Robert'o Doisneau fotografijos eksponuojamos parodoje „žvilgsnis į praėjusį amžių“

Paroda iki 2005 m. kovo 1 d. veikia Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje

 

• Les pavés / Grindinio akmenys. 1929
  Paryžiuje, Estjeno aukštesniojoje grafikos ir amatų mokykloje (École Estienne), Doisneau (Duanó) 1925 m. pradėjo mokytis litografuoti. Vėliau, dirbdamas Ullmanno ateljė, kurioje buvo fotografijos laboratorija, susižavėjo fotografija, pasiskolino fotoaparatą ir 1929 m. ėmėsi fotografuoti.
  „Grindinio akmenys“ – vienas pirmųjų Doisneau subjektyviosios fotografijos bandymų. Atrodo, kad ši fotografija buvo dedikuota seneliui akmenskaldžiui. Iš pradžių Doisneau nuotraukose nebuvo žmonių, nes jaunas fotografas jų drovėjosi.

• La palissade / Tvora. 1930Les filles au diable / Merginos vežimėlyje. 1933

• Les frères / Broliai. 1934

• 1934 m. birželį Doisneau (Duanó) pradėjo dirbti fotografu „Renault“ gamykloje, vedė Pierrette Chaumaison (Pjeretė Šomeizon) ir apsigyveno Monrūžo (Montrouge) priemiestyje visam gyvenimui. Gamykloje jo darbas buvo reklamuoti automobilių privalumus. Sekmadieniais vaikštinėdamas Marnos krantais ar aplinkiniuose kaimuose jis pailsėdavo fotografuodamas - dažniausiai vaikus, nes dar nedrįso nukreipti objektyvą į suaugusius. 1939 m. jį atleido už vėlavimą. „Nepaklusnumas man atrodo gyvybiškai būtinas ir, turiu pasakyti, aš niekada nepraleidau progos nepaklusti“, - kartą prasitarė Doisneau. Jis vėluodavo, nes naktimis eksperimentavo su spalvota fotografija.

• L'aéroplane de papa, Choisy-le-Roi / Tėčio lėktuvėlis. 1934

• Les petits enfants au lait / Vaikeliai eina pieno. 1934

• Les pieds au mur / Kojos prie sienos. 1934

• La poterne des peupliers / Topolių vartai. 1934
  Viduramžiais Topolių vartais buvo vadinama Paryžiaus miesto sienoje Bjevrės (Bièvre) upei prakirsta anga. Dabar taip vadinasi priemiestis, kuriame kažkada augo topoliai, gyveno mėsininkai, odminiai ir dažytojai. Kai XIX a. pabaigoje upė virto vos ne kanalizacijos grioviu, 1910 m. virš jos buvo nutiestas kelias.
  Senuosius amatus pakeitė gamyklos. Septintą dešimtmetį jas uždarė, o kuklūs darbininkų būstai buvo nugriauti. Vietoje jų iškilo modernūs daugiaaukščiai, formuojantys miesto „miegamojo“ įvaizdį.

• Le cheval tombé / Pargriuvęs arklys. 1942
  Karui prasidėjus, Doisneau (Duanó) dėl ligos buvo demobilizuotas ir gyveno okupuotame Paryžiuje versdamasis visokiausiomis gudrybėmis: pardavinėjo savo sukurtus atvirukus iš Napoleono gyvenimo, reprodukavo imperatoriaus žygius vaizduojančias graviūras, fotografavo mokslininkus, o prisiminęs mokąs litografuoti, gamino rezistencijos dalyviams sufalsifikuotus dokumentus. Doisneau fotografavo ir karo metų Paryžių. „Pargriuvęs arklys“ jam buvo šalies likimo alegorija.

• Voyageurs sans bagage / Keliauninkai be bagažo. 1942

• Les Halles / Halės. 1942
  Beveik 700 metų Halės buvo pagrindinis Paryžiaus turgus, čia paryžiečiams iš kaimų suveždavo vaisius, daržoves. Halėse ir aplink jas plėtojosi Emile‘io Zola (1840-1902) romano „Paryžiaus pilvas“ veiksmas. Doisneau (Duanó) sakė: „Dirbau Halėse, nes man patinka vietos, kur viskas kreiva ir susigrūdę“.
  1971 m. kunkuliuojantis šios vietos gyvenimas užgeso, nes turgus nebepajėgė konkuruoti naujomis rinkos ekonomikos sąlygomis. Jis buvo perkeltas į priemiesčius, o Halių vietoje liko tuščia įdubusi vieta. Paryžiečiams tai reiškė ne tik Paryžiaus fragmento, bet ir visos epochos, kupinos ne tik nepriteklių, bet ir vilties, baigtį. 1979 m. buvusio turgaus vietoje buvo pastatytas Halių forumas - daugiaaukštis futuristinis komercijos ir prekybos centras, visiškai ištrynęs praeities pėdsakus.

• Caniveau en crue / Potvynis gatvėje. 1943

• La voiture fondue / Išsilydęs automobilis. 1944

• Le repos du FFI / Rezistento poilsis. 1944

• Simone de Beauvoir aux Deux Magots / Simone de Beauvoir kavinėje „Aux Deux Magots“. Paryžius, 1944
  Deux Magots terasa yra šalia viduramžių bažnyčios Saint-Germain-des-Près. Čia įsikūrusios kavinės garsėjo kaip intelektualų ir menininkų susibūrimų vietos. Inteligentai čia leisdavo kiauras dienas diskutuodami kavinių terasose, o vakarais lįsdavo į rūsius. Paryžiečiai šaipėsi iš jų vadindami rūsio žiurkėmis, urviniais žmonėmis. Karo metais šioje kavinėje Simone de Beauvoir (Simona de Bovuar) ir Jean-Paul Sartre‘as (Žanas Polis Sartras) sėdėdavo prie atskirų stalelių panirę į rašymą.
  Dabar žmonės iš viso pasaulio plūsta į Deux Magots terasą, geria brangią kavą ir ką nors skaito apsimesdami filosofais.

• „Au bon coin“. 1945
  Fotografijos pavadinimu tapusią kavinės iškabą galima išversti kaip „Savame kampe“.
  Išlaisvinus Paryžių, gyventojai buvo ištroškę naujienų ir vaizdų. Paryžiuje buvo leidžiami ne mažiau kaip 34 dienraščiai, kuriems reikėjo iliustracijų. Atsigavo didieji prieškario fotografai ir iliustruotojai, išsaugoję savo senąjį stilių: optimistinį, humanistinį ir poetišką. Doisneau (Duanó), kaip visada dėmesingas paprastiems žmonėms ir priemiesčiams, daug fotografavo, bendradarbiavo daugelyje leidinių.

• L'enfant papillon / Vaikas drugelis. 1945

• La passerelle / Tiltelis. 1945

• Les glaneurs de charbon / Anglies rinkėjai. 1945

• La concierge aux lunettes / Kiemsargė su akiniais. 1945
  Žurnale „Vogue“ Henriette Pierrot (Henrietė Pjero) rašė: „Tikrasis Paryžius neįsivaizduojamas be savo konsjeržių (la concierge - kiemsargė, durininkė). Kartais pakalbama, kad jų reikėtų atsisakyti, bet paryžiečiai per daug prisirišę prie savo gerų ir blogų tradicijų. Jie nori išsaugoti savo konsjeržes, nors ir išplūsta jas po dešimtos valandos vakaro…”

• Stricte intimité / Vienui vieni. 1945

• La descente à l'usine / Nusileidimas į gamyklą. 1946

• La pleine lune du Bourget / Buržė geležinkelio stoties grįžratis. 1946

• Les gymnastes / Gimnastai. 1946

• Une femme passe / Eina moteris. 1947

• Les premiers pas / Pirmieji žingsniai. 1948

• Café Noir et Blanc / Juoda ir balta kavinėje. 1948
  Paties Doisneau (Duanó) užrašas po fotografija: „Anglininko skruostai buvo ne tokie juodi kaip jaunojo ketinimai“.

• Cinéma Gallia / Kino teatras „Gallia“. 1948

• La vitrine de Romi / Antikvariato „Romi“ vitrina. Paryžius, 1948
  Pasibaigus karui, viso pasaulio žurnalai susidomėjo fotografiniais pasakojimais. 1948 m. Doisneau (Duanó) draugas fotografas Robert‘as Giraud (Roberas Žiró) dirbo Paryžiaus antikvariate „Romi“. Giraud pasakoja: „Vieną dieną vitrinoje pastatėme aktą, XIX a. nutapytą Wagnerio. Tai nebuvo labai žinomas menininkas, priešingai, bet galiu pasakyti, kad jo darbas sukėlė ažiotažą! Praeiviai sustodavo prie vitrinos vos žvilgtelėję į paveikslą. Pamatęs jų reakciją, pakviečiau Doisneau pasižiūrėti į šį fenomeną. Kai jis atėjo, mes užgesinome šviesas ir tapome nematomi. Spoksotojų srautas neseko. Be to, girdėjome žmonių balsus, supratome, ką jie kalba už lango - nuo drovių pastabų iki nešvankybių. Atpažinome ir savo kvartalo žmones. O prietemoje Robert‘as juokdamasis fotografavo - lyg slapta kamera.
  Tą dieną padarytos Robert‘o fotografijos eksponuojamos tik kaip ciklas - išėmus bent vieną, suirtų visuma. Linksmiausia tai, kad to paveikslo niekas nesiruošė parduoti. Antikvariato savininkas jį išstatė tik norėdamas papuošti vitriną, patraukti pirkėjų dėmesį. Galima sakyti, paveikslas atliko savo funkciją. Bet vieną dieną užėjo toks tipas ir pareikalavo: „Užpakalio, noriu tik užpakalio. Iškirpkit jį man, ir aš nupirksiu iškart!“

• Signes particuliers: néant / Ypatingi ženklai: nebūtis. 1949

• La dernière valse du 14 juillet / Paskutinis liepos 14 d. valsas. 1949

• La famillle du blanchisseur / Skalbėjo šeima. 1949
  „Aš jaučiau pasiutusį malonumą atkreipdamas dėmesį į visuomenės atmestuosius - ir fotografuodamas žmones, ir pasirinkdamas aplinką...“, - sakė Doisneau (Duanó). Tačiau tuo metu jis dar nebuvo garsus, ir jo priemiesčių fotografijos mažai kam buvo įdomios. Jas pastebėjo rašytojas Blaise‘as Cendrars‘as (Blezas Sandraras) ir kartu su Doisneau išleido knygą „Paryžiaus priemiestis“ („La Banlieue de Paris“, 1949). Doisneau vaikystės ir jaunystės pasaulį iliustruojanti knyga yra tarsi fotografo autoportretas.

• Le vélo de Tati / Režisieriaus Tati dviratis. 1949
  Kino režisieriaus Jacques’o Tati (Žakas Tatí, 1908-1982) komedijos žavi prancūzus - tai bendruomenės jausmo nepraradusi Prancūzija, kurioje laiškanešiai važinėja dviračiais, o vaikai visada taikosi iškrėst šunybę. Tati juokiasi iš transporto kamščių, cypiančių durų ir laiką taupančių technologijų. „Noriu kalbėti apie individo sugebėjimą išgyventi pasaulyje, kuris vis labiau darosi dehumanizuotas”, - sakė režisierius.
  Doisneau (Duanó) fotografavo Tati po to, kai jis savo pirmajame pilnametražiame spalvotame filme „Šventės diena“ („Jour de Fête“, 1949) suvaidino dviračiu išvežiojantį laiškus vaikiną Fransua. Šis personažas visuomet pasirengęs padėti, iškelti laivo stiebą, palaikyti laistymo žarną, kol valstietis perskaitys savo korespondenciją, pataisyti pianiną... Tačiau jis beveik niekada nepastebi savo sukeltų nelaimių, o pastebėjęs nesuvokia, kad pats ir yra jų kaltininkas.

• L'innocent / Nekaltasis. 1949

• Vernissage à la galerie Charpentier / Parodos atidarymas „Charpentier“ galerijoje. 1949

• Bal chez le baron de l'Espée / Šokių vakaras pas baroną de l'Espée. 1949
  1945-1960 m. Doisneau (Duanó) dirbo įvairiems leidiniams, o ketverius metus (1949-1953) - „Vogue“ žurnalui: fotografavo madas ir aukštuomenės vestuves, puotas, menininkus, rašytojus, aktorius. Vyriausioji „Vogue“ redaktorė sakė: „Reportažas su Doisneau - tai nesiliaujantis juokas iki išprotėjimo“.
  Reklama nebuvo Doisneau mėgstamas darbas, bet iš jo buvo galima gyventi. Vis dėlto mokėdamas maloniai bendrauti su visuomenės išrinktaisiais, jis užfiksavo daug įsimintinų momentų.

• Baiser volé / Skrendantis bučinys. 1950

• Monsieur Nollan, collectionneur / Ponas Nollanas, kolekcininkas. 1950

• Le baiser de l'hôtel de ville / Bučinys prie Paryžiaus rotušės. 1950
  Jokia pasaulio fotografija negali lygintis populiarumu su „Bučiniu prie Paryžiaus rotušės“.
  1950 m. žurnalas „Life“ užsakė agentūrai „Rapho“ fotografijų seriją apie meilę. Doisneau (Duanó), kuris nuo 1947 m. priklausė šiai agentūrai, ėmėsi darbo. Besibučiuojančius jis užfiksavo „Rolleiflex“ fotoaparatu sėdėdamas kavinėje priešais Paryžiaus rotušę. Nuotrauka buvo tik pasakojimo apie Paryžių - gėlių miestą - dalis. Pokario gyvenimo atmosferą perteikianti fotografija pelnė autoriui ne tik šlovę, bet ir pinigų. Remiantis neoficialia statistika, buvo parduota daugiau nei 2,5 milijono „Bučinio“ atvirukų, pusė milijono plakatų. Nuotrauka puošė pagalves, nosines, kalendorius, ji tapo privaloma visoms Doisneau retrospektyvinėms parodoms.
  Nuo to momento Doisneau išgarsėjo, jo darbus spausdino tarptautiniai žurnalai, albumai. Jis pats ne itin vertino šią fotografiją, sakė, kad ji „dirbtinė, ją lengva parduoti, ji - nuotrauka-prostitutė“. Tačiau iki pat mirties vis gaudavo susižavėjimo kupinų laiškų.
  1988 m. Doisneau buvo pateiktas 90 000 USD ieškinys - vienas gudruolis teigė nuotraukoje atpažinęs save. Teisme fotografui teko prisipažinti, kad situacija buvo surežisuota, o modeliams už pozavimą sumokėta. Tačiau tai nesumenkino šios fotografijos - Paryžiaus simbolio - reikšmės.

• Photographie aérienne / Nuotrauka iš aukštai. 1950

• Baiser Blottot / Bučinys Blottot gatvėje. 1950

• Raymond Savignac / Raymond‘as Savignacas. 1950
  Grafikas Raymond‘as Savignacas (Raimonas Savinjakas, 1907-2002) išgarsėjo humoristiniais plakatais, kurių spalvų ir formų visuma veikia kaip aforizmai. Prancūzai susitapatindavo su komiškomis jo plakatų figūromis, sukonstruotomis iš kaklaraiščių, vielų ar cigarečių ir šiek tiek primenančiomis patį Savignacą. „Provokacinė plakato galia, - sakė dailininkas, - peržengia blogo skonio ribas ir jam suteikia stilių. Be to, yra kai kas blogiau nei blogas skonis - tai geras skonis. Paryžiuje yra 900 000 žmonių, persisotinusių geru skoniu“.

• Le naufragé solitaire / Vienišas ištiktas katastrofos. 1950

• Pont de l'île Seguin / Segeno salos tiltas. 1950

• Les tatouages / Tatuiruotės. 1950
  Kaip ir daugelį fotografų, Doisneau (Duanó) traukė egzotiški dalykai - kad ir tatuiruotės. Bet spausdindamas nuotraukas, jis neretai kadravo vaizdą - „nukirpdavo“ pornografines scenas, nes visada norėjo išlikti diskretiškas.

• Le ruban de la mariée / Nuotakos juosta. 1951

• La fuite des mariés / Jaunavedžių pabėgimas. 1951

• Mademoiselle Anita / Panelė Anita. 1951
  Robert‘as Giraud (Žiro) atvėrė Doisneau (Duano) naktinį Paryžių - fotografui tai buvo atgaiva po dieninio darbo „Vogue“. „Panelė Anita“ yra viena labiausiai išgarsėjusių fotografijų iš tų naktinių pasivaikščiojimų, kai Doisneau darė reportažą apie pasilinksminimo vietų ir kabaretų dainininkes. Anita buvo tik viena iš kordebaleto šokėjų, tačiau pačios įdomiausios Doisneau fotografijos visada buvo apie paprastus žmones, tarsi esančius šešėlyje, antraeilius.
  1994 m. balandžio 1 d. žurnalas „Liberation“ išspausdino šią fotografiją su užrašu: „Panelė Anita liūdi - Robert‘as Doisneau mirė“.

• Les danseurs élégants / Elegantiškieji šokėjai. 1951

• Un vieux quartier de Lille / Senas Lilio kvartalas. 1951

• Ballet policier / Policijos baletas. 1951

• L'enfer / „Pragaras“. 1952
  Paryžiaus policininkas žingsniuoja pro amžių sandūroje garsėjusį kabaretą „L'enfer“, netoliese turėjusį konkurentą „Le Ciel“ („Dangus“). „L‘enfer“ buvo uždarytas per Antrąjį pasaulinį karą.
  Septinto dešimtmečio pabaigoje, kai buvo imtasi modernizuoti Paryžių, šis architektūros elementas, kaip ir daugelis kitų, buvo sunaikintas. 1968 m. sužinojęs apie miesto architektų planus, Doisneau (Duano) ėmėsi fotografuoti išnyksiančius senojo Paryžiaus ženklus, kuriuos jau stelbė šaltas šiuolaikinis dizainas.

• Les pains de Picasso / Picasso bandelės. 1952
  Šią fotografiją Doisneau (Duanó) užsakė žurnalas „Le Point“. „Picasso yra vienas geriausių modelių, patekusių į mano juodąją dėžutę“, - sakė Doisneau.

• Le barbier de Nanterre / Nantero barzdaskutys. 1952

• Monsieur Coco / Ponas Coco. 1952
  Doisneau (Duanó) mėgo kavines ir bistro - čia virė paprastų žmonių gyvenimas. „Bistro yra geriausias sekimo punktas”, - sakė fotografas.
  Įdomiausios bistro nuotraukos sukurtos 1949-1953 m., kai Doisneau (Duanó) dirbo „Vogue“ - to meto juostos dažnai prasideda kadrais iš aukštuomenės pobūvių, o baigiasi bistro vaizdeliais - rafinuoto pasaulio priešingybe. Taip Doisneau dar kartą realizavo savo polinkį nepaklusti normoms. Kilus aštunto dešimtmečio miesto atnaujinimo bangai, Doisneau fotografavo senuosius bistro interjerus, dažnai sukurtus dar amžiaus pradžioje.

• Georges et Riton / Žoržas ir Ritonas. 1952

• Le nez au carreau / Nosis prie lango. 1953

• Les bouchers mélomanes / Mėsininkai melomanai. 1953

• Madame Rayda, rue Villin / Ponia Rayda Villin gatvėje. 1953
  „Žinau kiekvieną žingsnį kelyje iš Monrūžo (Montrouge) iki Klinjankūro vartų (Porte de Clignancourt), - sakė Doisneau (Duanó). - Nenueinu nė 400 metrų kad nesutikčiau kokio pažįstamo - bistro savininko, dailidės, spaustuvininko, tapytojo ar šiaip ko nors iš gatvės“.

• Les chiens de la Chapelle / Koplyčios šunys. 1953

• Fox-terrier au Pont des Arts / Foksterjeras ant Menų tilto. 1953
  Humoras yra nuolatinis Doisneau (Duanó) fotografijų elementas, galimybė, anot menininko, „atsiprašyti už tai, kad esi liudininkas ir vojeristas“. Doisneau buvo vaikštinėjantis smalsuolis, nuolat sustojantis pasižiūrėti, kas vyksta.
  Ant Menų tilto jis fotografuoja panašų į save smalsuolį - vyriškį, kuris, pamatęs tapomą moters aktą, neatsispiria pagundai pažiūrėti, ar ir pozuotoja yra nuoga. Visų - ir dailininko, ir praeivio, ir fotografo žvilgsniai nukreipti į tą patį objektą. Tik šuo pastebi fotografą, kuris tampa miesto teatro dalyviu.

• La cheminée de Madame Lucienne / Ponios Lusjenos židinys. 1953

• Le petit balcon / Balkonėlis. 1953

• Autobus de nuit / Naktinis autobusas. 1953

• Les mains de la sidérurgie / Juodosios metalurgijos rankos. 1954

• Le manège de Monsieur Barré / Pono Barré karuselė. 1955

• Prévert au guéridon / Prévert‘as prie staliuko. 1955
  Doisneau (Duano) draugas poetas Jacques‘as Prévert‘as (Žakas Preveras, 1900-1977) rašė eiles apie Paryžių. Jo poezija pasižymi nepakantumu prievartai ir visoms socialinės neteisybės formoms, ji kupina ironijos, užuojautos, švelnumo. Prévert‘as parašė scenarijus prancūzų poetinio realizmo kino kūrėjo Marcelio Carné (Marselis Karnė) filmams „Diena aušta“ („Le jour se lève“, 1939), „Rojaus vaikai“ („Les enfants du paradis“, 1944) ir kt.
  Doisneau susipažino su Prévert‘u 1949 m. ir nuo tada kartu su juo dieną naktį klajojo Paryžiaus gatvėmis. Prévert‘as nesiliovė stebėjęsis, kad apsiblausę ir nusiminę veidai Doisneau nuotraukose atrodydavo pragiedrėję - gal todėl, kad fotografas šypsojosi juos fotografuodamas.

• Drapé de Grès / Apsirengusi dizainerės Grès suknele. 1955
  Dizainerė ponia Grès (Gre, 1903-1993) atidarė nuosavus mados namus Paryžiuje 1941 m. Jau tada ji sukūrė savitą stilių à l‘antique. Drabužį ji suvokė kaip antikinę skulptūrą, todėl jos modeliai primena graikų chitonus ir yra vienspalviai. Formos paprastumas slepia kruopštų rankų darbą - pati ponia Grès ant gyvo modelio formuodavo kiekvieną net smulkiausią klostelę. Tokiam drabužiui pasiūti reikėdavo mažiausiai 300 valandų. Ponia Grès taip pat kūrė kvepalus, pavyzdžiui, „Cabochard“, „Cabotine“ ir „Grès pour Homme“.

• L'information scolaire / Mokyklinė informacija. 1956

• Les enfants de la place Hébert / Hébert aikštės vaikai. Paryžius, 1957

• L'archet / Strykas. 1958
  Doisneau (Duanó) draugo violončelininko virtuozo Maurice‘o Baquet (Morisas Bakė, g. 1911) talentas išryškėjo, kai jam tebuvo 11 metų. Jis kuo rimčiausiai grojo klasikiniu stiliumi, bet nevengė humoro ir netradicinių atlikimo būdų. „Maurice‘as Baquet ir jo violončelė yra siamo dvyniai, jie išdykauja pagal muziką“, - sakė Jacques‘as Prévert‘as. 1997 m. muziko vardu buvo pavadinta Sent Deni muzikos ir choreografijos gimnazija (Gymnase Maurice Baquet). Tačiau Baquet buvo ne tik muzikantas, jis vaidino teatre - pjesėse, operetėse, dirbo kartu su žymiais kino režisieriais ir aktoriais. Filme „Pirmas, prisirišęs virve“ („Premier de cordée“) pasirodė esąs puikus kalnų slidininkas, alpinistas.
  Doisneau kartu su Baquet išleido knygą „Baladė violončelei ir tamsiam kambariui“ („Ballade pour violoncelle et chambre noire“, 1981), kurioje abu menininkai kiek rizikingai išdykavo kurdami išties neįprastus portretus.

• Place du Marcadial Saint-Céré / Marcadial aikštė Saint-Céré mieste. 1958

• Les locataires / Nuomininkai. 1962
  Septintas dešimtmetis - blogi laikai vadinamajai autorinei, meninei fotografijai (auteur). Atsiradus televizijai, bankrutavo iliustruoti žurnalai, sumažėjo parodų, išlikusi spauda reikalavo neutralių vaizdų, o ne humanistinės fotografijos. Jos nebevertino ir jaunoji fotografų karta, tenkinusi išaugusį komercinės, dekoratyvios fotografijos poreikį.
  Naujosios fotografijos banga nušlavė Doisneau (Duanó) kartą. Jis dirbo reklamai, tačiau laisvalaikiu, kaip ir anksčiau, ėjo fotografuoti į gatves, o vakarais, „žaisdamas“ fotografijomis, kūrė montažus.

• Les coiffeuses au soleil / Kirpėjos saulutėje. 1966

• La Halle aux viandes / Mėsos paviljonas Halėse. 1967

• Les Halles de nuit / Halės naktį. 1967

• Trois petits enfants blancs / Trys baltai apsirengę vaikučiai. 1971
  Aštuntas dešimtmetis atnešė permainas: 1970 m. Arlyje pradėta rengti fotografijos festivalį „Rencontres Internationales de la Photographie“, 1982 m. įkurtas Nacionalinis fotografijos centras. Prancūzų ir pasaulio fotografijoje prasidėjo nauja era. Tendencijas formuoja nebe iliustruoti žurnalai, o parodų rengėjai.
  Pripažįstama meninės fotografijos reikšmė, o po 1979 m. parodos „Trys sekundės amžinybės“ fotografą Doisneau (Duanó) pastebi ir nauja prancūzų karta. Tada, kai Paryžius jau nebėra pasaulio kultūros sostinė, didžiulis menininko fotografijų archyvas visiems primena „geresnius laikus“.
  Tapęs žiniasklaidos numylėtiniu, apdovanotas didžiuoju nacionaliniu fotografijos prizu, Doisneau nepasikeitė - ir toliau kukliai fotografavo gatves, nes, kaip jis pats sakė, paprasčiausiai norėjo palikti to mažo pasaulio, kurį mylėjo, prisiminimą.

• Un chien à roulettes / Šuo su ratukais. 1977

• Mode / Mada. 1987

• Mode chez Bofinger / Bofingerio mada. 1987

• La verrière de Bofinger / Stiklinis Bofingerio pasažas. 1987

• Le cycliste noir / Juodasis dviratininkas. 1987
  Doisneau (Duanó) Paryžius keitėsi. 1984 m. gavęs savivaldybės užsakymą fotografuoti priemiesčius, nusivylė: „Cementas pakeitė tinkuotas plokštumas ir medinius namelius... Šviesai nėra už ko užsikabinti“. Todėl šio laikotarpio fotografijas gaubia liūdesio ir vienatvės atmosfera: „Fotografai tapo įtariamaisiais“, - sakė Doisneau 1992 m., - dabar nebesu laukiamas. Stebuklas baigėsi. Tai - „laukinės“ fotografijos pabaiga...“