Virtuali paroda „Senieji interjerų meniniai baldai (XVI a. – XX a. pr.)„;
Parodoje eksponuoti baldai, skulptūros, kiti taikomosios dailės kūriniai;
Parodoje eksponuoti tapybos kūriniai;
Parodoje eksponuoti grafikos kūriniai;
Parodos edukacinės programos.

Šios parodos tikslas - plačiajai visuomenei pristatyti aukštos meninės vertės istorinius baldus, priklausiusius didikams, bajorams, turtingiems miestelėnams ir puošusius ligi šių dienų neišlikusių jų rūmų, dvarų, miesto namų interjerus.
Paroda siekta pateikti geriausius Lietuvos dailės muziejaus baldų rinkinio pavyzdžius, kurie buvo 1987-1999 metais buvo eksponuojami Taikomosios dailės muziejaus (Senojo arsenalo) salėse. 1999 m. atidarius ilgalaikę parodą „Krikščionybė Lietuvos mene„, ankstesnė išsami istorinių baldų ekspozicija buvo panaikinta, paliekant tik keletą bažnytinės ir pasaulietinės paskirties baldų pavyzdžių. Didžioji anksčiau eksponuotų meninių baldų dalis atsidūrė muziejaus saugyklose. Ši paroda savotiškai kompensuoja tokios ekspozicijos, kuri nuosekliai nušviestų Lietuvos ir kitų Europos šalių baldininkystės istorinę raidą, nebuvimą.
Paroda surengta bendradarbiaujant su Lietuvos kolekcininkų asociacija, koordinuojančia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt. Lietuvos miestų kolekcininkų klubų veiklą. Lietuvos kolekcininkų asociacijos vadovybė sutiko šiai parodai deponuoti keliasdešimt itin vertingų muziejinių baldų, tuo suteikdama muziejui galimybę sudaryti kuo išsamesnę ir įvairesnę meninių stilių raidą atspindinčią ekspoziciją iš mažai žinomų senųjų baldų, sukurtų ne tik Europos šalyse, bet ir JAV.
Ši paroda buvo retrospektyvinio pobūdžio. Mėginta aprėpti platų istorinės meninės raidos tarpsnį - nuo XVI a. iki XIX a. pabaigos. Parodoje eksponuojami pasaulietiniai buitinės paskirties korpusiniai ir karkasiniai baldai. Jie dažniausiai sukurti Vidurio ir Rytų Europos šalyse - Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Dalis baldų sukurta Vakarų Europos baldžių dirbtuvėse - Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, t.y. tose šalyse, kurios nuo seno buvo meninių kosmopolitinių stilių radimosi židiniai, iš kurių įvairių stilių tendencijos sklido į Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos periferinius regionus, kartu pasiekdami JAV ir kitas užjūrio šalis. Parodoje pristatyti baldai, sukurti vėlyvojo renesanso (XVI a. pab.-XVII a. pr.), baroko (XVII a.-XVIII a. I pusė), rokoko (XVIII a. II pusė), neoklasicizmo (XVIII a. pab.-XIX a. pr.), ampyro ir bydermejerio (XIX a. I pusė) stilių epochose. Eksponuojami neostilius bei moderną (XIX a. II p.-XX a. pr.) reprezentuojantys baldai.
Baldai eksponuoti dviejuose Radvilų rūmų aukštuose. Salėse išdėstytas senųjų meninių baldų ekspozicines kompozicijas papildo kiti vaizduojamosios ir taikomosios dailės pavyzdžiai, praplečiantys baldų stilių suvokimų. Tai XVII a. pradžios-XIX a. laikotarpio tapyba, grafika, skulptūra, gobelenai, dekoratyvinė metalo plastika, keramika, porceliano dirbiniai.
Parodoje kartu su meniniais baldais eksponuojami paveikslai, skulptūrėlės, taikomosios dailės kūriniai, padedantys pilniau atskleisti skirtingų epochų estetines nuostatas, kuriantys vieningą, istorinius interjerus primenančią visumą.
Greta renesanso ir manierizmo baldų matome to paties laikotarpio portretus - du nežinomų aristokračių atvaizdus, sukurtus įvairiuose Europos dvaruose dirbusio flamandų tapytojo Franso Purbiu jaun. (Frans Pourbus junior, 1569-1622), nežinomo Lietuvos dailininko tapytą Onos Ketlerytės Radvilienės portretą, kadaise priklaususį Nesvyžiaus pilies ar kuriam kitam Radvilų šeimos portretų rinkiniui.
Baroko sales puošia XVII-XVIII a. olandų, flamandų, italų, prancūzų, vokiečių dailininkų peizažai, mitologinės ir batalinės kompozicijos. Dėmesį patraukia Melchioro d’ Hondekuterio (Melchior d’Hondecoeter, 1636-1695) drobė „Pasakėčia apie pelėdą ir paukščius„. Sparnuočius vaizduojančias dekoratyvias, spalvomis ir faktūromis turtingas kompozicijos, mėgo tiek aristokratai, tiek turtingi biurgeriai, gyvenę kaip aristokratai, parkuose laikę egzotiškų šalių ir vietinius paukščius.
Prie klasicizmo baldų puikiai dera Lodoviko Liparinio (Lodovico Lipparini, 1800-1856) monumentalios kompozicijos „Horacijų priesaika„, „Achilas„, itin populiarūs to meto Džovanio Paolo Paninio (Giovanni Paolo Pannini, 1697-1764) peizažai, vaizduojantys antikinės Romos griuvėsius, sentimentalokos Franso Ksavero Lampio (Frans Xaver Lampi, 1782-1852) drobės, visoje Europoje populiarių dailininkų Žano Lorano Monjė (Jean Laurent Mosnier, 1744-1808), Karlo Fogelio fon Fogelšteino (Car Vogel von Vogelstein, 1788-1868) tapyti portretai.
Ekspoziciją papildo įvairių Vakarų Europos kraštų menininkų grafika, savaip atspindinti XVI - XIX a. dailės raidos ypatumus. Atsiradusi ir funkcionavusi kaip knygos iliustracija, grafika, raižinių formatams palaipsniui didėjant, tapo žmogaus būsto dalimi. Tiražuojami estampai tapo prieinami daugeliui menu besidominčių žmonių, greitai plito buityje.
Muziejaus rinkiniuose saugoma daug puikios baroko, rokoko ir klasicizmo laikotarpio grafikos, kuri suteikia interjerui visumos pojūtį. Anglijoje ištobulinta mecotintos technika atsiskleidė tapybiškai minkštuose Džono Edžintono (John Eginton, XIX a.) darbuose („Sužadėtuvės“). Mecotinta tiko menininkams, siekusiems dokumentiško tikslumo, formų skulptūriškumo. Ją išpopuliarino Samuelis Reinoldsas (Samuel Reynolds,1773-1835), pamėgęs prislopintą apšvietimą („Sekmadienio pusryčiai“, „Kaimo mėsininko krautuvėlė“). Romantiškasis Romos dainius Džovanis Piranezis (Giovanni Piranesi, 1720-1778) įteisino unikalų miesto vedutos (architektūrinio peizažo) žanrą. Artimomis tapybai raiškos priemonėmis jis raižė didingus Italijos architektūrinius ansamblius. Savitu šiaurietiško Renesanso taku ėjo Nyderlandų grafikai. Žymus XVI a. pradžios graveris Lukas van Leidenas (Lucas van Leyden,1494-1533) savo raižiniuose „Magdalenos šokis“ ir „Šv. Paulius“ laisvai jungė atskiras sceneles į epišką biblinį pasakojimą. Lankytojų dėmesį turėtų patraukti saloniniai Liudviko XIV stiliaus estampai - erotiškas flirto ir meilikavimo scenas ypač mėgo raižyti prancūzai Renė Gajaras (Rene Gaillard, 1719-1790), Luji Debiukūras (Louis Debucourt, 1755-1832), Ogiustas Legranas (Augustin le Grand, 1765-1815). Atsvara šiai kiek lengvabūdiškai prancūzų grafikos krypčiai - santūrūs, šaltoki vokiečių Antono Tišlerio (Anton Tischler, 1721-1780), Bernigeroto (Bernigeroth, XVIII a.), Bartolomėjaus Hiubnerio (Bartholomaeus Hübner, 1727-po1795) sukurti reprezentaciniai portretai.