VYTAUTAS CIPLIJAUSKAS   KŪRYBOS PARODA Radvilų rūmai, Vilnius 2003 m. balandžio 16 d. - birželio 30 d. Ryškesnės gyvenimo datos Algimantas Patašius: „Platus paveikslų pasaulis“ Bendros parodos  Personalinės parodos Bibliografija Parodoje eksponuoti kūriniai Virtuali dailininko Vytauto Ciplijausko kūrybos paroda Virtuali nuotraukų paroda „Akimirkos iš dailininko Vytauto Ciplijausko gyvenimo  Vytauto Ciplijausko kūrybos parodos atidarymo akimirkos. Radvilų rūmai, Vilnius, 2003 m. balandžio 17 d.   Balandžio 16 d. 11 val. Vytauto Ciplijausko kūrybos parodą spaudos konferencijoje pristatė dailininkas V. Ciplijauskas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. Budrys ir parodos kuratorė N. Nevčesauskienė Vytauto Ciplijausko kūrybos parodos atidarymo akimirkos.  2003 m. balandžio 17 d.. Radvilų rūmai, Vilnius. VYTAUTAS CIPLIJAUSKAS. RYŠKESNĖS GYVENIMO DATOS  Gimė1927 m. vasario 2 d. Marijampolės apskr., Šunskų bažnytkaimyje. 1944-1948 - studijos Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute; monumentaliąją tapybą ir vitražą dėstė prof. Stasys Ušinskas. 1948-1958 - gyvenimas ir darbas tremtyje - Krasnojarsko krašte, Irkutske. 1958-1961 - studijos LTSR valstybiniame dailės institute; molbertinę tapybą dėstė prof. Antanas Gudaitis. 1961-1976 - dėstytojo darbas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Nuo 1972 - Lietuvos liaudies meno draugijos konsultacinės komisijos narys. Nuo 1976 - laisvas menininkas. 1982-1987 - Lietuvos dailininkų sąjungos tapybos sekcijos pirmininkas.   PLATUS PAVEIKSLŲ PASAULIS  Algimantas Patašius Mene reikalinga, tikriau, įmanoma ir norom ar nenorom šiais laikais toleruojama viskas: romantinis polėkis ir matematiškai apskaičiuotos spekuliatyvios schemos, meistrystė ir visiškas negrabumas, kičas ir intelektualumas, cinizmas ir sentimentalumas, rafinuotas estetizmas ir šokiruojanti bjaurastis… Menas visada keitėsi, nors viena stilistinė epocha pakeisdavo kitą kartais tik per šimtmečius, ką bekalbėti apie pirmykščių tautų meno formas, kurios gyvavo ir žmonėms buvo reikšmingos bei prasmingos tūkstantmečius; bet šių laikų postmodernusis menas dar nematytais tempais ir beatodaira kratosi ir skuba numarinti ilgaamžes vertybes, karštligiškai graibstosi naujovių ir, skelbdamas naikinąs stereotipus, kuria naujus iš bet ko, kas dar neįteisinta meno praktikoje ir estetinėse teorijose. Postmodernusis avangardas bėga tolyn nuo žmogaus - meno kūrybos adresato, užsidaro savotiškoje elito kastoje, nenorinčius ar negalinčius bėgti kartu arogantiškai nurašydamas į nešiuolaikinius, menui mirusius, muziejines atgyvenas. Vytautas Ciplijauskas postmoderniu požiūriu priklausytų tiems „muziejiniams“ dailininkams… Ir ačiū Dievui! „Be abejo, V. Ciplijauskas yra tradicinio plano tapytojas, į daugialypį dabartinės lietuvių tapybos reiškinį įsiterpiantis su ta stilistine baze, kuriai pamatus padėjo jau arsininkai ir kurią toliau plėtojo daugelis viduriniosios kartos dailininkų. Tačiau į nacionalinių tradicijų dirvą jis atsinešė perregimai aiškų ir paprastą formos jutimą, originalų taurios rimties toną, kuriame virpa skaidri, kartais kiek šaltoka lyrikos šviesa. Jo kūrybos pastangose nėra siekimo - nei sąmoningo, nei intuityvaus - užsiangažuoti nematytų negirdėtų plastinių struktūrų atradėju, nėra provincialios baimės atsilikti nuo greit kintančių šiuolaikiškumo standartų. Pasitikėjimas nepraeinančia ir nesenstančia tikrų dalykų - gilumo, jautrumo - verte skatino dailininką ieškoti atspirties ne dvasine sumaištimi paženklintuose naujųjų laikų atradimuose, o tame kultūros sluoksnyje, kuriame ryškiau išreikštas asmenybės vientisumas“, - taip prieš penkiolika metų rašė viena talentingiausių ir įžvalgiausių pastarųjų dešimtmečių dailės kritikių, amžiną atilsį Gražina Kliaugienė. Tie žodžiai nepaseno. Galima pridurti nebent universalią filosofo Justino Mikučio sentenciją (tais laikais dar tebevaikščiojo po Vilnių tas mažas paliegęs žmogelis, Sibiro tremtinys, daugelyje dailininkų dirbtuvių mielas svečias, nemėgęs rašyti, bet prie vyno stiklo dosniai dalijęsis krikščioniškos išminties perlais): „Žmogus turi pajusti, kad pagal tą patį receptą, pagal kurį jis kuria meno kūrinį, pagal tą patį receptą jis pats yra kažkieno sukurtas, o tas kitas tegali būti tik Dievas“. V. Ciplijauskui gyvenimo kelio apskritai ir, kaip dailininkui, kūrybinių tikslų bei siekiamų vertybių, to dieviškojo recepto ieškojimas nebuvo klaidus ir prieštaringas, nors pilnas kliūčių - daug ką iš anksto tvirtai nulėmė pati jo prigimtis, „genai“, taip pat ir ankstyvoji vaikystės, paauglystės patirtis, su kuria jis iki šiol jaučia stiprų ryšį. Jis augo šviesioje katalikiškoje stipraus ūkininko šeimoje; tiesa, tėvas mirė anksti, tačiau Vytautui, jauniausiam keturių brolių ir penkių seserų būryje, nestigo šilumos ir gėrio. Gamta, gyvos senos kaimo tradicijos, darbymečių talkos ir šventės, Užgavėnių persirengėlių pokštai, jaunimo gegužinės, vaidinimai, anuomet plačiai kaimuose skambėjusios dainos, jaunimo visuomeniniai ir švietėjiški sąjūdžiai (pats, būdamas moksleivis, dalyvavo ateitininkų veikloje, sesuo priklausė šaulių organizacijai, buvo uoli kultūrinių renginių dalyvė ir iniciatorė, brolis Jonas vadovavo apylinkės jaunųjų ūkininkų rateliui) - visa tai įstrigo giliai ir, kai nelemtis akimoju viską nušlavė, liko kaip nostalgiška vizija, sunkiausiais momentais gaivinusi viltį. Užgriuvus okupacijoms, prasidėjo kitas būties mokslų etapas, kuriuo galėtų pasinaudoti lietuviškų TV serialų kūrėjai vietoj banalių miesčionijos ir gangsterių istorijų. Baigus mokyklą vokietmečiu, jo seniai pasirinktoji Kauno meno mokykla buvo uždaryta, taigi toliau lavintis įstojo į kunigų seminariją. Bet greitai įsitikino, kad jo pašaukimas - tik dailė. Tad grįžo namo -darbavosi ūkyje, giedojo bažnyčios chore, padėjo tvarkyti parapijos biblioteką. Toliau - antroji rusų okupacija, atsisveikinimas su broliu Jonu, išeinančiu į mišką (vėliau, kovodamas Tauro apygardos partizanų būriuose, jis žus; dar 1941 m. birželio sukilimo metu susirėmime su rusų daliniu žuvo pusbrolis Kęstutis Ciplijauskas), žinia apie Kaune atidaromą Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kelionė į Kauną su šūsnim piešinių, netoliese gyvenusio skulptoriaus Petro Rimšos rekomendacija ir skolinta klieriko sutana, kad nebūtų kur pakeliui „supakuotas“ į Raudonąją armiją, melas mandatinei (stojančiųjų atrankos) komisijai apie neva proletarišką kilmę iš bežemių ir dingusį vokiečių į darbus išvežtą brolį, studijos (pagrindinę piešimo discipliną ketverius matus lankant vis su IV kursu - vėlgi sukantis nuo armijos), nusišypsojusi laimė mokytis Stasio Ušinsko studijoje, saugumo išaiškinta apgavystė ir pašalinimas iš instituto, Liudo Truikio kvietimas dirbti teatre dekoratorium, o jau kitą dieną areštas ir tremtis į Sibirą (tas pats likimas ištiko ir šeimą). Tai buvo 1948 m. Toliau beveik dešimt metų Sibire - žiemą vasarą darbai statybose, lentpjūvėje, pušų sakinimas taigoje, paskutiniaisiais metais prof. S. Ušinsko gerų charakteristikų iš Lietuvos dėka braižybos mokytojo ir teatro dekoracijų cecho vedėjo vieta Irkutske, bausmės panaikinimas, grįžimas į Lietuvą 1958 m., vargais negalais, su gerų žmonių pagalba įsiprašymas laisvu klausytoju į Vilniaus dailės institutą, po metų jau legalios studijos tapytojo prof. Antano Gudaičio globoje ir pagaliau puikiai įvertintas diplominis darbas - tapybos triptikas „Klaipėdos celiuliozės fabriko darbininkai“ (1961). Savo talento ir darbštumo dėka, na ir todėl, kad jo individualus stilius rėmėsi klasikine tradicija ir neerzino socialistinio realizmo adeptų pernelyg drastiška deformacija ar politiniu grotesku, dailininkas ilgainiui išsikovojo sau vietą po saule, sulaukė pripažinimo, laimėjimų konkursuose ir premijų, bet iki pat nepriklausomybės atkūrimo raštuose apžvelgiant jo kūrybos kelią nebuvo net užuominos apie „akademijas“ Sibire, tai buvo tabu, todėl nežinančiam tiesos turėjo būti keista, kodėl talentingas menininkas pradėjo studijas 1944 m., o baigė tik 1961 m., kaip jis įsigudrino taip ilgai studentauti… Deja, beveik nieko neišliko iš V. Ciplijausko tremties dešimtmečio darbų: net ir tuo sunkiu metu beveik neįmanomomis sąlygomis jis piešė, portretavo jį supusius žmones, savo likimo draugus (būdavo, jog komendantai draudė piešti „įslaptintos“ aplinkos vaizdus). V. Ciplijauskas pasižymėjo įvairių žanrų tapybos darbais: kūrė ir kuria natiurmortus, peizažus, sudėtingas daugiafigūres kompozicijas, bet svarbiausia jo kūrybos sritis, kurioje jis pasiekė didžiausių aukštumų ir mūsų tapyboje yra neprilygstamas, - tai portretas. Būtent portretuose giliausiai atsiskleidė dailininko profesinė meistrystė, humanistinė nuostata, vertybinė orientacija, estetinis ir moralinis idealas, gebėjimas įžvelgti žmogaus sielą ir per konkretų asmenybės atvaizdą paliesti esmines egzistencijos paslaptis. V. Ciplijauskas kultivuoja ypatingą portreto tipą, kuriame į organišką visumą jungiasi dokumentinė atvaizdo tiesa, vizualus, jusles maloninantis tapybos kūrinio grožis ir metaforiška daugiaprasmybė. Dvi asmenybės turėjo ypatingos įtakos formuojantis V. Ciplijauskui kaip dailininkui ir suteikė pagrindus jo individualaus stiliaus tolesnei raidai. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute prof. S. Ušinskas, puikus pedagogas ir dailininkas, akcentavo tobulo, tikslaus piešinio, išlavintos rankos svarbą, jis perteikė esminius kompozicijos principus, mokė tvirtai suręsti kuriamo vaizdo struktūrinę sandarą, rasti tinkamą masių išdėstymą, organizuojančias ašis ir akcentus, aiškiai perteikti formą. Vėliau tęsdamas mokslus Vilniuje, prof. A. Gudaičio studijoje, V. Ciplijauskas įgijo tai, ko pasigedo S. Ušinsko sistemoje. A. Gudaičiui paveikslo kompozicijos klausimai buvo veikiau impulso, intuicijos dalykas, tačiau jis atskleidė daug spalvinės kompozicijos, koloristikos, spalvų sąveikos, spalvos ir faktūros santykio subtilybių. V. Ciplijauskas ir pirmojo, ir antrojo mokyklos principus pasiėmė tik iš dalies, tiek, kiek jie padeda įgyvendinti jo autentišką paveikslo sampratą: V. Ciplijausko objektų (daiktų, žmogaus atvaizdo) pavidalai nėra tokie konstruktyvūs, erdviški, sugeometrinti, kaip galbūt patiktų S. Ušinskui, spalvų ir tapybinės faktūros stichija nėra tokia laisva, veik nevaldoma paties paveikslo motyvo, kaip kad A. Gudaičio tapyboje, ypač vėlyvojoje. Tačiau visada V. Ciplijausko paveiksluose galima įžvelgti dviejų kontrastingų pradų sintezę: viena - tai racionali, apgalvota sandara, tam tikra prasme dirbtinė schema - vaizdo elementų išdėstymo, masių slinkčių įstrižainės, kreivės, ratai ir pan., tartum į paveikslo stačiakampį įtalpinti menami linijiniai kompozicijos griaučiai, ant kurių jau realiai auga tikra, matoma vaizdo substancija (tuo pradedama ir kokia nors nereali, vaizduotėje gimstanti scena, ir emocingumu, intymia nuotaika alsuojantis portretas), antra - tai spontaniškai gulantis spalvų, atspalvių audinys, potėpyje liekantis rankos energijos, akimirkos impulso pėdsakas. Trečiasis, netiesioginis V. Ciplijausko mokytojas, daręs įtaką jo meninėms pažiūroms, buvo L. Truikys. Nemažiau svarbi, o dailininko idėjinei, filosofinei pozicijai, estetiniams idealams išsikristalizuoti gal dar svarbesnė mokykla buvo jo meninė aplinka, interesai, kultūrinis akiratis ir pažinimo galimybės. Vytautui Ciplijauskui, žinia, didelį poveikį darė klasikinis pasaulio dailės paveldas; jo interesų ir meninių simpatijų (tiek plačiąja prasme, tiek grynai profesinio intereso požiūriu) ratas labai platus ir įvairus - gotika, ankstyvasis renesansas, ispanų, olandų tapyba, bizantinės ikonos, senovinės armėnų miniatiūros, Tolimųjų rytų menas, Afrikos, Amerikos autochtonų skulptūra, Rembrandtas, Tizianas, Cezanne’as ir t.t.; daugelis V. Ciplijausko recenzentų, atkreipdami dėmesį į charakteringą veidų, figūrų proporcijų išilginę deformaciją jo portretuose, būtinai pamini XVII a. manieristą El Greco (nors tokia išraiškos priemonė nesvetima ir kai kuriems kitiems anų amžių tapytojams). Lietuvos dailėje V.Ciplijauskui artimi arsinininkų darbai, ypač Vizgirdos, Samuolio tapyba, savitas Eidukevičiaus kolorizmas. Be abejonės, didelį poveikį V. Ciplijausko kūrybai, nors išoriškai vargiai parodomą, bus turėjusi muzika - nuo madrigalų iki XX a. moderniosios klasikos, nuo polifonijos iki roko. Ji užima svarbią vietą dailininko pasaulyje. Ir, žinoma, didelė, gal net didesnioji V. Ciplijausko kūrybos dalis jei ne išraiškos būdu, stilistika, tai temomis, idėjomis, motyvais giminiuojasi su mūsų etnine kultūra, su pačiomis įvairiausiomis jos apraiškomis. Dirbdamas pedagoginį darbą Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje 1961-1976 m., V. Ciplijauskas su pietizmu stengėsi išugdyti savo mokiniuose dėmesį ir meilę mūsų liaudies meno tradicijoms. Jo iniciatyva ir triūsu įkurtas mokyklos muziejus, kuriam eksponatus rankiojo su mokiniais vasaros praktikų metu, kelionėse po Lietuvą su kolegomis, dalyvaudamas mokslinėse ekspedicijose; jam pavyko išgelbėti net keturis besunykstančius V. Svirskio kryžius. Peizažai su medinėmis kaimo bažnytėlėmis tarp senų medžių, natiurmortai su kaimo rakandais, kresnomis žemaitiškų koplytėlių Pietomis, šv. Jurgiais, vilnietiškomis verbomis, spalvotais atlaidų kermošių saldainiais, panamių darželių gėlėmis - tai vis tos meilės, atidos ir pagarbios nuostabos ženklai. Žinomiausios iš V. Ciplijausko stambių daugiafigūrių kompozicijų nutapytos kaimo motyvais. Paveiksluose „Rusnės žvejai“ (1967-1975), „Moterys ir jūra II“ (1971), „Kuršių marių moterys“ (1977) - įprastas nuo amžių pamario žvejų triūsas, laivai, vandenys, laimikį iš marių traukiantys vyrai, pakrantėje tinklus taisančios ar ungurius rūkyti ruošiančios moterys, be šie vaizdai nėra perteikti lyg gamybinis reportažas, o suromantinti, pakylėti, net teatralizuoti; žvynais aplipę, apsitrynę darbo drabužiai švyti tartum šventiniai apdarai, figūros peizažinėje aplinkoje sukomponuotos daugiau pagal paveikslo kompozicijos, negu tikrovės vyksmo dėsnius; tokia temos interpretacija taip pat toli nuo buitinio realizmo, kaip ir viduramžių tapytojų šventųjų gyvenimo ar batalinės scenos. O paveiksle „Žiemos palydos Žemaitijoje“ (1974) perteiktas tikras, gyvas bene paskutiniųjų nenutrūkusią tradiciją natūraliai tęsiančių Luokės Užgavėnių apeigų įspūdis; čia dera ir ikonografinis dokumentalumas, kiek tai galima panoraminiame vaizde (dailininkas kaimiškose Užgavėnėse buvęs ne sykį), ir linksmo, triukšmingo karnavalo nuotaika, kuriai paklūsta pati tapybinė paveikslo sandara, net sniegas žaižaruoja spalvomis. Panašaus pobūdžio „Žiemos šventė“ (1969) - vėlgi dailininko nesyk stebėtų tradicinių žirgų lenktynių Sartuose motyvas; vaizdų ir situacijų kaleidoskope autoriui atmintin kaip gyva įstrigo būtent ši, kuri ir perteikta paveikslo kompozicijoje, žinoma, įvilkta į puošnų, taurų, mėlio ir smaragdo tonais žėrintį tapybinį apdarą. Įspūdingoje V. Ciplijausko sukurtų portretų galerijoje vėlgi yra nemaža paprastų kaimo žmonių atvaizdų; tarp geriausių šio žanro jo kūrinių - liaudies menininkų Stanislovo Riaubos (1976), Liongino Šepkos (1977) portretai, „Senutė iš Džiuginėnų“ (1969), „Dainininkė iš Mockų kaimo“ (1972) - išradingai, kiekvienas savaip sukomponuoti, perteikiantys ne tik individualią asmens charakteristiką, bet ir įkūnijantys senojo mūsų kaimo žmogaus atvirą sielą, dvasingumą, vidinį grožį. Nepaprastai turtingas, daugiaprasmis dzūkų dainininkės Marės Kuodžiūtės-Navickienės portretas (1972-1974), išskirtinis V. Ciplijausko kūrybinėje biografijoje. Autoriui nebeteko susitikti jau mirusios dainininkės, nutapyti jos atvaizdą dailininką įkvėpė Muzikos akademijos folkloro įrašų fonotekoje išgirstas įstabus jos dainavimas (pats dailininkas - puikus, autentišką dainavimo stilių įvaldęs liaudies dainų atlikėjas, praeityje nemažai koncertavęs su profesionaliu „Sutartinės“ ansambliu). Jis lankėsi M. Navickienės girių krašte, vėliau užsidegė išleisti jos įdainavimų plokštelę, pasirūpino įrašų restauravimu Vengrijos muzikinio folkloro institute; išleistos plokštelės voką papuošė šisai portretas. Tai paveikslas - simbolis, nutapytas su įkvėpimu virtuoziška ranka, jame svarbu ir iškalbinga viskas - nuo menkos detalės iki paties kompozicinio sprendimo. Jį - žinoma, neatsitiktinai - galima lyginti su „gėlių tapybos“ laikų puošnių žiedų vainikų supamomis madonomis (ir su mūsų vos nepražuvusia vadinamąja „Pažaislio madona“), o tarp baltų bei raudonų bijūnų aplink centrinę figūrą įkomponuoti maži kitų liaudies dainininkių portretėliai primena dar ir dabar kaimo gryčiose užsilikusius senovinius oleodrukus su šitaip išdėstomomis Šventojo Rašto scenomis… V. Ciplijauskas tapo ne bet kokio asmens portretą - daugiausia tai dailininkai, aktoriai, literatai, muzikai, apskritai turtingų jausmų, intensyvaus dvasinio gyvenimo žmonės, su kuriais dailininkas jaučia galįs rasti vidinį ryšį, nes jam nėra svarbiausia gerai perteikti išorinius bruožus. Paprastai jo portretuose žmonės vaizduojami ne aktyvaus veiksmo, judesio būvyje, be menamo kontakto su žiūrovu, o tartum abejingi pasauliui, susikaupę, paskendę savyje, tačiau galima jausti herojaus viduje raizgantis, verdant mintis, jausmus, nuojautas. Dailininkas jautriai pagauna asmens vidinę savastį išduodantį mimikos niuansą, rankų, kūno laikyseną; jis paprastai sukuria apie portretinę figūrą pusiau realią erdvę, vienur paslaptingą, pritemdytą, tykią, kitur vibruojančią, sūkuriuojančią, joje išryškėjančios interjero užuominos, aplinkos daiktai nebūna atsitiktiniai, jie yra tam tikri ženklai. Labai svarbus portretų elementas - tai šviesa: arba minkšta, prislopinta, kaip kad gražiame, lyriškame keramikės L. Šulgaitės portrete (1973-1974), arba kontrastinga, aštri, slystanti paviršiais ir iš prieblandos išplėšianti reikiamas akcentuoti detales - tarkim, tik dalį veido, rankas, kaip dailininkės K. Zimblytės atvaizde (1972). Meistriškai valdoma spalvą moduliuojanti šviesa kuria atitinkamą nuotaiką, emocinę atmosferą. Galima kalbėti ir perkeltine prasme apie V. Ciplijausko portretų skleidžiamą, spinduliuojamą taurią vidinę šviesą… Per pastaruosius kelerius metus V. Ciplijauskas nutapė nemažai įspūdingų istorinių portretų, iš kurių į mus žvelgia iškilios, lietuvių tautos ir kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios įvairių laikų asmenybės: antai, karalius, Vilniaus universiteto įkūrėjas Steponas Batoras, aušrininkas dr. Jonas Basanavičius, Renesanso poetas Motiejus Sarbievijus, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, katalikų Bažnyčios palaimintasis Jurgis Matulaitis, kovotojas už Lietuvos šviesą vysk. Motiejus Valančius… Daugelio praeities istorinių asmenybių žmogiškasis įvaizdis mūsų sąmonėje skurdokas, pilkas, koks įsiminė iš mokyklinių vadovėlių, istorijos skaitinių iliustracijų, paveikslėlių ant litų… Dabar tapydamas jų portretus, autorius, suprantama, siekė ikonografinio ir istorinio tikrumo, tačiau to negana - jis stengėsi sukurti turtingą, žmogišką, psichologiškai gilų meninį atvaizdą, sava dailininko nuovoka ir intuicija papildydamas tai, ko trūksta autentiškuose šaltiniuose. Šiuos V. Ciplijausko portretus galima tam tikra prasme gretinti su Justino Marcinkevičiaus ar Juozo Grušo istorinėmis dramomis. Istorinę ir ikonografinę medžiagą šiems darbams jis studijuoja kruopščiai, yra važiavęs jos ieškoti ir į Lenkiją... Kiek kitokia vientisa serija panašios kompozicijos šarvuotų, visu ūgiu nutapytų kunigaikščių atvaizdų, skirta tarpukario Lietuvos miestiškosios viešosios kultūros istorijon įėjusio Kauno „Metropolio“ restorano reprezentacinei „Kunigaikščių menei“; čia jų paskirtis - suteikti interjerui istorijos dvelksmą, iškilmingumo, prabangos įspūdį (toks uždavinys V. Ciplijauskui nėra svetimas, prisimenant jo monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos studijas jaunystėje Kaune). Šie paveikslai, nors žanriniais ypatumais priskirtini grynai molbertinei tapybai, nėra tikrąja prasme portretai (išskyrus vieną, kurio prototipas - Mikalojaus Radvilos Juodojo atvaizdas), veikiau tai sąlygiški karžygių atvaizdai, kuriuose svarbiausia - pati jų pakili tonacija, tauri, meistriška tapyba, šviesos ir šešėlių žaismas, šarvų bei ginklų plieno ir aukso žvilgesys. V. Ciplijauskas kaip didelis portretinės tapybos meistras žinomas ne tik Lietuvoje. Dar sovietų laikais yra laimėjęs premijas sąjunginėse portretų parodose; dabartiniais laikais jis kartkartėmis kviečiamas į svečias šalis portretų tapyti, it Renesanso laikų dailininkai. Prieš keliolika metų JAV nutapė seriją Amerikos lietuvių šviesuomenės atstovų portretų; teko padirbėti Švedijoje, o senovinėje Prancūzijos grafų de Maillard’ų pilyje nutapė šviesios nuotaikos, lengvą, elegantišką šiuolaikinių aristokratų šeimos grupinį portretą, net gaila, kad jo Lietuvoje nėra. V. Ciplijausko paveikslų pasaulis platus. Jo neramus ir smalsus būdas gundo išnaudoti kiekvieną progą keliauti, tačiau savo kelionėse jis - ne pramogaujantis turistas, o akylai naują kraštą bei žmones stebintis ir vis triūsiantis dailininkas. Tų kelionių vaisiai - paveikslų latviški, armėniški, tadžikiški, turkmėniški, švediški, bulgariški, vengriški, prancūziški, indiški, makedoniški, amerikietiški, vokiški motyvai: kolegų dailininkų (daugiausia), žymių žmonių portretai ar šiaip charakteringi tipai, egzotiškų augalų ar etnografiniai natiurmortai, gamtos ir architektūros vaizdai… Šie darbai anų kraštų žmonėms turėtų būti itin įdomūs: įprastų „savo namų“ realijų kitoks matymas ir kitokia nei įprasta saviškiams interpretacija (juolab kai interpretatorius - gili, mąsli asmenybė) sukuria naują kokybę. Nuotrauka iš dailininko Vytauto Ciplijausko archyvo