Su Rytų Bažnyčia (stačiatikiais) Lietuva susidūrė
dar prieš krikštą -
stačiatikių bažnyčiai priklausė rytinėse Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės
žemėse gyvenę slavai. Lietuvai priėmus krikštą iš Vakarų, J
ogaila
ir Vytautas
ėmė siekti
Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vienybės,
tardamiesi
dėl stačiatikių vyskupų paklusimo popiežiui, o ne Maskvai. To buvo
pasiekta 1596 m, Lietuvos Brastos bažnytine unija, po kurios dalis LDK
stačiatikių tapo Rytų apeigų katalikais (unitais). XVII a. pab. -XVIII
a. Lietuvoje apsigyveno daug rusų sentikių. Dar daugiau stačiatikybę
išpažįstančių rusų kolonistų į Lietuvą atsikėlė po 1863 m.
sukilimo numalšinimo, carinei Rusijai vykdant katalikybės slopinimo ir
krašto rusifikavimo politiką. Šiuo metu Lietuvoje veikia 50 sentikių
maldos
namų, 41 stačiatikių cerkvė ir Vilniaus Šv. Dvasios vienuolynas.
Rytų apeigų katalikams (unitams) grąžinta Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje.
Stačiatikių liturgija ir bažnytinis menas remiasi
bizantiškąja tradicija.
Stačiatikiai nepripažįsta skulptūrų, tačiau
šventovių puošyboje mielai naudoja tapybą. Populiariausia ir labiausiai mėgstama
tapybos sritis yra
ikonos. Per ilgus amžius nusistovėjęs ir bažnyčios autoritetu
patvirtintas
kanonas reglamentuoja jų siužetus, šventųjų vaizdavimo būdą ir net
tapybos technologiją - tapoma tempera ant liepos ar pušies lentų,
baigus tapyti ikonos padengiamos specialiu aliejaus ir gintaro mišiniu,
suteikiančiu spalvoms ypatingo skambumo. Kristus dažniausiai
vaizduojamas kaip rūstus pasaulio valdovas - Visavaldis (gr.
Pantokrator) (1, 24 nr.). Šventųjų užtarimo idėja perteikiama Meldimo
(gr. Deēsis) kompozicijomis, kurių
centre vaizduojamas Kristus, o šonuose - į jį besikreipiantys Švč.
Dievo Motina, Šv. Jonas Krikštytojas ir kiti šventieji (13, 27, 49
nr.). Ypatinga pagarba Stačiatikių Bažnyčioje skiriama Švč. Dievo
Motinos atvaizdams.
|
 |
 |
 |
|
Apreiškimas Marijai. Rusija, XIX a. II pusė. LDM (18
nr.)
|
Meldimas (gr. Deēsis). Rusija, XIX a. vid LDM (49 nr.)
|
Šv. Dmitrijus Solunietis. Rusija, XVIII a. pr. . XIX a.
Užtapymai. LDM (44 nr.)
|
Seniausias ir iškilmingiausias ikonografinis tipas yra Kelrodė (gr.
Hodegetria).
Jame Marija vaizduojama frontaliai, viena ranka glaudžia Kūdikėlį
Jėzų, kita rodo į jį. Jėzus dešine ranka laimina žmoniją (22 nr.).
Motinos ir sūnaus meilę išreiškia intymesnė, švelnesnė Myluojanti
(gr. Eleusa) (2, 32, 48 nr.).
Ne mažiau populiarios Švč. Dievo Motinos Ženklo
ikonos (7 nr.), primenančios Jėzaus įsikūnijimą (35 nr.). Rusų
literatūroje minima daugiau kaip 700 skirtingų pavadinimų Švč. Dievo
Motinos ikonų.
Populiarūs ikonų tapyboje yra Šventojo Rašto
siužetai, vaizduojantys
svarbiausius Kristaus ir Marijos gyvenimo epizodus (10, 12, 17, 18, 40
nr.). Svarbų vaidmenį stačiatikybėje vaidina šventųjų kultas -
bažnytiniame kalendoriuje minima per 5000 šventųjų. Šv. Floras ir
Lauras (19 nr.) buvo laikomi arklių ir arklininkų globėjais, Šv.
Dmitrijus Solunietis (44 nr.) padėjo kovoti su priešais, Šv.
Nikolajus (16, 29, 50 nr.) globojo keliauninkus, žemdirbius,
našlaičius ir vargšus, į
Šv. Panteleimoną (51 nr.) žmonės kreipdavosi susirgę.
Įvairių siužetų ikonų pakraščiuose dažnai būdavo nutapomi
užsakovų globėjų atvaizdai (10, 19, 22, 37,43, 50 nr.).
Ikona - tai ypatingas uždaras pasaulis, nepanašus į mus
supantį. Šventojo Rašto teiginiai jose lakoniškai suformuluoti ir
pateikti išraiškingomis meninėmis priemonėmis - linija, spalva,
griežta kaip simbolis kompozicija. Šventųjų figūros ikonų tapyboje
neturi materialumo, jos nenatūraliai išilgintų proporcijų, veikia
mistinėje erdvėje. Ypač svarbi ikonų tapyboje spalva.
Ikonų tapytojai ne visada objektus vaizduoja natūralių
spalvų. Ikonoje viskas įmanoma, net rožiniai kalneliai, raudoni ar
mėlyni arkliai. Lokalinės spalvos paryškina siluetų išraiškingumą,
kuria džiaugsmingą, šventišką reginį, kuris tikintiesiems
asocijuojasi su rojaus įvaizdžiu. Ikonų fonai dažnai auksuojami,
auksas naudojamas tapant drabužių klostes, aprangos detales, ornamentus.
Rusų ikonų tapyba klestėjo XIII-XVI a. Senosios ikonos
žavi formų grynumu, siluetų ir spalvinių derinių išraiškingumu,
subtilia poetine nuotaika. Vėliau ikonų kompozicijos darėsi
sudėtingesnės, atsirado simbolinių motyvų ir alegorinę prasmę
turinčių kompozicijų, sukurtų remiantis bažnyčios tėvų raštais,
religinių giesmių tekstais. Nuo XVII a. į ikonų tapybą pradėjo
skverbtis Vakarų dailės įtaka.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikonų tapyboje
susiformavo savita stilistika, kurioje persipynė Rytų ir Vakarų dailės
bruožai (24-34 nr.). Ikonų tapytojai daug laisviau traktavo kanonines
kompozicijas, naudojo vietinį tipažą, liaudies ornamentus, buities
detales.
Ekspoziciją papildė smulkioji metalo plastika - lietos ir
emaliu puoštos ikonėlės, kryžiai, rankraštinis sentikių giesmynas.
