Lietuvos
dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje
(Liepų g. 33,
tel.
(8~46 410416) vasaros kultūrinio sezono
metu veikė
dailės paroda Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų
tapyba kurioje pristatyti dailininkų Rerichų Rygai
dovanoti kūriniai iš Latvijos valstybinio dailės
muziejaus kolekcijos.
Lietuvos
įsijungimo į Europos Sąjungą išvakarėse Lietuvos
dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje buvo
atidaryta tarptautinė paroda XVIII amžiaus mados
pasaulis, kuria pradėtas tarptautinių parodų
ciklas Baltijos meno dialogai. Tai kelerių
metų programa, kuria siekiama nuosekliai pristatyti
dailės palikimo vertybes iš Baltijos jūros šalių
muziejų. Antrąją tarptautinio ciklo parodą šios
vasaros kultūriniam sezonui Lietuvos dailės muziejus
atidarė Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g.
33). Tai Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos
paroda iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus
(Ryga).
Nuo
tarptautinės muziejų dienos gegužės
aštuonioliktosios iki rusėjo 5 d. klaipėdiečiai ir
uostamiesčio svečiai galėjo susipažinti su unikalia
Rerichų kolekcija, kuri prieš karą garsaus
dailininko buvo specialiai sudaryta ir dovanota
Rericho muziejui Rygoje, o dabar laikoma Latvijos
valstybiniame dailės muziejuje.
Šią parodą
Lietuvos dailės muziejui surengti padėjo Lietuvos
Respublikos ambasada Latvijoje ir Latvijos valstybinis
dailės muziejus. Kaip žinoma, Rerichų kūryba
mūsų šalyje yra ypač mėgstama, o jų kūrinių
eksponavimas Lietuvoje visada sulaukdavo ypatingo
visuomenės susidomėjimo ir itin teigiamo vertinimo.
Tad šių metų Rerichų kūrybos pristatymas
svarbus Latvijos ir Lietuvos kultūrinio
bendradarbiavimo įvykis, stiprinantis Baltijos
šalių kultūrinius ryšius.
Nikolajaus ir
Sviatoslavo Rerichų kūrybos paroda Klaipėdoje
supažindino Lietuvos žiūrovus su unikalia
kolekcija, kuri Rygoje eksponuojama nuo 1930 m. Jos
vertingiausia dalis Lietuvos dailės muziejaus
Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo rodoma visą
vasarą (iki rugsėjo 5 d.). Dauguma eksponuojamų
kūrinių sukurti Indijoje ir reprezentuoja
svarbiausias dailininkų meninio pasaulio idėjas.
Kaip žinoma,
garsaus rusų dailininko, mąstytojo Nikolajaus
Rericho (1874-1947) gyvenimas ir kūryba susijusi su
daugeliu kraštų.
Nikolajus Rerichas
Nikolajus
Rerichas gimė Peterburge, notaro Konstantino Rericho
šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės
akademiją, o po metų ir Peterburgo universiteto
Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė
domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios
istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją,
tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo
kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir
ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918
iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje
ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose
menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį
gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės
organizacijos.
1923-iaisiais
išsipildė Rericho gyvenimo svajonė jis nuvyko
į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto
kultūrą. 19251928 m. jis organizavo ekspediciją
po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos
maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir
kiti kraštai.
Nuo 1929 metų
iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno
Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N.
Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam
vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą.
Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir
keliaudavo.
1930-aisiais
užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija
protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir
Baltijos valstybėse (Latvijoje nuo 1930 m.,
Lietuvoje nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho
draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti
kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos
lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi
Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės
muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus
Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai
Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė
atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes
šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m.
Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji
šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais.
Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir
dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius,
draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo
atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho
kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos
šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia.
Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos
kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55
abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių,
estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m.
sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų
kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų
(dabar Latvijos valstybinis dailės muziejus).
Paroda Klaipėdoje
Klaipėdos
paveikslų galerijoje surengtoje parodoje buvo
eksponuojama keturiolika Nikolajaus Rericho darbų. Jie atspindėjo
Indijos periodo tapybos motyvus ir svarbiausius
dailininko stiliaus ypatumus. Beveik visi 1930 m.
paveikslai vaizduoja kalnus. Kalnai Rericho kūryboje
yra žmogaus dvasinių pastangų svarbiausias
simbolis, vieta, kur Žemė susilieja su Kosmosu.
Tačiau kartu visuose kūriniuose mes matome realius
konkrečių vietų vaizdus Himalajų ir Tibeto
kalnų perėjas, viršūnes, kaimus, vienuolynus, kur
daugiausia laiko praleido tapytojas. Rericho meninis
pasaulis gilus ir filosofiškas. Kalnų vaizduose
ryški vidinė dinamika, juose aiškiai juntamas
gyvybės ugnies ritmas, pulsuojantis visame pasaulio
begaliniame statinyje. Menininkui egzistencines
idėjas padėjo išreikšti ir unikali gamta
aukštikalnėse praretėjęs oras, suteikiantis
ypatingą spalvų sodrumą. Beje, N. Rericho tapybos
spalvų efektai susiję su temperos technikos
ypatumais. Menininko naudotai temperai būdingas
aksominis paviršius, sugeriantis šviesą ir
paryškinantis kiekvieno atspalvio intensyvumą.
Greitai džiūvančios temperos spalvos leido
menininkui dirbti ant sauso paviršiaus, dengiant
spalvų sluoksnius vieną ant kito, kad išgautų
ypatingą atspalvio gylį. Spalvos mirgesys, taip pat
subtilūs, vos juntami spalvų perėjimai pasiekiami
plonu viršutiniu sluoksniu, kai apatiniai sluoksniai
persišviečia.
Menininko ir
kultūros veikėjo Sviatoslavo Rericho (19041993),
Nikolajaus Rericho jaunesniojo sūnaus, kūrybą
parodoje pristato trys paveikslai ir piešinys. Šie
darbai gerai apibūdina autoriaus individualų stilių
ir organiškai tęsia N. Rericho dailės kryptį,
išreikšdami jiems abiem artimus grožio ir
dvasingumo idealus. Eksponuojami darbai liudija
Sviatoslavą Rerichą esant subtilų stebėtoją,
gebantį portrete perteikti žmogaus vidinę būtį ir
peizažuose parodyti Indijos gamtos spalvų
nepakartojamą savitumą.
Parodą
Klaipėdoje papildė dokumentai ir fotomedžiaga iš
Latvijos Rericho draugijos prezidentės Guntos
Rudzytės archyvo, atskleidžiantys N. Rericho ryšį
su Lietuva. Juose dailininko 1903 m. apsilankymas
Vilniuje, Kaune ir Trakuose, draugystė su poetu
Jurgiu Baltrušaičiu, paveikslai Perkūnas, Svetovito
arkliai, 1910 m., Vaidelutis, 1914 m.,
studijos ir piešiniai, skirti Lietuvai, straipsnis
Lietuva, 1936 m. korespondencija su Lietuvos
Rericho draugija. Visa tai patvirtina, kad Lietuva
menininko gyvenime ir kūryboje visada užėmė
svarbią vietą. Šią parodą taip pat galima laikyti
Rericho ir Lietuvos dvasinio ryškio organiška tąsa.
Tekstą pagal
Ksenijos Rudytės publikacijas parengė Skaistis
Mikulionis