Robert'as Doisneau, arba žvilgsnis į praėjusį amžių

Paroda iki 2005 m. kovo 1 d. veikia Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje

Vienas žymiausių prancūzų fotografų Robert‘as Doisneau (Roberas Duanó, 1912–1994) visą gyvenimą fotografavo beveik vien Paryžių ir jo priemiesčius. Išdykaujantys vaikai, bistro linksmuoliai, kiemsargiai, madų dizaineriai, menininkai – visi buvo jo draugai ir pažįstami, mielai patikėję kelias savo gyvenimo sekundes fotografui. Jų kasdieniškus nuotykius ir rūpesčius Doisneau stebi lengvai šypsodamasis. Humoras praskaidrina to meto dramas ir visus tarsi suvienija, todėl XX amžius Doisneau akimis – tai meilės amžius.
Robert‘as Doisneau gimė 1912 m. balandžio 14 d. Žantiji (Gentilly), Paryžiaus priemiestyje. Tuomet priemiesčiai, kuriuose gyveno gamyklų darbininkai, buvo nykūs ir apleisti, o paryžiečiai juos vadino „zona“. Baigęs litografijos studijas, Doisneau apsigyveno viename iš tokių priemiesčių – Monrūže (Montrouge) ir nesikraustė iš ten net tada, kai išgarsėjo ir kai jo parodos buvo rengiamos ne tik Prancūzijoje, bet ir didžiausiuose pasaulio muziejuose, kai tokios asmenybės kaip poetas Jacque’as Prévert’as (Preveras), violončelininkas Maurice’as Baquet (Bakė) ar Pablo Picasso (Pikaso) tapo jo draugais.
Kai 1947 m. Henri Cartier-Bressonas jam pasiūlė prisijungti prie agentūros „Magnum“, kuriai priklausė geriausi pasaulio fotografai, Doisneau atsisakė ir pasirinko prancūzišką agentūrą „Rapho” motyvuodamas tuo, kad kelionės po pasaulį – ne jam, kad jis verčiau vaikščiosiąs mintinai žinomais Paryžiaus takais ir fotografuosiąs jam mielą grindinį bei jį minančius žmones – panašius į jį patį. Kad ir kur dirbo Doisneau - automobilių „Renault“ gamykloje ar „Vogue“ žurnale, nuo reklamos tuštybės jis visada geriausiai pailsėdavo fotografuodamas savo pažįstamų vestuves, saulutėje pasišildyti susėdusias kirpėjas, o ypač - gatvėse žaidžiančius darbininkų vaikus. Tą patį jis darė ir septintą dešimtmetį, kai humanistinė fotografija tapo nepopuliari ir niekas Doisneau nebesidomėjo, kai išnyko visi užsakymai ir nebeliko galimybių leisti knygas. Ir vėliau, kai prancūzai naujomis akimis pažvelgė į fotografijos paveldą, kai Doisneau kūryboje atpažino save ir Paryžių - meilės miestą, jis tebefotografavo tas pačias vietas. Nei fotografui skirta Nacionalinė premija (1983), nei žiniasklaidos dėmesys, nei apie jį kuriami filmai, amžininkų liudijimu, nepakeitė Doisneau – jis išliko draugiškas, kuklus nereikšmingų įvykių fiksuotojas, kuriam didžiausią džiaugsmą teikė pavykusi fotografija.
Nors Doisneau pradėjo fotografuoti 1929 m. ir darė tai iki pat mirties (1994), jo kūrybinio pakilimo laikotarpiu laikytini 1945-1960 m. Tuomet kilo didelis susidomėjimas humanistine-poetine fotografija, kuri teikė karo nukamuotai Europai atgimimo viltį. Beje, ta pati banga apie 1960 m. pasiekė ir Lietuvą, kai pradėjo kurti Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko karta, atgaivinusi Lietuvos fotografiją.
Robert’o Doisneau fotografijų vertė vis auga, nes jos mena pokario Paryžiaus entuziazmą ir skepticizmo dar nesugadintą romantišką polėkį. Jose išsaugoti anuometinis miesto vaizdas ir dabar jau „prarastas“ laikas. Tačiau ne mažiau svarbus ir Doisneau sugebėjimas apie pačius paprasčiausius, netgi banalius dalykus papasakoti taip, kad norisi „klausytis“ be galo, iš naujo pastebint, kaip jis pats sako, „nudėvėtų dalykų grožį“.

Agnė Narušytė