PARODA „KLASIKOS ILGESYS: JUOZO MIKĖNO KŪRYBA 
TARP PARYŽIAUS IR LIETUVOS“
2001 m. gruodžio 6 d. - 2002 m. gegužės 12 d.

• Paroda „Klasikos ilgesys: Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos„ (trumpai)

• Parodos katalogas (tekstas)

• Virtuali paroda „Klasikos ilgesys: Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos„

I SALĖ

II SALĖ

III SALĖ

IV SALĖ

V SALĖ

Paroda „Klasikos ilgesys: Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos„

Taip pavadinta moderniosios lietuvių skulptūros mokyklos klasiko Juozo Mikėno gimimo 100-mečio proga surengta paroda,  veikusi 2001 m. gruodžio 6 d. - 2002 m. gegužės 12 d. Vilniaus paveikslų galerijoje Chodkevičių rūmuose.
Publikos dėmesiui pateikta plati dailininko kūrybos panorama nuo studijų metų piešinių iki karo metų darbų bei brandžiojo laikotarpio kompozicijų. Eksponuoti kūriniai iš muziejaus kolekcijos ir anksčiau plačiajai visuomenei nematyti Mikėno darbai iš privačių, daugiausia dailininko šeimos narių rinkinių. Paroda papildyta fotomedžiaga ir kūriniais iš dailininko dukterų Rimos Mikėnaitės, Jurgitos Mikėnaitės, dukterėčios Vincentinos Jovitos Klusienės, sūnėno Algimanto Mikėno bei anūko Žuano Mikėno kolekcijų, muziejininko Stepono Gečo archyvo. Stengiantis atskleisti aktualiausių dailininko temų plėtotę, kai kurie neišlikę kūriniai reprodukuoti tekstinėje katalogo dalyje.
Ekspoziciją sudarėH trys dalys: dailininko gyvenimui skirtas kampelis, kuriame dokumentinėmis nuotraukomis iliustruota Mikėno biografija, ankstyvosios kūrybos salė ir brandžiojo laikotarpio darbai. Siekiant pateikti Mikėno kūrybos visumą, sugretinti įvairių žanrų kūriniai: piešiniai, sieninės tapybos projektai, skulptūros ir reljefai. Taip atskleistas dailininko mąstymo universalumas ir vaizdžiai iliustruota jo pamėgtų motyvų, kūrybos temų raida.
Juozas Mikėnas gimė 1901 02 12 Skardupio vienkiemyje Lietuvos šiaurėje, dabartinėje Latvijos teritorijoje. 1926 m. baigė aukštesniąją dailės mokyklą Kaune ir išvyko į Paryžių. 1927 m. ten lankė privačias dailės mokyklas, daugybę valandų praleido muziejuose bei parodose. Grįžęs į Kauną išsirūpino valstybės stipendiją dailės studijoms aukštojoje mokykloje, ir 1928 m. vėl išvyko į Paryžių. Studijavo sieninę tapybą Aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje, vėliau Meno ir amatų konservatorijoje. Baigęs studijas grįžo į Lietuvą, ir nuo 1931 m. dirbo pedagoginį darbą. Lygia greta įsitraukė į visapusišką meninę veiklą: buvo modernistinės „Ars„ grupuotės narys, dalyvavo oficialiuose konkursuose ir laimėjo ne vieną valstybinį užsakymą, pelnydamas visuomenės pripažinimą.
Juozo Mikėno „Rūpintojėlis“, „Lietuva“, „Pirmosios kregždės“, „Taika“ yra bene daugiausiai reprodukuoti XX a. lietuvių skulptūros kūriniai. Galvodami apie Mikėną pirmiausia įsivaizduojame jį kaip skulptūrinės alegorijos meistrą, nuosekliai plėtojusį klasikinės formos principus. Paryžiuje, kur siekė aukštojo mokslo baigimo diplomo, Mikėnas brendo neotradicionalizmo idėjų aplinkoje, paženklintoje siekio atstatyti vertybes, kurias Europa pasijuto nepelnytai pamiršusi dėl pramonės revoliucijos, technologijų progreso, modernistinių aspiracijų, pakeitusių architektūrą bei dailę. Jo profesoriai tikėjo visuomenine dailės reikšme ir ragino mokinius kurti viešosioms erdvėms. Didelę įtaką Mikėnui padarė utilitaristinis požiūris į dailę, suklestėjęs ketvirtame dešimtmetyje visoje Europoje, jis perėmė ir būdingą tiems laikams stilistiką. Didingos milžinių moterų figūros gamtos prieglobstyje, šventieji ir angelai su švytinčiais nimbais, pusnuogiai kariai su lengvais apsiaustais ir sunkiais kalavijais, procesijos prie aukuro - tai Mikėno studentiškų metų piešinių motyvai. Šie personažai amžini ir gražūs kaip jūra, kaip kalnai, kaip klasikos skulptūros, kompozicijos iškilmingos, toli nuo dabarties permainingumo, kupinos ramybės ir darnos. Pusiausvyros, saiko, ramybės kupini ir pirmieji jo kūriniai, eksponuoti Kauno parodose. Tačiau po kelių metų Mikėno kūriniuose sustiprėjo socialinio aktualumo bruožai, išaugo dėmesys natūros perteikimui, atsirado daugiau dinamikos. Gausiuose sieninės tapybos bei skulptūros kompozicijų eskizuose dailininkas plėtojo jaunai, ambicingai, siekiančiai save išreikšti valstybei aktualias temas: vaizdavo dirbančius ir besiilsinčius valstiečius, žvejus, scenas su kanklininku, simbolizavusiu išminčių, vaidilą, mokytoją, tradicijų sergėtoją. Šių kūrinių tipažas, stilistika gana artimi studijų metų darbams, bet šokėjas ir mauduoles pakeitė sunkiasvorės kaimietės ir žvejų žmonos. Karo metais Mikėnas lyg slėpdamasis nuo tragiškos tikrovės toliau varijavo valstiečių poilsio laukuose temą, plėtojo kanklininko ikonografiją, kūrė portretus. 1945 m. atėjusi sovietinė valdžia neleido slėptis kasdienybės poezijos, svajų apie taiką ir ramybę pasaulyje. Mikėnas didžiąją laiko dalį skyrė paminklų projektavimui ir kūrybai. Šiandien neišvengiamai kyla klausimas, ar skulptoriaus pokario metų kūrybą galima vadinti kompromisu, kolaboravimu? Kalbant apie paminklus, be jokios abejonės, taip. Iš Mikėno kūrybinės biografijos taip pat neįmanoma išbraukti ir sovietų valdžios suteiktų garbės vardų bei titulų (Mikėnas buvo profesorius, Sovietų sąjungos Dailės akademijos narys-korespondentas, Sovietų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos liaudies dailininkas). Tačiau šiandieną paminklų niekas nepriskiria reikšmingiausiems Mikėno kūriniams. Jei jis tebūtų padaręs tik juos, skulptoriaus vardas geriausiu atveju pasirodytų tik dailės istorijos knygų puslapiuose. Mikėnas buvo angažuotas oficialaus stiliaus kūrybai ir taikėsi prie užsakovo, t. y. valstybės. Karjeros pradžioje tai buvo nepriklausoma Lietuva, o po karo sovietų marijonetė. Kaip dauguma tos epochos dailininkų, susidūręs su vadinamuoju socialiniu užsakymu, jis išgyveno kūrybinę metamorfozę. Tačiau šiandien mus domina Mikėno piešiniai, eskizai, mažųjų formų skulptūros, ženklinę, anot arsininkų, nepriklausomos Lietuvos įsijungimą į „didžiąsias Europos tautų kultūros lenktynes“. Būtent šie darbai rodo dailininko meninės brandos kelią, liudija prancūziškos aplinkos reikšmę, permainas, patirtas pasinėrus į gimtosios šalies aplinką, jo kūrybos reikšmę tarpukario Lietuvos meninei kultūrai, taip pat aktualumą vadinamojo „atšilimo laikotarpiu“. Taip pat jie liudija, jog Mikėnas visą gyvenimą išliko nuoširdus amžinųjų vertybių dainius, puoselėjęs jaunystėje pasirinktus meninius principus, išreiškia jo kūrybą paženklinusį „klasikos ilgesio“ jausmą, jaudinantį kiekvieno tikro dailės mėgėjo širdį.
Apie Mikėno kūrybos raidą, jos interpretacijos būdus rašytaparodos proga išleistame kataloge. Mikėno meninį palikimą vertino dailės istorikės Giedrė Jankevičiūtė, Jolita Mulevičiūtė, jo kolegos dailininkai Viktoras Vizgirda, Gediminas Jokūbonis, Mindaugas Navakas. Tekstai iliustruoti dokumentinėmis nuotraukomis, pateiktos visų 50-ies parodoje eksponuotų kūrinių spalvotos reprodukcijos.

Parengė Giedrė Jankevičiūtė