PARODA „100 SENŲJŲ JAPONŲ GRAVIŪRŲ“
2000 gegužės 19 d. - rugsėjo 15 d.

• Senųjų japonų graviūrų paroda Vilniaus paveikslų, Panevėžio dailės galerijose, Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos, Rokiškio krašto, Palangos gintaro muziejuose

• Senoji japonų graviūra

• Senosios japonų graviūros parodos katalogas

---

Senųjų japonų graviūrų paroda Vilniaus paveikslų, Panevėžio dailės galerijose, Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“, Rokiškio krašto, Palangos gintaro muziejuose

2000 m. gegužės 19 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) buvo atidaryta senųjų japonų graviūrų paroda. 
Šia paroda buvo pradėta Japonijos kultūros savaitė Lietuvoje.

Paroda veikė iki 2000 m. rugsėjo 15 d. Po to ši paroda buvo eksponuojama Panevėžio dailės galerijoje, Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“, Rokiškio krašto muziejuose, o 2001 m. gegužės aštuonioliktąją, minint Tarptautinę muziejų dieną, paroda „100 senųjų japonų graviūrų“ atidaryta Palangos gintaro muziejuje.

Lietuvoje jau amžiaus pradžioje buvo domėtasi japonų menu, turėta apie jį supratimo. Į Japonijos ambasados ir Lietuvos dailės muziejaus sumanymą surengti graviūrų parodą atsiliepė Šiaulių „Aušros“ muziejus, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus universiteto biblioteka, Kretingos Apreiškimo Švč. M. Marijai pranciškonų vienuolynas, Balio Sruogos memorialinis muziejus, pasiūlę savo rinkinius. Vertingą kolekciją parodai paskolino Šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija. Tai tėvo Leonardo Andriekaus sukaupti ir neseniai į Lietuvą atvežti darbai, kuriuos muziejui parodai paskolino provincijolas brolis kunigas Sigitas Benediktas Jurčys. Kūriniai, kuriems buvo reikalinga restauratorių pagalba, sutvarkyti Prano Gudyno restauravimo centro grafikos skyriaus specialisčių.

***

Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. - čia juos išpopuliarino vienuoliai budistai, naudojęsi ksilografijos technika dauginant sutras, kitus iliustruotus religinius tekstus. Tačiau kaip savarankiška meno šaka medžio raižyba šalyje susiformavo tik XVII a. Tai vadinamoji ukiyo-e mokykla. Ukiyo-e graviūrų adresatas buvo trečias luomas, užimantis oficialioje šalies hierarchijoje žemiausią vietą, o vaizdavimo objektas - pramogų pasaulis, kabuki teatro aktoriai, kurtizanių kvartalai, geišos, miestų vaizdai. Kaip ir visame japonų mene, ukiyo-e raižiniuose buvo daug kaligrafijos, eilėraščių tekstų.

Nuo XIX a. vidurio ukiyo-e raižiniai pradėjo daryti didelę įtaką Vakarų Europos dailės mokykloms ir atskiriems dailininkams: Mane, Mone, Dega, Tuluz-Lotrekui, Van Gogui, gausiems secesijos menininkams, “Mir iskusstva” dailininkams. Iš japonų graviūrų XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje į Europos dailę ir architektūrą atėjo augaliniai vilkdalgių, chrizantemų motyvai, bangų, krioklių, uolų vaizdai, siluetiškumas, ornamentiniai-plokštuminiai kompozicijų fonai, vėduoklių ir širmų dekoro formos. Išpopuliarėję kaimyniniuose kraštuose, japonų raižiniai ir jų motyvai per Sankt Peterburgą, Berlyną, Varšuvą pasiekė Lietuvą, tuometinius kolekcininkus, paveikė ir M. K. Čiurlionio kūrybą.

Išsamiau apie senąją japonų graviūrą:

LDM informacija
A. Lukšėno nuotraukos. Iliustracijos iš muziejaus rinkinių