Krikščioniškosios Europos idėjinės ir meninės
tendencijos skverbėsi į Lietuvą ne tik per bažnyčias ir vienuolynus,
bet ir per dvarų kultūrą. XVI a. susiklostė tradicija jauniems
didikams ir bajorams lavintis užsienyje, keliauti po pasaulį.
Gyvenimas
Italijos, Vokietijos, Nyderlandų miestuose padėjo jiems pažinti tų
kraštų papročius, formavo skonį bei meno supratimą.
Kelionėse
užsimegzdavo pažintys su dailininkais, kurių ne vienas vėliau,
atvykęs į Lietuvą, dirbo dvaruose, tapė kūrinius asmeninėms didikų
kolekcijoms. Atskiros giminės orientavosi į skirtingų šalių meną.
Katalikai Sapiegos, Pacai - į Italijos, evangelikai reformatai Radvilos -
į protestantiškosios Olandijos ir Vokietijos.
Deja, daug dvarų kolekcijų beveik neišliko. Dauguma
Lietuvos dailės muziejuje saugomų Vakarų Europos dailininkų paveikslų
yra iš XX a. pradžios rinkinių. Lentvario grafo Vladislovo
Tiškevičiaus, Pavlovo dvarininko Vytauto Vagnerio, vilniečio pirklio
Vladislovo Fiorentinio, dailininko Boleslovo Rusecko ir kt. Lietuvos
dailės muziejaus rinkinį parodoje papildo kūriniai iš monsinjoro
Alberto Talačkos kolekcijos ir Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato
bažnyčios.
Ekspozicija atspindėjo skirtingas Vakarų Europos tapybos
mokyklas, dailės stilius, jų kitimo kryptis.
Italų tapytojo, kilusio iš Kremonos, Antonijaus Kampio
(Antonio Campi, ?-1591) Šventosios moterys prie Kristaus kapo
tęsia Lombardijos brandžiojo renesanso tapybos tradiciją. Evangelinę
sceną dailininkas vaizduoja brėkštančio ryto kalnų peizažo fone,
gamtai skirdamas ne mažesnį dėmesį nei tuščią kapą išvydusioms
moterims.
Romos dailininko Marcelo Venusčio (Marcello
Venusti,
1512/15-1579) Pieta nutapyta pagal jo mokytojo Mikelandželo (Michelangelo) piešinį. Abstraktų kompozicijos intelektualumą atitinka
šaltas žalsvų, rausvų ir gelsvų tonų koloritas. Venecijos
manierizmui būdingas Basanų dirbtuvėje sukurtas paveikslas Kristaus
guldymas į karstą. Jakopas da Pontė (Jacopo da Ponte, 1515-1592) ir
keturi jo sūnūs, amžininkų labiau žinomi kaip Basanai, tapydami
religines ir buitines kompozicijas, naudojo turtingą tapybinę faktūrą,
aštrią perspektyvą, dramatišką naktinį apšvietimą, blyksnių ir
refleksų efektus.
|
 |
 |
Basanų dirbtuvė. Kristaus guldymas į karstą.
LDM
|
Lodovikas Karačis (1555-1619). Kristus kape. LDM
|
|
 |
 |
|
Kornelis van Harlemas (1562-1638). Senojo ir
Naujojo Testamento alegorija. LDM |
Janas van Bukhorstas (1605-1688). Mozės radimas LDM
|
XVI a. antroje pusėje
visos Europos dailėje įsivyravo
manierizmas. Religinio
turinio paveikslais garsėjo Nyderlandų tapytojai. Vienas jų - Kornelis
van Harlemas (Cornelis van Haarlem, 1562-1638). Jo Senojo ir Naujojo
Testamento alegorija - sudėtinga daugiafigūrė kompozicija,
Šventojo Rasto scenomis pasakojanti žmonijos istoriją nuo pirmosios
nuodėmės iki Atpirkimo. Figūros nutapytos peizažo fone, tačiau gamta
šiame kūrinyje, skirtingai nei Renesanso epochoje, nebeturi vienijančio
ir nuotaiką kuriančio vaidmens. Ją nustelbia raumeningos, dinamiškos
figūros.
XVI a. Ispanijoje didelį pasisekimą turėjo Luiso de
Moraleso (Luis de Morales,
1515/20-1586) nedidelio formato paveikslėliai, vaizduojantys Švč. M.
Mariją su
Kūdikiu, Kristaus kančia, Pieta. Dėl pamėgtų religinių motyvų
tapytojas net gavo
Dieviškojo pravardę (isp. II Divino). Jo teptukui priskiriama Nukryžiuoto
Kristaus galva.
Skausmo iškreiptas veidas nutapytas tamsiame, beveik juodame fone.
Kontrastingas apšvietimas, minkštos šešėliuose tirpstančios formos
sustiprina dramatišką įtampą.
Paveikslas palieka slaptingumo, nematerialumo įspūdį.
|
 |
 |
|
|
Karlas Dolčis (1616-1686). Švč. M. Marija Sopulingoji.
LDM |
XVII a. flamandų dailininkas.
Kristus Emause. LDM
|
Johanas Michaelis Rotmajeris (1654-1730). Lotas su
dukterimis
|
|
|
 |
|
|
Luisas de Moralesas (1515/20-1586). Nukryžiuoto
Kristaus galva. LDM |
XVIII a. italų dailininkas. Rožinio Švč. M.
Marija. LDM |
XVII a. italų dailininkas. Loreto Švč. M. Marija. LDM
|
Baroko stiliaus pradžia italų tapyboje siejama su
Karavadžo (Caravaggio) kūryba ir Bolonijos akademija. Akademijos
įkūrėjų brolių Karačių netenkino manierizmo dailės šaltas
intelektualumas ir išraiškos priemonių nenatūralumas. Jie siekė
aiškesnio, paprastesnio meno, paremto gamtos studijomis ir geriausiais
Renesanso dailininkų pasiekimais. Lodoviko Karačio (Lodovico Carracci,
1555-1619) drobė Kristus kape žavi.
Paveikslas priskiriamas Neapolyje ir Romoje dirbusiam
Salvatorui Rozai (Salvator Rosa, 1615-1673). Monumentali dramatiškos
nuotaikos drobė nutapyta drasiais, energingais potėpiais,
sustiprinančiais jos emocinį poveikį.
Bolonijos dailininkų paveiksluose baroko dinamiškumas ir ekspresija
neatsiejama nuo idealizacijos. Didžiulio pasisekimo sulaukė Gvido Renio
(Guido Reni, 1575-1642) sukurti Marijos, Kristaus, šventųjų atvaizdai.
Skirtingų užsakovų pageidavimu dailininkas yra nutapęs po keletą jų
variantų ir replikų. Vienas tokių kūrinių yra Šv. Sebastijonas, žinomas
keturiomis autorinėmis replikomis ir daugybe kopijų, puikiu piešiniu,
subtiliu koloritu. Paveikslą užliejusi švelni šviesa kuria tylos ir
liūdesio nuotaiką. Drąsaus ir radikalaus Karavadžo realizmo pamokos
juntamos Parmos tapytojo Bartolomėjaus Skedonės (Bartholomeo Schedone,
1576-1615) paveiksle Caritas. Teologinę Dievo ir žmonių meilės
idėją dailininkas perteikė buitinę sceną primenančia kompozicija su
paprastais neidealizuotų tipažų žmonėmis. Karvadžo kūryba davė
pradžią realistinei krypčiai baroko tapyboje. Būdingas šios krypties
pavyzdys yra Šv. Paulius Atsiskyrėlis.
|
 |
 |
 |
 |
 |
| Antonijus Kampis
(?)1591). Šventosios moterys prie Kristaus kapo. LDM
|
Domenikinas ? (Domenichino, Domenico Zampieri, 1582-1641),
Apreiškimas Švč. M. Marijai. Rokiškio
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia |
Domenikinas ? (Domenichino, Domenico Zampieri, 1582-1641),
Kristus nuimtas nuo kryžiaus. Rokiškio
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia
|
Chuanas Risis (1600-1681). Kunigas su kryžiumi. LDM
|
Frančeskas
Londonijus (Francesco Londonio, 1723-1783). Šv. Elžbieta šelpia
neturtinguosius. LDM
|
|
 |
 |
 |
 |
| Gvidas Renis
(1575-1642). Šv. Sebastijonas. XVII a. kopija. LDM |
Salvatoras Roza
(1615-1673). Šv. Paulius Atsiskyrėlis. LDM |
Bartolomėjus
Skedonė (1570-1615). Caritas. XVII a. kopija. LDM |
Fransiskas
Chimenesas (1568-1670). Šv. Marija Magdalietė. LDM |
XVII a. Italijos baroko ir visos katalikiškosios Europos
meno centru tapo Roma. Popiežių mieste suklestėjo dekoratyvi,
teatrališka tapyba. Žymiausias jos atstovas buvo Pjetras Beretinis da
Kortona (Pietro
Berretini da Cartona, 1596-1669), tapęs milžiniško formato plafonus,
kuriuose žemės ir dangaus gyventojai, reali ir iliuzorinė erdvė
susiliejo į svaiginantį reginį. Dailininkas turėjo daug mokinių ir
pasekėjų. Jo braižo
įtaka juntama drobėje Loreto Švč. M. Marija, vaizduojančioje
Marijos namelį, iš klaidatikių užkariauto Nazareto skraidinamą
angelų į Loreto miestą Italijoje. Stebuklo akivaizdoje dvasinę
ekstazę išgyvenančių šv. Jono evangelisto ir šv. apaštalo Jokūbo
jausmus atskleidžia platūs teatrališki gestai.
Kitas žymus Romos dailininkas buvo Karlas Maratis (Carlo
Maratti, 1625-1713). Jo kompozicijos santūresnės, jose mažiau
iliuzoriškumo, ryškių rakursų. Dailininkas mėgo horizontalų
formatą, daugiau
dėmesio skyrė linijiniam ritmui. Eksponuojamas nedidelis paveikslėlis
Švč. M. Marijos įvedimas į šventyklą patraukia intymumu,
formos grakštumu.
Savų gerbėjų ir karštų oponentų turėjo
sentimentalūs religiniai paveikslai, kuriuos tapė Florencijos
dailininkas Karlas Dolčis (Carlo Dolci, 1616-1686). Ypač didelį
pasisekimą turėjo Švč. M. Marija Sopulingoji.
Paveikslo replikas ir kopijas galime pamatyti daugelyje pasaulio
muziejų
ir privačių kolekcijų.
Ispanų dailininkai mėgo liaudiškus šventųjų
tipažus, gilius fonus, įgaunančius paveiksluose simbolinę prasmę.
Romoje studijavusio Saragosos dailininko Fransiško
Chimeneso (Francisco Ximenez, 1598-1670) paveiksle Šv.Marija
Magdalietė dramatiški šviesos ir šešėlių kontrastai ne tik
kuria nuotaiką - jie tampa
tamsos ir šviesos, nuodėmės ir atgailos, materijos ir dvasios kovos
metafora.
Vienuolio benediktino Chuano Risio Juan Rizi, 1600-1681) drobėje Kunigas
su kryžiumi šventojo poza pabrėžtinai ekspresyvi, veido išraiška
perteikta gili dvasinė ekstazė, taip būdinga į misticizmą linkusiam
ispanų
religingumui.
Džiaugsmingesnes, puošnias ir turtingas formas barokas
įgavo Flandrijoje. Detalių gausa, madingais apdarais, medžiagų ir
faktūrų įvairove
žavi Antverpeno tapytojo Jano van Bukhorsto (Jan van Boeckhorst, 1605-1688) Mozės radimas - puikus rūmų dailės pavyzdys. Dekoratyviam
ir
efektingam austrų barokui atstovauja Johano Michaelio Rotmajerio (Johann
Michael Rottmayr, 1654-1730) Lotas su
dukterimis.
