsi Lietuvos politiniame gyvenime. Po jo iki Merkelio Giedraičio žemaičiai, atrodo, neturėjo rūpestingo ganytojo.

Mikalojus Viežgaila (1531-1533)
Gimė Trakų vaivadijoje. Lietuvos Brastos (Bresto) klebonas. 1518 m. priimtas į Vilniaus kapitulą kanauninku, 1520 m. pakeltas kapitulos dekanu prelatu, 1521 m. paskirtas apaštališkuoju protonotaru. Nuo 1524 m. ėjo karaliaus sekretoriaus pareigas. 1526 m. paskirtas Kijevo vyskupu, liko Vilniaus kapitulos dekanu ir daugiausia gyveno Vilniuje. Aktyviai dalyvavo politiniame Lietuvos gyvenime. 1531 m. pakeltas Žemaičių vyskupu. Pasak Motiejaus Valančiaus, buvo vyras veiklus ir protingas.

Vaclovas Virbickis (1534-1555)
Kilęs iš Lietuvos bajorų giminės, prieš daugelį metų atsikėlusios iš Kulmo (Chełm, Lenkija) srities. Gavęs gerą humanitarinį išsilavinimą, tarnavo karaliaus Žygimanto Senojo kanceliarijoje - buvo atsakingas už raštų lotynų kalba rašymą. Vilniaus kapitulos kanauninkas. Paskirtas Žemaičių vyskupu, įkūrė naujų parapijų, pastatydino keturias bažnyčias, bet bene labiausiai rūpinosi vyskupijos dvarais ir Varniais, kur naujoje medinėje katedroje (1551) buvo pastatyti medžio skulptūromis išpuošti altoriai. Katedroje būta iš Olandijos atvežtų šventųjų paveikslų ir Žemaičių vyskupų portretų.

Jonas Domanovskis (1556-1563)
Stebino amžininkus mokslingumu ir Europos kraštų, kuriuose buvojo, pažinimu. Vilniaus kapitulos kanauninkas, oficiozas, kancleris, katedros klebonas. 1555-1556 m. administravo Vilniaus vyskupiją. Būdamas Žemaičių vyskupu, pavedė žinomam teisininkui Petrui Roizijui parengti Žemaičių kapitulos statutą, pagal kurį vyskupija buvo padalinta į 38 parapijas (tiek tuo metu vyskupija turėjo bažnyčių), išvestos jų ribos. Tačiau iki 1560 m. į Žemaičius atvykdavo nedažnai, nes pirmininkavo Vilniuje komisijai, rengusiai II Lietuvos Statutą.

Jurgis Petkūnas (1567-1574)
Kilęs nuo Eišiškių. Prasilavinęs Lietuvoje, toliau mokėsi Italijoje - Paduvos ir Feraros universitetuose. 1567 m. Žygimantas Augustas rašte Romos Kurijai dėl Vilniaus kapitulos kanauninko patvirtinimo Žemaičių vyskupu pristatė nominantą kaip nemažo mokslo ir išsilavinimo, kilnių papročių ir doro gyvenimo lietuvį. Jam teko būti vyskupu tuo metu, kai kraštą buvo apėmęs protestantizmas. Buvo pirmasis vyskupas Žemaičiuose, ėmęs vykdyti Tridento Susirinkimo (Šiaurės Italija, 1545-1563) nutarimus. Nepajėgdamas savo diecezijoje įsteigti kunigų seminarijos, iš savo palikimo skyrė lėšų dvylikos jaunuolių mokymuisi, įsakmiai paminėjęs testamente kandidatus ne bajoraičius. Tuo pabrėžimu, matyt, siekė, kad pas jėzuitus Vilniuje mokytųs ir lietuviškai kalbantis jaunimas. Užrašė 164 kapas grašių Vilniaus bernardinų bažnyčiai restauruoti, Varnių katedrai paliko religinių paveikslų, bažnytinių indų, liturginių drabužių, paaukojo ir pavargėliams.

Merkelis Giedraitis (1576-1609)
Kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės. Studijavo protestantiškuose Karaliaučiaus, Vitenbergo, Tiūbingeno ir Leipcigo universitetuose, šliejosi prie protestantų, bet vėliau apsisprendė už katalikybę. 1571 m. tapo kunigu., 1572 m. tapo Vilniaus kapitulos prelatu kustodijumi - jam buvo pavesta bažnyčios turtų ir liturginių reikmenų apsauga ir priežiūra. 1575 m. nuvykęs į Paryžių, gavo iš Henriko Valua formalią nominaciją, bet galutinai Giedraičio paskyrimą Žemaičių vyskupu nulėmė Radvilų ir Vilniaus jėzuitų pastangos (į diecezijos vyskupo sostą pretendavo Gniezno primas Jokūbas Voroneckis, kurio Lietuva sutartinai kratėsi) ir, kaip vienas stipriausių argumentų, - sielovadai būtinas lietuvių kalbos mokėjimas. Pritardamas Katalikų Bažnyčios reformos (kontrreformacijos) idėjoms, vyskupas stengėsi tvarkytis savo valdose pagal Tridento Susirinkimo nutarimus. Gyveno asketiškai, rūpinosi jaunų, lietuviškai mokančių kunigų rengimu - pradžios mokslas buvo išeinamas Varnių katedros mokykloje, kandidatus pats vyskupas mokė Alsėdžiuose. Du atsikviestus jėzuitus įkurdino Kražiuose. Jam vyskupaujant, 1603 m. buvo įsteigtas bernardinų vienuolynas (iki tol Žemaitijoje nebuvo jokio). Pats dažnai lankė parapijas, sakė lietuviškus pamokslus, klausė išpažinčių, mokė katekizmo, skatino tobulinti bažnytinį giedojimą. Kaip vyskupas priklausė Respublikos senatui, turėjo įvairių valstybinių pareigų. Visur sąmoningai pabrėždavo LDK valstybingumą. Nuolat ir nenuilsdamas rūpinosi religinės literatūros leidimu. Globojo Mikalojų Daukšą, skatino jį rašyti lietuviškas knygas, savo lėšomis išleido jo išverstą į lietuvių kalbą Jokūbo Wuyko Postilla Catholicka (1599) ir, kaip manoma, Jokūbo Ledesmos Katekizmą, LDK istoriją rašantį Motiejų Strijkovskį paskyrė kanauninku. Lietuvių kalbos branginimas, lietuviški pamokslai ir visas apaštalavimas lietuvių kalba sukūrė Medininkuose naują lietuvišką dvasią, kurią palaikė jo išsiugdyti talkininkai.

Mikalojus Pacas (1610-1618)
Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje ir Krokuvos universitete. 1596 m. priimtas į Vilniaus kapitulą kanauninku. 1602 m. konsekruotas tituliniu Metonės vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. Labai rūpinosi lietuvių kalba bažnyčiose, bandė net eiliuoti lietuviškai. Manoma, bus išvertęs Vilniaus vyskupijai Kanizijaus Katekizmą. Po Merkelio Giedraičio mirties - Žemaičių vyskupas. Atvykęs į Žemaitiją, tęsė savo pirmtako darbus. Buvo garsus pamokslininkas, uolus ganytojas, globojo jėzuitus, rėmė jų misijų darbą. Didikų palaikomas, 1616 m. įsteigė Kražiuose jėzuitų kolegiją, kuri greitai išaugo į Žemaitijos švietimo centrą.

Stanislovas Kiška (1618-1626)
Jaunystėje buvo evangelikas reformatas. Besimokydamas pas jėzuitus, priėmė katalikybę. Studijavo Paduvoje ir Romoje. Kunigu įšventintas apie 1609 m., 1611 m. pakeltas Vilniaus kapitulos prelatu scholastiku. Skiriant jį 1618 m į Varnius, Romos Kurijai kilo klausimų dėl mokslo cenzo. Tačiau buvo uolus ir rūpestingas vyskupas, kantriai bylinėjosi su kalvinais dėl Šiluvos bažnyčios ir bylą laimėjo.

Merkelis Geišas (1631-1633)
Gimė netoli Raseinių, Geišų dvare. Save kildino iš senos bajorų Gedgaudų giminės. Pradžios mokslą gavęs Varnių katedros mokykloje, buvo pasiųstas į Vilniaus kunigų seminariją. 1595 m. Merkelis Giedraitis įšventino jį į kunigus ir paskyrė savo sekretoriumi. Greitai kilo karjeros laiptais - buvo Žemaičių, po to Vilniaus kapitulos kanauninkas, 1620 m. paskirtas LDK referendoriumi. Vyskupui Mikalojui Pacui išvykus į Paduvą, valdė Žemaičių vyskupiją. Tapęs Vilniaus prelatu arkidiakonu, nepersikėlė į sostinę, nes žemaičiams trūko kunigų. Paskirtas Žemaičių vyskupu, energingai, kaip buvo mokęs Merkelis Giedraitis, tęsė savo pirmtakų darbą, garsėjo ‘žemaitiškais” pamokslais. Su kalvinais ne tik diskutavo, bet ir bylinėjosi. Atsikovojo Saločių bažnyčią ir užimtas Kražių parapijos žemes. 1614 m. pašventino Tytuvėnuose bernardinų bažnyčios ir vienuolyno kertinį akmenį. Mirdamas paliko Žemaičiuose 73 katalikų bažnyčias.

Jonas Dominykas Lopacinskis (1762-1778)
Gimė 1708 m. Mstislavlio vaivadijoje (dab. Baltarusija, Mogiliavo sr.), Lopacinės dvare. Mokslams eiti, dar būdamas klieriku, kaip beneficiją gavo Kražių parapiją. Studijavo Varšuvos kunigų seminarijoje. 1732 m. paskirtas Vilniaus katedros kanauninku, 1753 m. pakeltas prelatu scholastiku. 1756 m. Vilniaus universitete gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo talentingas ir energingas kunigas. Mirus vyskupui Antanui Tiškevičiui (1762), paskirtas Žemaičių vyskupu. Alsėdžiuose perstatė vyskupų rūmus, papuošė marmuru Varnių katedrą, pastatydino vikarų ir choristų namus, išmūrijo naują seminariją. Labai mėgo Viržuvėnus - čia, netoli Varnių, vyskupų žemėse pasistatė gražius namus, užveisė puikų sodą. Pačią vietovę pagal savo vardą pavadino Janapole ir pakėlė į parapiją. Čia dažniausiai ir gyveno. Budriai sekė vyskupijos religinį gyvenimą. 1774 m. į Varnius pakvietė vienuolius misionierius, pavedęs jiems kunigų seminariją. Mėgo raštą; pats iš prancūzų kalbos į lenkų išvertė dvi religinio turinio knygas: vieną apie Šv. Šeimą, antrą - apie popiežiaus Klemenso XIV paskelbtus Šventuosius jubiliejinius 1775 metus.

Steponas Jonas Giedraitis (1778-1802)
Remiamas vyskupo Ignoto Masalskio, mokėsi Vilniuje. Įšventintas į kunigus, gavo Vilniaus parapiją, tapo Vilniaus kapitulos prelatu arkidiakonu. 1763 m. konsekruotas tituliniu Sinonės vyskupu ir paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu. 1764 m. pakeltas Livonijos ir Piltenės vyskupu. Kai po 1772 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo visa jo vyskupija atiteko Rusijai, nenorėdamas prisiekti Kotrynai II, išvyko į Varšuvą, ten buvo karaliaus patarėjas-sekretorius Mirus Žemaičių vyskupui Jonui Dominykui Lopacinskiui (1778), per karalių išsirūpino sau jo vietą.. Daug dėmesio skyrė Šiluvai. Du jo paskirti kunigai tyrė stebuklus, o jis pats, gavęs reikiamus laiškus iš popiežiaus Pijaus VI, 1786 m. lapkričio 8 d. vainikavo Šiluvos Marijos paveikslą aukso karūna. 1802 m. vyskupo pareigas perleido Juozapui Arnulfui Giedraičiui. Po to dar kurį laiką gyveno Alsėdžiuose.

Juozapas Arnulfas Giedraitis (1802-1838)
Mokėsi Vilniuje. 1775 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Iškviestas vyskupo Stepono Jono Giedraičio į Varšuvą, gavo Livonijos kanauninko laipsnį. Įšventintas į kunigus 1781 m., buvo paskirtas Laižuvos klebonu ir netrukus pasiųstas į Romą studijų. Keliavo po Italiją, Prancūziją, Olandiją, Vokietiją. 1785 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose. Žemaičių kapitula jį išrinko prelatu scholastiku, 1788 m. - prelatu arkidiakonu. 1791 m. - vyskupo koadjutoriumi. 1792 m. Vilniaus universitete gavo teologijos daktaro laipsnį. Tapęs Žemaičių vyskupu, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškais raštais, ragino ugdyti lietuvių literatūrinę kalbą, pats domėjosi kalbos mokslais bei gramatika. Kaip Švento Rašto vertėjas (1816) ir lietuviško žodžio palaikytojas savo laiko Žemaičių šviesuomenėje vėl grąžino giedraitišką dvasią. Mėgo poeziją, vertė eilėraščius - išlikęs Torkvato Taso eiliuotos dramos “Aminta” prologo fragmento vertimas. Pirmasis iškėlė reikalavimą kad kunigai būtų iš vietinių gyventojų.

Motiejus Valančius (1849-1875)
Gimė Salantų valsčiuje, Nasrėnų kaime. Siekdamas kunigo vietos, pasidarė bajorystės dokumentus.. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje mokykloje (1816-1821), Varnių kunigų seminarijoje (1822-1824). 1824 m. pasiųstas studijuoti į Vilniaus vyriausiąją seminariją - Vilniaus universiteto teologijos fakultetą. Po ketverių metų gavo teologijos kandidato laipsnį. Kunigu įšventintas 1828 m. Vilniaus katedroje. 1828-1834 m. buvo Mozyriaus (netoli Minsko) apskrities mokyklos, 1834-1840 m. - Kražių gimnazijos kapelionas, 1840-1842 m. - Vilniaus, 1842-1845 m. - Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1845-1850 m. - Varnių kunigų seminarijos rektorius. Čia dirbdamas, 1848 m. parašė ir išleido “Žemaičių vyskupystę”.
1849 m. paskirtas, 1850 m. konsekruotas Peterburge Žemaičių vyskupu, vienas, be jokio sufragano pradėjo valdyti didžiulę vyskupiją, kurioje buvo daugiau kaip milijonas katalikų. Labai energingai ėmė steigti parapines mokyklas. Nuolat ir daug rašė lietuviškai, ypač didaktinių skaitinių. Ėmęsis auklėti, taip išblaivino savo diecezijos parapijas, kad caro valdžia turėjo per tai nuostolio. Tvirtai stovėjo prieš stačiatikinimo ir nutautinimo pastangas. Per 1863 m. sukilimą vyskupija neteko 107 kunigų, buvo uždaryti beveik visi vienuolynai, atimtos jų bažnytinės žemės, uždrausta statyti naujus kryžius, net remontuoti bažnyčias, įvesta pamokslų cenzūra. Vyskupas pirmas parodė kelią į Prūsus, kur buvo leidžiamos lietuviškos knygos. Pats rašė, organizavo knygų spausdinimą ir gabenimą. Tokiomis sąlygomis vyskupas dar vienuolika metų po sukilimo apaštalavo savo diecezijoje, kurios centras 1864 m. buvo perkeltas į Kauną.

* Skliausteliuose nurodomi vyskupavimo Žemaičiuose metai

** Kai nominavimo (iškėlimo kandidatu) ir konsekravimo (įšventinimo) metai nenurodomi, jie sutampa su paskyrimo ir vyskupo darbo pradžios Žemaičių vyskupijoje metais. Kandidato nominacijos klausimas visada buvo pasaulietinės valdžios prerogatyva, minimu straipsnyje laikotarpiu vyskupo kandidatūrą Romos Kurijai siūlė didieji kunigaikščiai, karaliai, carai. Skiria vyskupą popiežius.