LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”

1999 m. gruodžio 28 d. – 2003 m. gruodžio 31 d

 

VADOVAS PO PARODĄ “KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE"
XII SALĖ

Didelė erdvė skiriama liaudies menui. Daugiausia eksponuojama XVIII-XIX a. tautodailininkų - skulptorių, tapytojų, grafikų, kalvių, siuvinėtojų - kūrybos pavyzdžių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.
Iš tautodailės palikimo ypač brangintina mažoji architektūra - nykstantys nuo laiko sodybų, pakelių ir laukų kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės.
Kazys Šimonis (1887-1978), keliaudamas per Lietuvą daug jų nupiešė, fiksuodamas formų įvairovę (1 vitr.).
Žemaitijoje labiau buvo mėgstama statyti koplytstulpius ir  koplytėles, Aukštaitijoje - aukštus stogastulpius.Vienas toks įspūdingo dydžio su dviem stogeliais, stebinantis drožinėjimo meistryste, nuo 1842 m. Stovėjęs Zarasų apylinkėse, šiandien puošia parodą (XI salė). Jo autorius nežinomas.
Kaip ir daugybės kitų meistrų, skobusių, drožusių kryžius ir skulptūrėles, tapiusių paveikslus, kūrusių grafikos raižinius. Anuomet autorių nurodyti nebuvo priimta, svarbiau buvo pats fundacijos faktas ir vardan ko buvo daroma, kokia intencija.
Monolitiniai ąžuoliniai kryžiai su kamienuose išskaptuotais šventųjų atvaizdais pasitinka parodos lankytojus vos įžengus į parodą. Tai talentingo meistro Vinco Svirskio (1835-1916)
darbai. Kryžių drožybai skulptorius pašventė visą gyvenimą. Ėjo iš kaimo į kaimą, dirbo valstiečių sodybose. Čia ir gyveno, nes savo namų neturėjo. Daugiau nei du šimtai jo kryžių stovėjo Kėdainių, Surviliškio, Krakių, Truskavos apylinkėse. Dabar jie - Lietuvos muziejuose. Visose liaudies meno ekspozicijos salėse matome Vinco Svirskio kryžius su sudėtingos barokinės plastikos horeljefinėmis kompozicijomis - Paskutinė vakarienė, Šv.Izidorius, Kristus tarp apaštalų, Kristaus krikštas, Pieta. 
Mažoji architektūra savo paskirtimi yra memorialinė. Kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai buvo iškeliami žmonėms ir istoriniams įvykiams atminti. Į juos buvo statomos vienų ar kitų šventųjų skulptūrėlės. Jas drožė niekur skulptoriaus darbo nesimokę, tik bažnyčiose skulptūras matę nagingi ir iš prigimties gabūs dailei kaimo vyrai. Žmonės juos vadino dievadirbiais. Dirbo meistrai kasdieniais įprastais įrankiais - peiliais, kirviu, kaltu. Profesionalioji dailė didesnės įtakos jų kūrybai nedarė. Ne visada buvo paisoma ir šventųjų vaizdavimo kanonų - statiškose, dažnai netaisyklingų proporcijų šventųjų statulėlėse apstu etnografinių elementų ir buities atributų. Formų išraiškingumą paryškina spalvos. Be apvaliosios skulptūros, plito bareljefai - Šv. Kazimieras (3 vitr.), Vienuolių darbeliai (4 vitr.), Šv. Cecilija ir šv.Simonas (10 vitr.) ir horeljefai (V. Svirskio kryžiai).
Dievadirbiai vaizdavo tuos šventuosius, kuriuos aplinkiniai valstiečiai labiausiai mylėjo, gerbė, iš kurių, kas be ko, laukė ir praktiškos pagalbos užklupus ligai, badui ar potvyniui. Laukų darbus padėjo dirbti Šv. Izidorius su sėtuve rankose, dviem angelais ir jaučiais vagoje (1 vitr.). Šaunusis riteris Šv. Jurgis, nuo balto žirgo smeigiantis ietimi į besiraitantį po kanopomis slibiną (3, 8 vitr.), globojo sodiečių gyvulius. Jo šventė - Jurginės - siejamos su pavasariniu gamtos atgimimu. Ypač savas valstiečiui ir neatskiriamas nuo jo gyvenimo buvo Rūpintojėlis (6 vitr.). Giliai susimąstęs žvelgė jis į žmones iš pakelės stogastulpių ir koplytėlių. Nuo maro epidemijų saugojo piligrimas Šv. Rokas (1  vitr.), nuo gaisro - nesiskiriantis su vandens kubilėliu Šv. Florijonas (2 vitr.). Prie tiltų ir upių dažnai buvo statomos Šv. Jono Nepomuko (2 vitr.) statulos, vaizduojančios garbingą čekų kunigą kankinį.
Dažnas siužetas tautodailėje - Šventosios šeimos gyvenimas. Turbūt nieko mielesnio meistrams nebuvo kaip drožti ar tapyti šv. Oną su dukrele, būsima Dievo Motina (4, 7 vitr.), šv. Juozapą, švelniai prie savęs glaudžiantį Vaikelį (4 vitr., bažnytinė vėliava, procesijų altorėlis).
Marijai liaudies kūryboje skirta itin daug vietos. Ji buvo garbinama, jai sukurta  daugybė maldų ir giesmių, iš jos laukta malonių, jos skausmas dėl Sūnaus suprantamas ir giliai išgyvenamas. Marija - tai Sopulingoji (5, 7 vitr.), Gailestingoji (3 vitr.), Maloningoji (4 vitr.), Nekaltai Pradėtoji (4 vitr. , V. Svirskio kryžiai, procesijų altorėlis). Skulptūrėlėse ji kaskart kitokia - besišypsanti, susirūpinusi, skleidžianti malonės spindulius, išdidi kaip
karalienė, kenčianti. Pietoje (6, 7 vitr. , koplytėlė) Marija dažniausiai vaizduojama su karūna ir septyniais įsmigusiais į širdį kalavijais, simbolizuojančiais Dievo Motinos sielvartus nuo Simeono pranašystės iki Išganytojo mirties ir laidojimo.

Aleksandras Vinkus (1832-1912). Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi ir kiti šventieji. LDM	Nukryžiavimas. 1882 m. Bažnytinės vėliavos paveikslas. LDM	Aleksandras Vinkus (1832-1912). Blaivybės sąjūdis Lietuvoje. 1861 m. LDM
XIX a. tautodailininkas. Kristaus apraudojimas. LDM	XX a. pr. tautodailininkas. Šv. Jurgis ir karalaitė. LDM (3 vitr.)	XIX a. vid. tautodailininkas - Šv. Jonas Nepomukas. 1850 m. Bažnytinės vėliavos paveikslas. LDM

Liaudies meno salėje galėjome matyti daug Kristaus gyvenimo momentų - pradedant Krikšto (V. Svirskio koplytstulpis) ir baigiant Kryžiaus kelio scenomis (5, 6 vitr., bažnytinės vėliavos). Teminiu požiūriu joms artimas surištomis rankomis ir erškėčių vainiku ant galvos Kristus Nazarietis (6 vitr.). Šio ikonografinio tipo skulptūrėlės pasklido po Lietuvą dievadirbiams nusižiūrėjus į 1700 metais Vilniuje pastatytą Madrido trinitorių bažnyčios Jėzaus Nazariečio statulos kopiją. Vieni rečiausių darbų - kuršėniškio Stanislovo Burneikos, dirbusio XX a. pradžioje, Paskutinė vakarienė (5 vitr.) ir Prano Permino (1864-1937) Miegantys apaštalai (5 vitr).
Tapantys paveikslus savamoksliai dailininkai, panašiai kaip ir drožiantys skulptūras, vaizdavo tuos pačius populiarius liaudyje šventuosius, temų sėmėsi iš Šventojo Rašto. Nežinomi tapytojai neretai imitavo profesionaliąją dailę, stengėsi, kad paveikslų personažai atitiktų krikščioniškąją ikonografiją. Tačiau liaudies dailininkų kūrybinė mintis buvo mažiau veikiama išorinių įtakų, mados vėjų, ir todėl jų kūryboje stilistiniai pokyčiai beveik nepastebimi. Niekur dailės nesimokiusių meistrų piešinys primityvus, vaizdas plokščias. Paveikslai vertingi gyvu liaudiškumu, turiniu ir siužeto perteikimo būdais - vaizdo santūrumu, tapybiškumu.
Prie reikšmingiausių liaudies tapybos kūrinių priskirtume 9 vitr. eksponuotą XVII a. nutapytą Staliorų kapinių koplyčios altoriaus antepediumo triptiką Šv. Pranciškus, angelų maitinamas. Perspektyvos dėsnių nepaisoma. Šoniniuose paveiksluose stovintys angelai, kiek pasisukę į šventąjį, sudaro uždarą statišką kompoziciją. Įdomus paveikslo koloritas - raudoni angelų sparnai, skambantys balti ir gilūs rudi fono tonai kontrastuoja su miško dulsvumu. Stebina harmoninga kompozicinė ir spalvinė visuma. Paveikslą gaubia rami ankstyvojo baroko nuotaika.
Didelio tikinčiųjų palankumo susilaukė Šv. Kazimieras, laikomas viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju. Jį vaizdavo skulptūrėlėse, medžio raižiniuose, paveiksluose (3 vitr.). Anksti miręs jaunas kunigaikštis, nepaprastai geras vargšams, negalėjo nejaudinti vaizduotės. Paveikslas, nutapytas nežinomo dailininko XIX a. I pusėje, primena, kad šventojo valioje buvo daryti stebuklus - antrame plane tapybos priemonėmis autorius smulkiai atpasakojo lietuvių kariuomenės pergalingą mūšį su maskvėnais prie Polocko 1518 m.
Liaudies meno salėse galėjome pamatyti dar keletą įdomių tapybos darbų - Kryžiaus kelią iš Paskarbiškių bažnyčios (5,6 vitr.), Šventąją šeimą (4 vitr.), Kristų Alyvų kalne, Paskutinę vakarienę (5 vitr.) ir keletą šventųjų - Šv. Pranciškų Asyžietį (7 vitr.), Šv.Dominyką, Šv. Jurgį (8 vitr., salė), Šv. Barborą, Šv. Uršulę (10 vitr.), Šv. Tadą ir Šv. Simoną (bažnytinė vėliava). Paveikslai, įrėminti gausia ir turtinga dekoratyvine drožyba, neretai buvo montuojami į kilnojamuosius altorėlius, nešamus procesijų metu. Iš tokių parodoje yra Nukryžiavimas, Šv. Juozapas su Kūdikiu, Atpirkimo medis, Nuodėmė ir atgaila.
XIX a. išaugęs religinio paveikslo poreikis, gilios medžio drožybos tradicijos, visuomeninio gyvenimo pokyčiai, susiję su lietuviškos spaudos draudimu ir blaivybės sąjūdžiu, paskatino tautodailininkus imtis medžio raižinių kūrimo. Visose salėse buvo eksponuojami Stepono Kuneikos, dirbusio XIX a. l pusėje, Kajetono Grigalausko (mirė apie 1880), Aleksandro Vinkaus (1832-1912) ir dar kelių nežinomų autorių paprastos, aiškios meninės kalbos spalvingi ir dekoratyvūs grafikos lakštai, turėję didelį pasisekimą.
Parodoje, kaip ir procesijose, labai įspūdingai atrodė bažnytinės vėliavos. Siuvinėtos, aplikuotos, tapytos vienuolių ir kaimiečių moterų, vėliavos medžiagų brangumu, apdailos puošnumu, nešamos procesijose pasipuošusių, pakiliai nusiteikusių žmonių, kartu su kryžiais, žibintais ir altorėliais sukurdavo nedalomą iškilmingo vyksmo visumą.
Parodoje buvo eksponuojamos penkios žibintų poros iš Paberžės kunigo Mykolo Dobrovolskio (tėvo Stanislovo) kolekcijos. Tai maunami ant ilgo koto puošnūs skardiniai namukai su spalvoto stiklo langeliais, kaldintom karūnomis, gėlėmis ir kryželiais. Jie kalvių jau seniai nebedaromi. Žibintai buvo naudojami iki Antrojo pasaulinio karo.
9 vitr. eksponuojama keletas retų taikomojo meno pavyzdžių, susijusių su bažnytine liturgija. Tai monstrancijos dėklas, krikštykla, aukų dėžė.
Palyginti nedidelėje ekspozicijoje sunku aprėpti visą liaudies meno įvairovę, kelių šimtmečių kūrybos vaizdą. Atrinkta tai, kas atskleidžia krikščioniškosios kultūros formuotą valstietiškąją pasaulėjautą, dvasines ir moralines tautos vertybes.

 ***

Lietuvos dailės muziejaus parodai Krikščionybė Lietuvos mene eksponatus skolino:

•  Alsėdžiai – Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, Plungės r.

• Alvitas – Šv. Onos bažnyčia, Vilkaviškio r.

• Berlynas – Slaptasis Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo archyvas, Vokietija

• Biržai – Evangelikų reformatų bažnyčia

• Daugai – Dievo Apvaizdos bažnyčia, Alytaus r.

• Daukšiai – Šv. Jurgio bažnyčia, Marijampolės r.

• Deltuva – Švč. Trejybės bažnyčia, Ukmergės r.

• Dotnuva – Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčia ir kapucinų vienuolynas, Kėdainių r.

• Drezdenas – Saksonijos krašto, valstybės ir universiteto biblioteka, Vokietija

• Jonava – Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

• Kaišiadorys

  • Kaišiadorių vyskupijos kurija

  • Kaišiadorių muziejus

• Kaunas

  • Arkikatedra bazilika

  • Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejus

  • Kauno arkivyskupijos kurija

  • Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas

  • Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija

  • Vytauto Didžiojo karo muziejus

  • Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

• Kybartai – Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, Vilkaviškio r.

• Klaipėda – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

• Kretinga – Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas

• Lazdijai – Šv. Onos bažnyčia

• Maironiai – Švč. Trejybės bažnyčia, Varėnos r.

• Marijampolė

  • Vilkaviškio vyskupijos kurija

  • Šv. arkangelo Mykolo prokatedra bazilika

  • Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškosios kultūros centro Bažnytinio meno muziejus

• Meškuičiai – Šv. Stanislovo bažnyčia, Šiaulių r.

• Pabaiskas – Švč. Trejybės bažnyčia, Ukmergės r.

• Paberžė – Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia, Kėdainių r.

• Pakuonis – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Prienų r.

• Peterburgas – Rusijos nacionalinė biblioteka

• Pumpėnai – Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčia, Pasvalio r.

• Putnamas

  • Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA)

  • Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos Vargdienių seserų kongregacijos vienuolynas, JAV

• Raudondvaris – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia, Kauno r.

• Ryga – Latvijos valstybės istorijos archyvas

• Rokiškis

  • Rokiškio krašto muziejus

  • Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

• Seda Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Mažeikių r.

• Sintautai Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Šakių r.

• Skaruliai Šv. Onos bažnyčia, Jonavos r.

• Šeštokai Švč. M. Marijos, Nuolatinės Gelbėtojos, bažnyčia, Lazdijų r.

• Šėta Švč. Trejybės bažnyčia, Kėdainių r.

• Šiauliai Šiaulių Aušros muziejus

• Šiluva Švč. M. Marijos Gimimo bazilika, Raseinių r.

• Šventežeris Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčia, Lazdijų r.

• Tabariškiai Kristaus Karaliaus bažnyčia, Kauno r.

• Telšiai Žemaičių muziejus ALKA

• Trakai  

  • Trakų istorijos muziejus

  • Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia

• Ukmergė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

• Vatikanas Slaptasis Vatikano archyvas

• Veliuona Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Jurbarko r.

• Vilkaviškis Švč. M. Marijos Apsilankymo katedra

• Vilnius

  • Arkikatedra bazilika

  • Lietuvos mokslų akademijos biblioteka

  • Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

  • Lietuvos Respublikos Prezidentūra

  • Lietuvos valstybės istorijos archyvas

  • Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys

  • Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

  • Šv. Dvasios bažnyčia

  • Šv. Mikalojaus bažnyčia

  • Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas

  • Vilniaus universiteto biblioteka

• Zapyškis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Kauno r.

• Žemaitkiemis Šv. Kazimiero bažnyčia, Ukmergės r.

Privatūs asmenys:

• kun. Mykolas Dobrovolskis (tėvas Stanislovas) 

• mons. Albertas Talačka

• kolekcininkas Eduardas Armoška

• kolekcininkas Gintautas Žalėnas

Santrumpos:
ASV - Slaptasis Vatikano archyvas (Archivio Segreto Vaticano)
GStAPK - Slaptasis Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo archyvas Berlyne
(Geheimes Staatsarchiv Preubischer Kulturbesitz Berlin-Dahlem)
LDK - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
LDM - Lietuvos dailės muziejus
MAB RS - Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius
SLBStUB - Saksonijos krašto, valstybės ir universiteto biblioteka Drezdene
(Sachsische Landesbibliothek - Staats- und Universitatsbibliothek Dresden)
VDKM - Vytauto Didžiojo karo muziejus

Parengta pagal „Parodos Krikščionybė Lietuvos mene vadovą", 
kurį 2001 m.  išleido Lietuvos dailės muziejus ir Savas takas ir Ko, 
Vilnius LT-2001, Didžioji g. 4. 
Leidinio redaktorė Giedra Urmanaitė, Fotografijos Antano Lukšėno, R. Richter

I salė	II salė	III salė	IV salė
V salė	VI salė	VII salė	VIII salė
IX salė	X salė	XI salė	XII salė