LIETUVIŲ DAILĖ (1920–1940)
2000 m. spalis - 2001 m. birželis

1920-1940 metai buvo lietuvių dailės – tapybos, grafikos, skulptūros – pakilimo ir suklestėjimo periodas. Tebedirbo vyresniosios kartos menininkai, kūrybinį kelią pradėję dar XX a. pradžioje. Į jų gretas gaivalingai įsiveržė jaunieji, praturtinę Lietuvos meninę panoramą moderniosios dailės patirtimi.

Edukacinės parodos programos

Klaipėdos paveikslų galerijoje veikusios parodos „Lietuvių dailė (1920-1940)„ teminis planas:

I aukštas		II aukštas
Holas	J. Vienožinskis, P. Puzinas	V salė	K. Sklėrius, K. Šimonis, Mackevičius, Piščikas, V. Didžiokas, J. Buračas, Staneika, P. Puzinas
I salė	P. Kalpokas, J. Zikaras, M. Menčinskas	VI salė	V. Eidukevičius, V. Kairiūkštis, V. Drėma, S. Ušinskas
II salė	J. Mackevičius, A. Varnas, J. Šileika, M. Dobužinskis, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, J. Buračas, J. Zikaras	VII salė	V. K. Jonynas, T. Valius, J. Kuzminskis, V. Petravičius, T. Kulakauskas, J. Steponavičius, P. Augius, V. Didžiokas, S. Dembovskytė-Remerienė, V. Ratas-Rataiskis, M. Katiliūtė, V. Jurkūnas, A. Galdikas, V. Drėma
III salė	A. Gudaitis, L. Kazokas, A. Samuolis, J. Mikėnas
IV salė	A. Valeška, V. Vizgirda, A. Galdikas, B. Pundzius, R. Jachimavičius, Antinis

 

Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966) mokėsi privačiose dailės studijose Varšuvoje, F.Kolarosio ir Viti akademijose Paryžiuje. Ankstyvajai jo kūrybai nemažą poveikį darė dailininkų, sekusių impresionistais, plenerinė tapyba. Vėliau jo kūryboje sustiprėjo idealizavimo ir pakilaus natūros romantizavimo tendencija. Šie bruožai akivaizdūs peizažuose „Rąžė Palangoje” (1939), „Miškas auštant” (1927), „Estijos peizažas” (1929).
Kitas romantizuoto realizmo krypties dailininkas – Adomas Varnas (1879-1979) studijavo Krokuvos dailės akademijoje, Ženevos aukštojoje dailės mokykloje. Ankstyvoji jo kūryba pasižymėjo monumentalia kompozicija, raiškia modelių charakteristika, subtilia valiorine tapyba. Vėliau sustiprėjo formos dekoratyvus stilizavimas (Onos Mašiotienės portretas, 1928-1937).
Sentimentalaus romantizmo kūriniais pristatomas Kazys Šimonis (1887-1879). Dailės mokslo pradmenis jis gavo privačiai pasimokęs pas T.Daugirdą ir A.Varną. Pasakiško įvaizdžio „Mergelė su gėlėmis” (1936) patraukli alegorine mintimi.
Amžiaus pradžioje gyvavo ir kita realizmo srovė, labiau susijusi su XIX a. antros pusės akademistine ir buitine-realistine tapyba. 3-4 dešimtmečiuose šią kryptį tebetęsė Jonas Mackevičius (1872-1954). Baigęs Peter-burgo dailės akademiją, meninį išsilavinimą papildė gyvendamas Italijoje, buvodamas kitose Europos šalyse. Kelionių metu nutapytas ir šviesaus kolorito,  saulėtos nuotaikos peizažas „Venecija, Dožų rūmų arkados” (1925). Lietuvos gamtos nuotaikas perteikia laisvesne eskizine maniera nutapyti gimtinės peizažai – „Laivelis upėje” ir „Upelis tarp pievų”.
Mokydamasis Peterburge, A.Štiglico centrinėje techninio piešimo mokykloje, Kajetonas Sklėrius (1876-1932) pasirinko skulptūros specialybę. Baigęs mokslą, dalyvavo Vilniuje surengtose pirmosiose lietuvių dailės parodose. Vėliau išgarsėjo liedamas akvareles. Jo meistriškumą liudija „Karo laivai Klaipėdos uoste” (1924). 3 dešimtmetį dažniau tapė portretus, iš kurių išsiskiria T. Vaičiūnienės portretas (1924).
Parodą papildo Mstislavo Dobužinskio (1875-1958) kūriniai. Studijavęs dailę Miunchene ir Peterburge, vėliau suartėjęs su „Meno pasaulio” grupuote, jis tapo vienu žymiausių jos idėjų propaguotoju. Tai iš dalies nulėmė jo kūrybos retrospektyvinį pobūdį – architektūrinis peizažas buvo viena svarbiausių kūrybos sričių. Senojo Vilniaus vaizdus dailininkas eksponavo 1907 m. surengtoje parodoje Vilniuje. 1929-1939 m. gyveno Kaune, Valstybės teatre sukūrė daug įsimintinų scenovaizdžių. Tačiau nepamiršo savo mėgstamo peizažo žanro, nutapė Kauno senosios architektūros vaizdų. Vienas iš jų – „Kaunas, namai Daukanto gatvėje” (1931).
Lyrinės nuotaikos realistinio peizažo tradiciją savo kūriniuose tęsė Sofija Dembovskytė-Remerienė (1890-1972), dailės mokiusis Miunchene ir Paryžiuje. Po I pasaulinio karo apsigyveno Lietuvoje, Tytuvėnų dvare.
Lenkams okupavus Vilnių, Lietuvos meninis gyvenimas persikėlė į laikinąją sostinę Kauną. 3 dešimtmečio pradžioje Kaune buvo įkurtos visos svarbiausios meno institucijos: universitetas, operos ir dramos teatrai, meno mokykla, muziejai ir kt. Dailės gyvenime ypač didelis vaidmuo teko draugijoms, profesiniu pagrindu subūrusioms įvairių sričių menininkus. Viena veikliausių tokių organizacijų buvo Lietuvos meno kūrėjų draugija, įkurta
1920 m. Jos veiklos rezultatas – M. K. Čiurlionio galerijos įsteigimas (1921) ir Kauno meno mokyklos (KMM) atidarymas (1922). Mokykloje, išaugusioje iš Justino Vienožinskio piešimo kursų, dėstė dauguma žymių vyresniosios kartos dailininkų: J. Vienožinskis, A. Galdikas, V. Didžiokas, P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Zikaras, A.Ž muidzinavičius ir kt.
Justino Vienožinskio (1886-1960) kūrinių rinkinys – vienas įdomiausių iš muziejaus turimų kolekcijų. Krokuvos dailės akademijos auklėtinis J. Vienožinskis nuo 1912 m. dalyvavo Lietuvių dailės draugijos organizuotose parodose. Savo kūryba, kritikos straipsniais ir pedagogine veikla jis darė didelį poveikį lietuvių dailės plėtotei. Peizažuose, sukurtuose įvairiais kūrybos laikotarpiais, ryškūs apibendrinimai ir lyrinė intonacija, dekoratyvumas ir subtilus tapybiškumas. Kazio Borutos portrete (1943) įtaigiai išreikštas neramus ir sudėtingas rašytojo charakteris. 
Kito meno mokyklos dėstytojo Petro Kalpoko (1880-1945) kūryba visų pirma turi sąsajų su impresionizmu, perimtu iš jo mokytojų latvių tapytojų V. Purvyčio ir J. Valterio Mintaujoje ir Rygoje. Vėliau, mokydamasis Vokietijoje, gyvendamas Šveicarijoje ir Italijoje, P. Kalpokas patyrė moderno ir simbolizmo dailės poveikį. Lankytojai turi puikią progą pažinti geriausius P. Kalpoko peizažus ir portretus: įspūdingą autoportretą (1935-1938), idilija dvelkiančias drobes „Kiemas” (1926), „Ramus gyvenimas” (arba „Žvejai taiso tinklus”, 1926), kupiną polėkio ir ekspresijos peizažą „Miškas ir debesys” (1926).
Parodoje eksponuojama dar dviejų vyresniosios kartos dailininkų, KMM dėstytojų kūryba. Vladas Didžiokas (1889-1942) mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, vėliau Peterburge – A. Štiglico mokykloje ir Dailės akademijoje. Jonas Šileika (1883-1960) mokslų siekė Valparaiso universitete, Čikagos dailės institute, Miuncheno dailės akademijoje. Abiejų dailininkų realistinė tapyba pasižymi konstruktyviu piešiniu, tvirta kompozicija ir šaltokai dekoratyviu koloritu.
3 dešimtmetį išaugo ir sustiprėjo nauja dailininkų karta. Ją veikė ne tik KMM ar vietinėse studijose diegiama meno samprata. Pasaulinės dailės impulsai, patirti kad ir neilgam išvykus į užsienį, buvo prielaida jauniems pasijusti savarankiška kūrybine jėga. Jie ėmėsi formuoti savą estetinių pažiūrų sistemą, gerokai besiskiriančią nuo vyresniosios kartos idealų. Konkretesnę išraišką šis judėjimas įgavo 1930 m., susikūrus Nepriklausomų dailininkų draugijai, kurios veikloje dalyvavo A. Valeška, A. Samuolis, L. Kazokas, V. Vizgirda, B. Pundzius, V. K. Jonynas, J. Vaitys, J. Mikėnas ir kt. Šioje parodoje – tipiškų „nepriklausomųjų” Adolfo Valeškos (1905-1994) ir Leonardo Kazoko (1905-1981) tapyti portretai, natiurmortai, buitinės kompozicijos.
4 dešimtmečio Lietuvos dailėje gausu individualybių. Pernelyg savitų menininkų neįmanoma apibūdinti kaip kurios nors vienos konkrečios stilistinės srovės atstovų. Povilas Puzinas (1907-1967), Vladas Eidukevičius (1891-1941) savo meniniu išsilavinimu ir ankstyvąja kūryba susiję su Latvija. P. Puzinas baigė Latvijos dailės akademiją, V. Purvyčio peizažo tapybos studiją. Apibendrintų, monumentalių formų prislopinto žemės spalvų kolorito drobės dvelkia ramia epine nuotaika. V. Eidukevičiaus darbų kolekcija atspindi visus jo kūrybos etapus, stilistikos pokyčius: nuo ankstyvųjų plačios pastozinės tapybos paveikslų, sukurtų savo mokytojo Rygos dailės mokykloje J. Rozentalio ir vokiečių impresionistų įtakoje, iki subtilaus, turtingo kolorito, sudėtingos, optiškai vibruojančios faktūros, klasiškai paprastos kompozicijos vėlyvųjų portretų ir peizažų.
Visai kitokio stiliaus drobe „Dvi gracijos” pristatomas vienas iš konstruktyvizmo krypties pradininkų Lietuvos dailėje Stasys Ušinskas (1905-1974). Baigęs KMM, jis išvyko į Paryžių. Dekoratyvinę tapybą ir vitražą studijavo Nacionalinėje meno ir amatų mokykloje, scenografiją – Moderniojo meno akademijoje pas A. Ekster, tapybą – pas F. Ležė. Monumentalių formų tapyba, rodoma parodoje, nebuvo svarbiausia S. Ušinsko kūrybos sritis. Savo darbais ir pedagogine veikla KMM, vėliau Kauno ir Vilniaus dailės institutuose jis padėjo pamatus lietuvių vitražui, turėjo įtakos scenografijos raidai.
Šalia didžiųjų individualistų eksponuojama KMM auklėtinių Jono Buračo (1898-1977) ir Vytauto Mackevičiaus (1911-1991) tapyba.
Intensyvus meninis gyvenimas 4 dešimtmetį suformavo ir radikaliojo avangardizmo reiškinį – „Ars” grupuotę. 1932 m. dailininkai Antanas Gudaitis (1904-1989), Antanas Samuolis (1899-1942), Viktoras Vizgirda (1904-1993), Juozas Mikėnas (1901-1964) surengė parodą, kurioje, be jų, dalyvavo ir jauni grafikai Vytautas Kazimieras Jonynas (1907-1997), Telesforas Valius (1914-1977), Telesforas Kulakauskas (1907-1977), Jonas Steponavičius (1907-1996). Visi jie buvo baigę KMM, kai kurie tobulinosi Paryžiaus aukštosiose dailės mokyklose. Paroda tapo akstinu susiburti  dailininkams į grupę, pavadintą „Ars” vardu. Arsininkus vienijo sava estetinė programa, panašūs  kūrybos principai. Ekspresyvios kūrybos šaknys glūdėjo naujoviškai interpretuotame lietuvių liaudies mene ir paryžietiškoje stilistikoje. Bene labiausiai patyręs ir novatoriškas tarp jų buvo Adomas Galdikas (1893-1969), jau pripažintas tapytojas, grafikas, scenografas ir pedagogas. Amžiaus pradžioje jis baigė A. Štiglico mokyklą, vėliau studijas gilino Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Nuo 1922 m. dėstė KMM. Būdamas daugumos arsininkų mokytoju, jis tiesiogiai veikė juos savo estetinėmis nuostatomis, ekspresyvia kūrybos plastika.
1920 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, lietuvių nacionalinės kultūros raida čia neteko platesnių perspektyvų, dauguma lietuvių kultūros institucijų persikėlė į Kauną. Po I pasaulinio karo Vilniuje gyvenę lietuviai dailininkai iš pradžių būrėsi lietuviškoje gimnazijoje įkurtame kultūrinio pobūdžio „Mildos” būrelyje. Nuo 1921 m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir Lietuvių mokytojų seminarijoje istoriją ir dailės disciplinas dėstė iš Rusijos grįžęs Vytautas Kairiūkštis (1890-1961). 1923 m. jis atidarė gimnazijoje studiją. Ji gyvavo beveik dešimtį metų ir savo veikla padėjo išsilaikyti Vilniuje lietuviškajai dailei. Vilniaus dailės fone V. Kairiūkštis išsiskyrė kaip radikalus avangardistas. Besimokydamas 1920-1921 m. Maskvoje, Aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse (VCHUTEMAS), susidomėjo rusų konstruktyvizmu ir geometriniu abstrakcionizmu. Gausi jo kūrybos kolekcija, saugoma muziejuje, atspindi audringą dailininko meninių ieškojimų kelią – nuo kubizmo į konstruktyvizmą ir suprematizmą. V. Kairiūkštis, būdamas Varšuvos avangardistinių grupuočių „Blok” ir „Präsens” narys, turėjo įtakos ir Lenkijos dailei. 1932 m. dailininkas iš Vilniaus persikėlė į Panevėžį, vėliau apsigyveno Kaune. 2 dešimtmečio pabaigos tapybos fone išsiskyrė modernistine plastika, stilizuota forma, kontrastingų spalvų deriniais.
4 dešimtmečio viduryje jis, jau nutolęs nuo konstruktyvizmo, tapė postimpresionistinio pobūdžio maniera. 
Vilniuje V. Kairūkštis paliko kelis mokinius. Parodoje matome vieno iš gabiausių jo mokinių Vlado Drėmos (1910-1995) kompozicijas, kuriose dailininkas geometriškai stilizavo daiktų ir figūrų formas, skaidė jas į ritmiškai sugrupuotas įvairiaspalves plokštumas.
4 dešimtmetį jėgos įgavo grafika, pastebimai ūgtelėjusi menine kokybe. Pasikeitė ir prasiplėtė žanrų, tematikos, raiškos priemonių funkcijų ribos. Aiškesnę formą įgavo nacionalinio stiliaus paieškos. Jauni grafikai, pradėję reikštis jau 3 dešimtmečio pabaigoje, aktyviai dalyvavo naujų meninių idėjų pagrindu susibūrusių Nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir „Ars” veikloje.
Lietuvos dailės muziejuje saugoma gausi ir įvairi 3-4 dešimtmečių grafikos kolekcija. Šioje parodoje – Marcės Katiliūtės (1912-1937), Vytauto Jurkūno (1910-1993), Jono Kuzminskio (1906-1985) grafikos kūriniai.
Kartu su augančia knygų leidyba gausėjo iliustracinės grafikos. Vytautas K. Jonynas (1907-1997), perėmęs daug ką iš geriausių to meto knygų apipavidalinimo meistrų Europoje, kūrybiškai plėtojo liaudies raižinių tradicijas, sukūrė darbų, gerokai pakėlusių lietuviškos knygos meno prestižą (K.Donelaičio „Metų” iliustracijos, 1939). Moderniausioms to meto lietuvių grafikos tendencijoms parodoje atstovauja Viktoras Petravičius (1906-1989), Paulius Augius (1909-1960), Vaclovas Rataiskis-Ratas (1910-1973), Telesforas Valius (1914-1977).
Ekspozicijoje pristyti Peterburgo dailės auklėtinio, nuolatinio pirmųjų lietuvių dailės parodų Vilniuje dalyvio Juozo Zikaro (1881-1944) skulptūros kūriniai. Tarpukario Lietuvos dailėje jis buvo vertinamas kaip realistinės plastikos, raiškios psichologinės charakteristikos skulptūrinio portreto meistras.
Eksponuoti ir kitos, kiek jaunesnės kartos skulptorių – Vinco Grybo (1890-1941), Broniaus Pundziaus (1907-1959), Juozo Mikėno (1901-1964), Roberto Antinio (1898-1981), Mato Menčinsko (1896-1942), Rapolo Jachimavičiaus (1893-1961) darbai. V. Grybas, kurį laiką studijavęs Prancūzijoje pas A. Burdelį, suformulavo savitą monumentalios ir ekspresyvios formos derinį. J. Mikėnas dirbo sintetinio stiliaus kryptimi, savo kūriniais teigdamas antikinio aiškumo, lietuvių liaudies meno paprastumo, kompozicinio apibendrinimo principus. Įdomi asmenybė skulptūros pasaulyje buvo M. Menčinskas, meninį išsilavinimą gavęs Ispanijos ir Argentinos meno mokyklose. Jo kūriniai lietuviškosios skulptūros fone išsiskiria ypatingu formos ekspresyvumu ir dvasine įtampa.

Laima Bialopetravičienė, Rima Rutkauskienė
Antano Lukšėno nuotraukos
Nuotraukos iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

Edukacinės parodos programos

• „Lietuvos dailė 1920-1940“ (pažintinė tema jaunimui su plačia laikotarpio istorine-kultūrine apžvalga)
• Tradicija ir naujovės Lietuvos 1920-1940 m. dailėje (smulkiai nagrinėjama 1920-1940 m. dailė)
• ARS: Baltosios obels kelias (smulkiai nagrinėjama 1920-1940 m. dailė)
• Meno fiksacija. Šiuolaikinio meno rūšys ir formos (programa, skirta vyresniųjų klasių moksleiviams)
• „Taip“ arba „Ne“. Mano santykis su meno kūriniais (programa, skirta vyresniųjų klasių moksleiviams)
• Pakeliaukime kartu su dailininkais (programa, skirta pradinių klasių moksleiviams)
• Metų laikai peizaže (programa, skirta pradinių klasių moksleiviams)
• Bažnyčių bokštai dunkso tolumoj... (programa, skirta pradinių klasių moksleiviams)

Pradinių klasių mokytojams, remiantis tapybos ir grafikos kūriniais, siūlome savarankiškai pravesti užsiėmimą „Senojo kaimo darbai ir įrankiai“.