LIETUVOS DAILĖS MUZIEJUS
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

DAILININKUI VIKTORUI VIZGIRDAI – 100

VIKTORO VIZGIRDOS JUBILIEJINĖ KŪRYBOS PARODA,
skirta dailininko 100 metų sukakčiai
Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22, Vilnius)
2004 m. sausio 20 d. – kovo 15 d.

Lietuvos dailės muziejaus Juodkrantės parodų salė 
(L. Rėzos g. 3, Juodkrantės gyvenvietė, Neringos miestas)
2004 m. birželio 11 d. – rugsėjo 11 d.

Viktoras Liutkus: „Keli žodžiai šimtojo gimtadienio proga“

Viktoro Vizgirdos pasisakymai spaudoje,

kuriuose atsispindi dailininko pažiūros į meninę kūrybą, jo kūrybinis credo, pamąstymai apie menininko vietą bei likimą šiuolaikiniame pasaulyje.

VIRTUALIOS PARODOS:

VIKTORO VIZGIRDOS KŪRINIAI iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių I dalis   II dalis   III dalis	VIKTORO VIZGIRDOS KŪRINIAI  iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių I dalis   II dalis  III dalis
VIKTORO VIZGIRDOS KŪRINIAI iš privačių rinkinių I dalis  II dalis

EDUKACINĖ PROGRAMA
„Praskleisk paveikslus gaubiantį paslapties šydą“

 

Dailininko jubiliejui skirti renginiai Vilniuje prasidėjo 2004 m. sausio 19 d. Tą dieną Radvilų rūmuose įvykusioje spaudos konferencijoje pristatyti jubiliejiniai renginiai Vilniuje. 

2004 m. sausio 20 d. Vilniaus dailės akademijoje (Maironio g. 6) 15 val. atidengta Viktoro Vizgirdos memorialinė lenta Didžiajame kieme, 15.30 atidaryta Viktoro Vizgirdos premijos laureatų VDA studentų kūrinių paroda Vilniaus dailės akademijos Baltajame koridoriuje.
Lietuvos dailės muziejuje (Radvilų rūmai, Vilniaus g. 22, Vilnius) 16 val. gausiai susirinkus dailininko kūrybos gerbėjams atidaryta Viktoro Vizgirdos jubiliejinė kūrybos paroda, o po valandos įvyko jam skirtas minėjimas. Jame kalbėjo LDM direktorius Romualdas Budrys, dailėtyrininkas Viktoras Liutkus, dailininkas Leonardas Tuleikis.

 

Keli žodžiai šimtojo gimtadienio proga

 

Viktoras Liutkus

Viktoro Vizgirdos (1904-1993) gyvenimą ir kūrybą galima skaityti kaip XX amžiaus Lietuvos dailės istorijos knygą. Visa šio menininko veikla vienaip ar kitaip buvo susijusi su tos istorijos vyksmu: dailininkų sąjūdžiais, naujais reiškiniais, dailės pedagogika, pačios dailės lūžiais istorinių pervartų laikotarpiais. Gausu faktų, datų, vardų, organizacijų, parodų, kelionių, straipsnių; tai jau surašyta ir į knygas. Bemaž septyni dešimtmečiai kūrybos, šimtai darbų muziejuose, galerijose, privačiuose rinkiniuose. Kūryba - be pauzių ir meninių ,,duobių“, nedariusi staigių posūkių, galbūt net pernelyg susispaudusi į tuos pačius pasikartojančius mėgstamus motyvus: žalią medžių lapiją ir pro šakas prasimušantį melsvą dangų, vingiuojantį smėlingą kaimo keliuką su koplytėle, prie gėlių vazonėlio sustojusias medines dievukų skulptūrėles. Ir amerikietiškoji aplinka, kurioje dailininkui teko pragyventi ilgą gyvenimo dalį, nelabai tepajėgė pakeisti iš gimtosios Višakio Rūdos brūzgynų atsineštą gamtos regėjimą. Bostono ar Los Angeles apylinkes jis tapė lyg kur ant Suvalkijos kalvelės stovėtų, gal tik neramiau, su nostalgija.

Bet V. Vizgirdai gamtoje niekad nebuvo ankšta. Turbūt jis bene laisviausiai iš XX amžiaus mūsų tapybos korifėjų toje gamtoje jautėsi, kartu išsakydamas jai savo meilę ir ištikimybę. Laisviausiai todėl, kad turėjo įgimtą gamtos ritmo pagavą, instinktyvų gebėjimą suderinti tuos su savo individualybe ir tapybine kalba. Jam labai nedaug tereikėjo iš aplinkos, kad rastųsi TAPYBA.

V. Vizgirdos peizažų jėga - niuansų melodijoje. Tapytojas neprilygstamas sugebėjimu sukurti ypatingą peizažų erdvės virpulį, spalvų bangelėmis paskleisti intymias ir jaukias sodo, miško, pakelės vaizdų nuotaikas, potėpiais sugyvinti patirtus įspūdžius, neperlenkti tapybinės ekstazės. Niuansai jo vaizduose kaip šilta melodija. Ar ne tai turėjo galvoje Justinas Vienožinskis (1886-1960), apie Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje (1931) eksponuotus V. Vizgirdos peizažus rašydamas: ,,[...] jo spalvinė muzika susidaro iš skaidrių, labai gyvų, kartais net aštresnių spalvų, ne tiek šviesa, kiek šiluma tesiskiriančių - jungia jas refleksiniai tonai [...], o visa kartu spalvingo ornamento pavidalu liejasi plačiu mastu iš jaunos krūtinės, kurdama labai skambias, jaunas pasakas [...]“. Radosi minties ir jausmo pusiausvyra, grakštus ,,spalvos hedonizmas“, anot Jolitos Mulevičiūtės pastebėjimo apie ankstyvuosius V. Vizgirdos peizažus. Pavyzdžių užtektinai. Žiūriu į ,,Kauno peizažą“ (1930?; privatus rinkinys), ,,Sodą“ (1930; Lietuvos dailės muziejus), ,,Peizažą Raseiniuose“ (1931; privatus rinkinys), ,,Peizažą“ (1931; Lietuvos dailės muziejus), ,,Medžius“ (1938; Lietuvos dailės muziejus). Tai ypatingo subtilumo niuansų orkestruotės, galinčios - jei taip kada atsitiktų - atlaikyti ir V. Vizgirdos jaunystėje pamėgtų dailininkų P. Cézanne’o, R. Dufy, H. Matisse’o, P. Bonnard’o darbų kaimynystę. Lietuvio paveiksluose visad rasi tapybinę eleganciją, saiką ir skonį, prancūziškojo meno pamokų išugdytus. ,,Nuotaiką manyje sukelia mano idėjos ir gamtos ritmo sintezė. Būdamas objektyvus jos aš negaliu išreikšti“, - rašė V. Vizgirda 1940 metais. Arba dar vienas svarbus jo peizažų palikimas: be V. Vizgirdos karo metais nutapytų Vilniaus vaizdų nebūtų išlikusios mūsų akims pasigėrėti Vilniaus bažnyčios su pro medžių šakas šviečiančiais baltais bokštais. Tie paveikslai - tikras jo tapybos perlų vėrinys, paliktas Tėvynėje prieš karo pabėgėlio lemtį nuskyrusią 1944 metų liepą. Po kelių dešimtmečių, kūrybai baigiantis, užatlantėje sukurti vėjų perkošti, gaivūs ir skaidrūs Kalifornijos peizažų vaizdai, švelnūs pastelių tonai buvo tarsi dvasios sugrįžimas į jaunystę.

V. Vizgirda - iš talentu apdovanotų arsininkų gretų. Daug veiklos, energijos padėjo, kad jų kūryba per keletą metų įsikirstų į Lietuvos dailę. Kaip svariai vienas kitą papildė šie radikaliems meno pokyčiams užsimoję praeito amžiaus 3-4 dešimtmečių jaunieji! Kokia stabili, spalvų kontrastų įtampa atrodo trykštanti Antano Samuolio (1899-1942) ,,Baltoji obelis“ (1932) arba Antano Gudaičio (1904-1989) nutapyti šiurkštoki ir įsiūbuoti Viekšnių peizažų motyvai šalia minėtų niuansais banguojančių V. Vizgirdos peizažų! Koks ramus pastarojo ,,Autoportretas“ (1932; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), atsidūręs greta A. Samuolio nervingo, pasvirusio ,,Autoportreto su patefonu“ (1929; ten pat). Beržoras ir Višakio Rūda buvo arsininkų vasarų apsistojimo vietos, kurios traukė tapytojus kaip kokius barbizoniečius nerti į gamtos erdves ir svaigintis peizažų sodrumu. Kiek puikių tapybos paveikslų Lietuvos dailei davė šie Žemaitijos ir Suvalkijos kaimai. Vaisingo kūrybos rudens derliaus sulaukė ir meno pavasarį atnešę arsininkai, o V. Vizgirdai likimas lėmė būti paskutiniuoju arsininku tapytoju.

Nors ir toli nuo gimtinės gyvendamas, mintimis ir darbais priklausė Lietuvai, jos kultūrai. Trys kelionės į Lietuvą (1966, 1971, 1977) paliko jam didžiulį įspūdį, suteikė kūrybai jėgų. Jo personalinė paroda Lietuvos dailės muziejuje 1966 metais - pirmoji išeivio dailininko paroda pokarinėje Lietuvoje. Buvo tikras lietuvių dailės tiltas, jungęs dvi jos atšakas čia ir už Atlanto. Atvykdavo su išeivijos dailininkų kūrinių skaidrėmis, atgal grįždavo su tokiu pat šiuolaikinių Lietuvos dailininkų kūrinių skaidrių kraičiu. Nuolat rašė apie parodas, dailininkus, įžvelgė Lietuvos dailėje didelę kūrybos įvairovę ir socrealizmui nepasidavusius reiškinius. Atidus meno kokybei, nenuolaidus buvo ir rašydamas apie išeivijos dailininkus. Kelis sukurtų drobių rinkinius dovanojo Vilniaus ir Kauno dailės muziejams. Rinko ir dovanojo ne bet ką, o geriausius darbus, ir tuo parodė sektiną pavyzdį savo ir būsimoms dailininkų išeivių kartoms.

Visa V. Vizgirdos kūryba ir gyvenimo būdas susiklostė į vientisą, iš pagrindinių gyvenimo nuostatų neišjudinamą poziciją. Laikysena, žodis, įpročiai, elgesys, pagaliau pati kūryba buvo aiškūs, paprasti, saviti, humaniški. Tai, ką pelnė - mokinių, kolegų pagarbą ir pripažinimą - buvo pasiekta pačia kūryba, savo individualybe. Nors virš jo žilagalvės galvos nesyk praslinko nelengvi bėdų ir nostalgijos debesys, niekur kūriniuose jie nevirto į skausmingas pozas, neišardė dvasinės pusiausvyros.

,,Gal gimiau per anksti ar per vėlai. Anksčiau gimus, gal būtų proga čiaukšti itališkai, šluoti grindis Vatikane ir turėti progą paspausti ranką Mykolui Angelui ar Rafaeliui. Vėliau gimus gal jau būčiau palaidotas kaip didvyris imperijų kautynėse. Taigi esu patenkintas savo gimimo diena [...]“ - parašė dailininkas po 1975.

Lietuvos tapybai ta prieš šimtą metų išaušusi dailininko gimimo diena tapo neeiline.

 

Viktoro Vizgirdos pasisakymai spaudoje,

kuriuose atsispindi dailininko pažiūros į meninę kūrybą, jo kūrybinis credo,

pamąstymai apie menininko vietą bei likimą šiuolaikiniame pasaulyje

 

„Kuomet aš tepu peizažą, neturiu tikslo kruopščiai atvaizduoti vien to, ką mano akis mato, ir savo jausmų netramdau. Stengiuosi tik užfiksuoti tuos pergyvenimus, kurie kartais nutolsta nuo samprotavimų stebint varsų ir formų santykius ar šviesos žaismą. Šie kartais mus taip jaudinantys dalykai yra priemonė, o ne tikslas.

Įsitikinimas, kad šita varsa šaltesnė, o šita šiltesnė, šios plokštumos plotis su aukščiu santykiuoja taip, kaip 2 : 4, manyje nesukelia jokios nuotaikos, kurią tokiu apnuogintu pavidalu norėtųsi perkelti drobėn [...]. Nuotaiką manyje sukelia mano idėjos ir gamtos ritmo sintezė. Būdamas objektyvus jos aš negaliu išreikšti.“

„Naujoji Romuva“, 1940, Nr.22-23.

 

 „Kauno meno mokykla kūrėsi su atgimstančia Lietuva. Jos įkūrėjas dail. Justinas Vienožinskis didelės energijos asmenybė. [...]. Kaip pedagogas ir meno kritikas jis turėjo didelės įtakos visai jaunajai lietuvių dalininkų kartai. Iš jo studijos išėjo eilė tapytojų, kurie gyvai domėjosi visais moderniojo meno laimėjimais, bet jo nei pamėgdžiodami, nei pataikaudami jau nusistovėjusiam skoniui. “

 

„Paryžiaus mokykla yra pirmaujanti. Jinai atidengė naują varsų pasaulį, kuris yra abstraktus kaip muzika ir realus nuotaika, kuria pasireiškia individualūs ir subtilūs menininko išgyvenimai. Sąlytis su šiuo pasauliu ir visa Paryžiaus menine aplinka praplečia kiekvieno menininko horizontus ir įkvepia naujų jėgų kūrybai“

„Draugas“, 1954 balandžio 3 d.

 

„Mes esame nuskriausti, išvaryti iš savo tėvynės, bet galime džiaugtis, kad turime minties laisvę, turime žodžio laisvę, turime laisvę gyventi žmogišku gyvenimu, kurio formą likimas lėmė patiems mums pasirinkti.

Betgi, naudodamiesi ta laisve ir tuo džiaugsmu, mes turime ir įsipareigojimų. Įsipareigojimų visų pirma nenusikalsti mūsų pačių sąžinei.

Šiame atomų ir erdvių atradimų amžiuje, mūsų gyvenimas, mūsų laimė, mūsų džiaugsmai ir mūsų vargai yra tiek prasmingi, kiek mes, kiekvienas pagal savo pajėgumą, įnešam savo auką žmogiškos buities lygio ir mūsų tautos kūrybinių galių pakėlimui. Ugdydami savo kūrybines jėgas, mes užtikriname savo tautos tęstinumą, neatsižvelgiant į tragišką mūsų likimą. [...].

Yra svarbu, kad menininkų kūryba, kokios srities ji bebūtų, dabarties ar praeities, eitų tiesiu keliu, nespekuliuojant tiek visuomenės, tiek paties menininko jausmais.

Menininkas gyvena, visuomenės aplinkoje, betgi jis yra uždaras savyje. Jis kuria todėl, kad jam reikia kurti, o ne todėl, kad yra pareikalavimas jo gamybos.

Ir yra meno tragizmas, kada bejėgiškume bandoma rasti sąlytį su visuomene, bandant ją apgauti tuščiais ir graudinančiais žodžiais pridengta plokščia forma. Meno kūryboje svarbu tik kokybė. Tik tuo keliu eidamas menas, vėliau ar anksčiau, ras atviras duris į savo visuomenę, o taip pat bus įvertintas ir svetimtaučių.“

„Draugas“, 1961 kovo, 22 d.

 

„Dabarties meną neatstovauja vien modernizmas ar kraštutinės bedaiktės dailės srovės. Dvidešimtojo amžiaus mene susipina visi laikotarpiai, visų praeities mokyklų, visų srovių ir visų tautų kūrybinių laimėjimų palikimas. Ir kartais abstraktiniame dailės kūrinyje galima rasti daugiau realizmo ir grožio pajautimo, negu paveiksle, kuriame enciklopediniu tikslumu aprašomas mūsų regimas pasaulis.“

„Čiurlionio galerija. 1957 - 1962“, 1962.

 

„Aš nežinau, kas yra įkvėpimas. Darbo procese egzistuoja tik aistra: ir pavakario saulės apšviestas medžio stuobrys kartais gali menininką labiau jaudinti, negu Dulsinėjos meilė...

Mano gyvenimas yra viešas, nes negaliu pabėgti nuo visuomenės, kuri yra apstatyta sienomis, baldais ir skoniu; bet mano, kaip menininko, darbas yra mano uždaras pasaulis su savo uždaviniais ir problematika. Reikia suvokti savo vidaus balsą ir surasti formą jam išsakyti.

Troškimai lieka tie patys nuo jaunystės iki jėgų išsekimo senatvėje - meilė gyvenimui ir gamtai yra amžina.

Galima atsisakyti ir garbės, ir turtų bet rūpestis išlikti menininku pasitinka tave su kiekvienu rytmečiu.“

„Kultūros barai“, 1972, Nr. 1.

 

 „Žmogaus metai slenka gyvenimo vagoje su patyrimais ar užuomarša. Nerimstančiam visad rūpi nauji bandymai. Viskas sukasi palikimo ir naujovių aplinkoje. Menininkas negali būti abejingas dabarties meno slinkčiai ir jo likimui.

Nenoras išsižadėti savo individualybės betgi mane sulaiko nuo blaškymosi ar staigių posūkių. Tenka tad ieškoti sintezės tarp įgimtų ir dabarties naujovių, kad nebūtų prarastas praeities gyvenimas.

Kada man nesiseka drobėje, aš sudedu įrankius ir klausausi muzikos. Šių skirtingų menų kūryboje yra giminingų veiksnių, kurie padeda spręsti problemas.

Beethoveno ar Brucknerio garsų sąlyčiai ir kontrastai žadina ir skirtingas nuotaikas. Lygiai ir drobėje, skirtingi spalvų ir tonų deriniai sukelia skirtingus vaizdus. Čia ir prasideda abstraktizmas. Dabarties „izmai“ įrodo, kad galima atrasti naują, bedaiktinį, tarytum realios tikrovės įtikinantį pasaulį. [...].

Mano dailės credo nėra suformuluotas smegenyse. Tai yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti. Nuo jos priklauso visi mano santykiai su menu ir pažiūromis į tapybos supratimą. Noriu pragyventi ar išgyventi visa, ką savyje turiu ir ką galiu, ar - blogiausiu atveju - dar galėčiau.

Realizmas yra reliatyvus dalykas. Ir abstraktiniame paveiksle gali įžiūrėti juodą tašką, kuris jau savaime yra realus. Plokštumą matome kiekviename žingsnyje - sienos gabalas, stogo gabalas. Nuvalius viską, kas nebūtina, lieka jau bedaiktinis ir neatpažįstamas objektas. Bet perkeltas į drobę, jis turi turėti kokį nors ryšį su „realybe“. Tik tuo atveju abstraktinė dailė turi savo vertę.

Abstraktinis menas, dabarties dailės sūkuriai ar sąmyšis pateikia labai daug medžiagos kūrybiniams eksperimentams. Iš jų išplaukia dailininko poslinkiai kūryboje ir skirtumai atskirų laikotarpių darbuose. Mano darbų poslinkiai atitinka įsisąmonintas naujoves, bet tik mano pasaulėjautos ribose. Nenorėčiau betgi atsisakyti sentimentalumo, nei idilinio realizmo, nes tas gali praturtinti mano koloritą ir paveikslo nuotaiką. Sentimentalumas ir idilė tinka bet kokiam braižui, kad ir realybės nepamėgdžiojamoje formoje.“

„Draugas”, 1973 sausio 6 d.

 

„Dabartyje besiaučiančios meno srovės, keisčiausios ir absurdiškiausios, atliepia dabarties žmogaus pojūčiams. Tuo požiūriu jos turi savo vertę. Iš visko galima pasimokyti, kas neatsiranda be priežasties. Dabarties meno negalima vadinti nuosmukiu. Yra tik vertybių skalė, kurią atseikės istorija.“

„Draugas“, 1973 vasario, 6 d.

 

„Drobė turi būti prisotinta tirštumo, kur tik pro šakų tarpeklius galima regėti horizontą, tolumą ir paslaptis. Tai dangaus mėlynės beribiai plotai. Čia jau susipina mano tikėjimas su gyvenimo tikrove.“

„Aidai“, 1980, Nr. 3.

 

„Nėra tautos, kuri neturėtų savo emigracijos. [...] Iškeliavę į nežinią, mes kartais parsivežam gimtosios žemės saują, kad ilgiau jaustume atstumą mums brangaus krašto, ne vien tik senosios gūžtos ilgesį ir viltį kada nors grįžti. Drauge išsinešėm ir daug mokslo ir meno talentų ir gyvą troškimą jais patobulinti ir pagausinti mūsų tautos kultūrines vertybes, kad nepraleistume niekais emigracinio laiko ir nepareitume kada nors ir net mirę namo tuščiomis rankomis.

Deja, ne visos mūsų gerosios viltys ir nuoširdūs troškimai įsikūnija.“

„Draugas“, 1981 m. gegužės, 23 d.

 

“Kada ateina subrendimo metas ir amžiaus našta slegia gyvenimą, tada jau galima apmąstyti savo praeitį ir savo likimą.

Žmogaus gyvenimas yra kaip upė laiko tėkmėje. Bėgo ir nubėgo.

Gyvenimu galima džiaugtis, gyvenimo galima ir nekęsti, bet viltis žmogų palydi iki paskutinio atodūsio, nes nėra tokių, kad prieš mirtį suspėtų pasakyti: „Aš jau mirštu“.

Jeigu sulaukei 85 metų amžiaus, tai gali tikėtis, kad dar švęsi 95 metų jubiliejų. Draugų likučiai tave paglostys, pasakys koks tu geras buvai.

Reiktų manyti, kad galimybių tam jau nėra, bet viltis vis tiek palydi kiekvieną tavo žingsnį. Niekas nežino, ką jam lemia rytojus.

Nėra tautos, kuri neturėtų savo emigracijos.

Kiekvienas individualiai mūsų nelaimėje ir skausmuose čia kuria savo gerbūvį.

Išguiti iš savo krašto, mes buvom pasmerkti ir paniekinti.

Kraujo ryšys betgi jungia tautą naujam prisikėlimui.

Šiandien esame jau reabilituoti - kaip ir mirusieji Sibiro ledynuose.

Visuomeniniai lūkesčiai jungiasi su tautos kamienu.

Tikinčioji tauta atgauna jai priklausantį orumą.

Išeivijos menininkų kūryba grįžta į gimtąjį kraštą.

Ir tūkstantinės minios kelia trispalvę Gedimino tvirtovėje.

Esame liudininkai įvykių, kurie mus jaudina.

Gal Aušros gadynė jau prasideda.

Būkime laimingi, kad mūsų gyvenimą dar praskaidrina viltis dėl šviesesnės gimtojo krašto ateities.

Esu dėkingas visiems kurie prisimena mano gimimo sukaktį, ir esu laimingas, kad galiu su jumis dar pabendrauti.”

Dailininko Viktoro Vizgirdos žodis, pasakytas jo pagerbtuvėse sausio 15 d. Bostone. „Aidai“, 1989, Nr.1

K. Bričkaus nuotraukoje – Viktoras Vizgirda savo studijoje Keip Kode. 1979 m. Iliustracija iš VDA leidyklos leidinio „Viktoras Vizgirda“ (Vilnius, 2000)