Toks yra menas - jis
žvaigždžių neįvardija, o skina jas ir įrėmina kaip
brangakmenius. Nuo skliauto baltą debesį nužeria ir ant žemės
nuleidžia, blėstančią vaivorykštę suturi ir glosto gauruotas
kalnų viršūnes. [...] Ekstazėje ar skausme gimsta ta kalba, ir
ne klausa, o regėjimas ją pagauna. Nebylus meno žodis įkrenta
pro akių vyzdžius į sielos gelmes ir tik ten suskamba ant
jautrios mūsų pojūčių plokštės (1). Taip apie meno prigimtį
rašė Ferdinandas Ruščicas - tapytojas, grafikas, dekoratorius ir
pedagogas, XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo organizatorius.
Ruščico kūryba vilniečių niekuomet nebuvo užmiršta - ilgus
metus Lietuvos dailės muziejuje buvo eksponuojami dailininko
paveikslai. Tačiau tik paskutinį dešimtmetį kartu su kylančia
nauja Lietuvos dailės istorijos banga pradėta daugiau apie
Ruščicą rašyti, o tokia išsami, visas menininko veiklos sritis
aprėpianti paroda Vilniuje surengiama pirmą kartą.
Prieš
keletą dešimtmečių, vertinant XIX ir XX a. sandūros Vilniaus
dailės gyvenimą, pirmiausia buvo minimas realizmas, tautinis
romantizmas, pirmosios lietuvių dailės parodos, o šiandien jau
diskutuojama apie Vilniaus multikultūrą bei naujos meninės
orientacijos radimąsi, kuris įvardijamas tokiomis sąvokomis kaip
neoromantizmas ar ankstyvasis modernizmas. Dabar į XX a. pradžios
dailę žiūrima kiek kitaip, ji interpretuojama iš naujo. Matomi
ne tik pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyviai. Atsigręžiama
į menininkus rusus, žydus, baltarusius, lenkus, tarp kurių - ir
vienas įdomiausių, Vilniuje beveik tris dešimtmečius dirbęs
Ferdinandas Ruščicas.
Dailininkas gimė 1870 m. Ašmenos paviete (dab. Baltarusija),
Bogdanovo dvare, maždaug 80 km. nuo Vilniaus. 1890 m. aukso medaliu
jis baigė Minsko klasikinio tipo gimnaziją ir, pageidaujant
tėvui, pradėjo teisės studijas Peterburgo universitete. Tačiau
po dvejų metų Ruščicas paliko universitetą ir įstojo į
Peterburgo Imperatoriškąją dailės akademiją, pasirinkdamas
peizažinės tapybos studijas.
Pirmasis jo mokytojas 1893-1895 metais buvo žinomas rusų
peizažistas Ivanas Šiškinas. Jis supažindino menininką su
kruopščiu natūros studijavimu, jos detalia analize. Ruščicas,
paskatintas mokytojo, pora kartų nuvyko į Krymą. Čia sukurti
Alupkos, Balaklavos apylinkių piešiniai bei marinistiniai aliejumi
tapyti peizažai rodo ankstyvuosius menininko ieškojimus:
kūriniuose kruopščiai perteikiamos gamtos detalės - tarsi jomis
būtų domėjęsis smalsus tyrinėtojas ar dokumentalistas, siekęs
kuo tiksliau fiksuoti regimą vaizdą. Pirmaisiais studijų metais
Ruščicas domėjosi ne tik savo mokytojo, bet ir kitų
peredvižnikų kūryba, įdėmiai skaitė Fiodoro Vasiljevo laiškus
Ivanui Kramskojui, tačiau tuo,
ką darė pats, nebuvo patenkintas. Jis jautė turintis savyje Dievo
dovaną, tą kibirkštį nuo grožio altoriaus, ir mintimis
ieškojo mokytojo, draugo, kuris jį suprastų širdimi (2),
Šie nuogąstavimai rodo besiformuojančias neoromantines Ruščico
pažiūras, kurių užuomazgos, dar neįgavusios vizualios
išraiškos, buvo patikėtos dienoraščiui.
(1.) F. Ruszczyc.
Tradycje sztuki w Wilnie. 1919. - LVIA, f. 1135, ap. 22, b. 299,I.
2-3
(2.) F. Ruszczyc.
Dziennik. Częśź pierwsza. Ku Wilnu. -Warszawa, 1994. - P. 22
- Algės Andriulytės tekstas
