Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 

Lietuvos dailės muziejus
Tarptautinė mokslinė konferencija
 

„Muziejai ir dailės istorijų įvairovė“

2006 m. spalio 20–21 d.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)

Christiane Berndes 

Gimė 1955 m. Venlo mieste Nyderlanduose. Dirba ir gyvena Eindhovene. Studijavo dailę Jano van Eycko Akademijoje Mastrichte (1983–1985) ir dailės istoriją Utrechto universitete (1989–1995). Dirbo kuratoriaus asistente Boijmans Van Beuningeno muziejuje Roterdame (1992–1993) ir Van Abbemuseum Eindhovene (1993-1997). Nuo 1997 m. Van Abbemuseum kolekcijos kuratorė. Nuo 1997 m. SMBK (Šiuolaikinio meno konservavimo fondo) vykdomojo komiteto narė. 

Įjungimas. Naujas požiūris į Van Abbemuseum kolekcijos eksponavimą

Santrauka
Van Abbemuseum garsus savo XX a. dailės kolekcija. Muziejaus rinkinio kūriniai pasižymi idėjų, požiūrių, pozicijų ir nuomonių gausa. Juose atsispindi vaizduotės ir mąstymo apie kultūrą istorija. Tačiau kaip pateikti šiuos kūrinius dabartiniam žiūrovui, kad jie sužadintų jo vaizduotę, verstų susimąstyti ir vertinti originaliąsias kūrinio intencijas šiandieninio pasaulio kontekste? Keičiantis pasauliui, turi keistis ir muziejus. Koks muziejaus vaidmuo XXI a.? Koks meno ir konteksto, kuriame jis pristatomas, santykis? Kokia yra kolekcijos reikšmė miestui, kuriame ji rodoma? Kaip galima išviešinti šį kontekstą ir paskatinti diskusiją? Tai iššūkiai, su kuriais Van Abbemuseum susiduria šiandien. „Įjungimas“ – tai naujas požiūris į kolekcijos eksponavimo galimybes Van Abbemuseum. Tai bandymas atsakyti į minėtus klausimus ir galimų atsakymų pristatymas. 

Jekaterina Diogot 

Menotyros daktarė, meno istorikė, kritikė ir kuratorė. Gyvena ir dirba Maskvoje. 1993–2000 m. rengė „Kommersant Daily“ kultūros skiltį, šiuo metu – nepriklausoma kuratorė ir publicistė. Tyrinėja Rusijos modernizmo, įskaitant ir sovietinį realizmą, ir neoficialų konceptualizmą 8–9 deš., specifiką, ir taip pat yra aktyvi Maskvos šiuolaikinio meno scenos dalyvė. 2000 m. ji buvo Rusijos paviljono tarptautinėje Venecijos bienalėje kuratorė. Drauge su kitais kuratoriais kuravo renginius: “Kūniška atmintis: sovietinės eros apatiniai drabužiai” (Miesto istorijos muziejus, Sankt Peterburgas, 2000-2005), “Maskva-Berlynas 1950-2000” (Martin Gropius Bau, Berlynas; Istorijos muziejus, Maskva, 2003), “Sovietinis idealizmas: tapyba ir kinas, 1925-1929” (Valonų meno muziejus, Ležė, 2005). Publikavo knygas: “Teroristinis natūralizmas“ (1998); „XX a. Rusijos menas” (2000); “Maskvos konceptualizmas” (kartu su Vadimu Zacharovu, 2005). Be minėtų publikacijų parašė daug esė šiuolaikinio rusų meno parodų katalogams. Šiuo metu Maskvoje leidžiamame žurnale „Didelis miestas“ rengia skiltį apie posovietinį neokapitalistinį gyvenimą.  

Sovietinis menas šiuolaikinio meno muziejuje: akibrokštas ar galimybė?

Santrauka
Problema, kaip eksponuoti (jei iš viso tai daryti) sovietinio laikotarpio meninį palikimą šiuolaikiniame muziejuje, yra bendra visoms buvusioms sovietinio bloko šalims. Toliau pateikiu keletą idėjų, kurios galėtų tapti atspirties taškais, plėtojant šią temą. Kaip sovietinis menas neturėtų būti eksponuojamas: kaip tradicinio realizmo dalis, suskaidyta į tapybos, skulptūros ir kitas kategorijas; kaip depolitizuotas belaikis “geras (senas)“ menas; kaip „lengva“ Vakarų abstraktaus meno versija, mažiau radikalus “dalinai abstraktus“ vaizduojamasis menas; kaip teisybės klišė: “neoficialus“ menas prieš konformistinį „komunistinį“. O štai kaip jis galėtų būti eksponuojamas: kaip originali tarptautinio modernizmo versija, įtakota kraštutinai radikalaus privačios nuosavybės atmetimo; kaip viešųjų erdvių ir socialinių patirčių menas, uždaras ar atviras socialinis projektas; kaip projektinė veikla; kaip ideologinis menas, oponuojantis dekoratyvumui ir artimas konceptualiai mąstysenai; kaip tarpdisciplininė veikla – siekiant atskleisti šį aspektą, tapybą būtina lyginti su kino filmais, animacija, architektūra (įskaitant ir “popierinę“), fotografija, knygų iliustracijomis, plakatais, eksponavimo praktika (muziejų architektūra ir dizainu), socialinėmis veiklomis (įskaitant institucinius sovietinio meno pavyzdžius ir saviveiklos judėjimus); ne linijiniu, „montažo“ būdu, su šiuolaikinių menininkų darbais-komentarais. Apibendrinant – sovietinis menas gali ir turi būti pristatomas kaip pretenduojantis į šiuolaikiškumą, bet ne visiškai menas ta prasme, kuria jį suprantame šiandien, pasaulinio kapitalizmo sąlygomis, – nes būtent tai jį padaro būtinu XX a. meno naratyvu.  

Erika Grigoravičienė ir Lolita Jablonskienė 

Erika Grigoravičienė (g. 1965) – menotyros daktarė, Filosofijos, kultūros ir meno instituto darbuotoja, AICA narė. Skaito vaizdotyros kursą Vilniaus dailės akademijoje. Tyrinėja šiuolaikinę ir sovietmečio dailę.

Lolita Jablonskienė (g. 1962) – dailės kritikė, parodų kuratorė, menotyros daktarė. Nuo 2000 m. vadovavo LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centrui, kuris išaugo iš Soroso šiuolaikinio meno centro ir ėmė veikti Lietuvos dailės muziejuje, prisidėdamas prie naujo modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus Vilniuje – Nacionalinės dailės galerijos – koncepcijos rengimo ir jos įgyvendinimo. 2002 m. paskirta Nacionalinės dailės galerijos vadove. 1999 ir 2005 m. buvo Lietuvos paviljonų Venecijos bienalėje komisarė. Kuravo šiuolaikinės ir moderniosios dailės parodų Lietuvoje ir užsienyje, parašė mokslinių ir kritikos straipsnių; dėsto Vilniaus dailės akademijoje (docentė). 

Bandymas rekonstruoti seminonkonformizmo sąvoką

Santrauka
Pranešime, kuriame nuomonėmis dalijasi dvi autorės, mėginama dekonstruoti seminonkonformizmo sąvoką, jos struktūrą ir funkcionalumą. Nuo 10 deš. pradžios ji įsitvirtino lietuvių dailėtyros diskurse, o ilgainiui tapo visų Baltijos šalių sovietinio laikotarpio dailės „brandu“. Lyginant socialistinio realizmo dogmų neatitinkančią, bet ir šio kanono kritiškai neartikuliuojančią, jai neoponuojančią, veikiau eskapistinę dailę su jos geidžiamo Vakarų centro parametrais, ji atrodo anachroniška – ne sustingusi, bet „paklydusi“ laike ir erdvėje. Tikrumoje bent kiek modernesne (vakarietiška) seminonkonformistinė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių dailė yra centro, esančio ne Vakaruose, o kaip tik Rytuose atžvilgiu. Šio centro palaikyta „vietinių, saugių ir kontroliuojamų Vakarų“ aikštelė sudarė sąlygas šakotis seminonkonformistinei kūrybai. Seminonkonformizmas – tai terminas-simuliakras, kuris dailėtyros diskurse funkcionuoja ne kaip problemos sprendimas, o vietoje problemos sprendimo. Seminonkonformizmas nėra propagandinio kūrinių turinio ir modernistinės formos samplaika, kaip dažnai manoma. Veikiau tai sąmoningai valdžios kurta menininkų nepaklusnumo, nonkonformizmo iliuzija, reikalinga sovietų valdžios legitimacijai.  

Giedrė Jankevičiūtė 

G. 1960 m., dailės istorikė, menotyros daktarė, Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus dailės akademijos docentė. Domisi XIX a. antros pusės – XX a. dailės istorija, ypač dailės funkcionavimu visuomenėje. Paskelbė straipsnių Lietuvos bei užsienio spaudoje, parengė dailės katalogų, albumų ir kitų leidinių, reiškiasi dailės kritikos srityje, kaip parodų kuratorė, mokslo konferencijų organizatorė bei dalyvė. Išleido monografiją „Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“ (Kaunas, 2003). Dabartinis tyrimų objektas – Lietuvos dailės gyvenimas 1939–1944 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narė ir Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 

Praeities nelaisvėje: XX a. Lietuvos dailės istorijos interpretacijos

Santrauka
Pranešime analizuojamos selektyvios XX a. Lietuvos meno paveldo reprezentacijos parodose ir kritikų darbuose. Lietuvoje ne tik socialistinio realizmo laikotarpis, bet ir antrojo pasaulinio karo metai, netgi 1956-aisiais prasidėjęs vadinamasis atsinaujinimo judėjimas, nepatenka į dailės parodų ir dailės istorijos akiratį. Be to, iš šiuolaikinių tyrimų kai kurie sovietinio laikotarpio faktai ir meno kūriniai yra sąmoningai ištrinami ir cenzūruojami. Šią situaciją sąlygoja keletas priežasčių. Viena vertus, didžioji dalis dailės tyrinėtojų, muziejų ir parodų kuratorių daugiau dėmesio skiria šiuolaikiniam menui ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldui. Kita vertus, istorinė sąmonė Lietuvoje išlieka labai selektyvi: pripažįstami tik mums patiems ir kitiems malonūs bei įdomūs istoriniai laikotarpiai. Jaučiamas atviro žvilgsnio į praeitį trūkumas: dailės istorikai prisibijo ardyti dominuojančias meno istorijos klišes. Viena jų – modernizmo aukštinimas, nuvertinantis neotradicionalizmo sklaidą tarpukario laikotarpiu. Neotradicionalizmo studijos pakeistų ne tik dominuojantį požiūrį į 4-ojo deš. dailės reiškinius. Būtent neotradicionalizmas Lietuvos dailininkams leido atsigauti nuo socialistinio realizmo priespaudos ir beveik be jokių kultūrinių ryšių su užsienio šalimis sukurti įspūdingus dailės kūrinius 6-ojo deš. pabaigoje.  

Raminta Jurėnaitė 

Gimė 1953 m. Vilniuje. Studijavo dailės istoriją ir teoriją LTSR Valstybiniame dailės institute Vilniuje ir SSRS dailės akademijos vaizduojamojo meno teorijos ir istorijos tyrimų instituto aspirantūroje. 1986 m. už disertaciją „Šiuolaikinio vitražo raida TSRS ir socialistinėse šalyse“ jai suteiktas dailėtyros mokslų kandidato laipsnis, mokslinis laipsnis ratifikuotas Lietuvos mokslo tarybos 1993 m. 1982–1985 m. ir nuo 1987 m. iki šiol dėsto dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. 1993–1998 m. buvo Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje direktorė. Nuo 1991 m. Tarptautinės dailės kritikų organizacijos AICA narė. Surengė arti šimto dailės parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse, publikavo straipsnių apie šiuolaikinę dailę, sudarė leidinį „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ (2000).  

Alfonsas Budvytis – dar vienas didis Rytų ir Vidurio Europos fotografas

Santrauka
Kad ilgai lauktas naujas muziejus nebūtų marginalinis, jis turėtų ne tik rodyti Lietuvos dailės raidą XX-XXI a., bet visų pirma propaguoti įdomiausių, bet iki šiol nepakankamai žinomų individualybių kūrybą. Viena iš tokių asmenybių galėtų ir turėtų būti fotografas Alfonsas Budvytis (1949–2003). Savo paties ir savo kartos sovietmečio išgyvenimus jis perteikė įkūnydamas visa persmelkiančią slogučio ir melancholijos atmosferą, dėmesį sutelkdamas į periferines teritorijas, kasdieniškus ir paribio personažus bei iškalbingas smulkmenas. Po nepriklausomybės atkūrimo palikęs Vilnių, atsiskyrėliškame gamtos prieglobstyje A. Budvytis kūrė ne mažiau melancholišką fotografiją. Tik stingdantį ir trikdantį sovietmečio slogutį gamtos fotografijose pakeitė švelnus liūdesys kontempliuojant gamtą. A. Budvyčio kūrybos propagavimą apsunkina tai, kad jis kūrė nedaug, be to darė unikalius, dažnai rankomis tonuotus atspaudus. Sukaupus didelę A. Budvyčio kūrinių kolekciją, būtų galima išplėtoti jo kūrybos propagavimo parodomis vietoje ir svetur strategiją. 

Bartomeu Marí  

Gimė 1966 m. Ibizos saloje. Studijavo filosofiją  Barselonos Universitete. 1989–1993 m. dirbo Fondation pour l’Architecture Briuselyje, 1994–1995 m. IVAM-Centre Julio González Valensijoje kuratoriumi. 1996–2002 m. vadovavo Witte de With šiuolaikinio meno centrui Roterdame (Olandija). 2002–2004 m. koordinavo Donostia-San Sebastiáno Taptautinio šiuolaikinės kultūros centro projektą. 2002 m. kartu su Chia-chi Jason Wangu kuravo Taibėjaus (Taivanas) bienalę. Nuo 2004 m. yra vyriausias Barselonos Šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius. 2005 m. kartu su Jamesu Lingwoodu kuravo parodą „Juan Muñoz. Vienišas Balsas. Skulptūros, piešiniai ir kūriniai radijui” La Casa Encendida Madride. Ispanijos paviljono komisaras 51-oje Venecijos bienalėje, pristatė dailininko Antoni Muntadaso kūrybą. Taip pat kuravo dailininkų Raoulio Hausmanno, Lawrence Weinerio, Ritos McBride, Eulàlios Valldosera, Franciso Picabia, Pierre Bismuth‘o, Marcelio Broodthaerso, Michelio François ir Franciso Alÿs parodas. Parašė daug straipsnių apie šiuolaikinę dailę, šiuo metu rengia naują leidinį – straipsnių rinkinį apie šiuolaikinį meną. 

Nauji muziejai Europoje? 

Kaip keitėsi mūsų laikų menu besirūpinančių institucijų veikla? Koks jų vaidmuo šiuolaikinėse visuomenėse? Kaip pareiga rūpintis paveldu gali būti derinama su siekiu lavinti ir burti skirtingas žiūrovų auditorijas? Pranešime aptarsiu kai kuriuos iš šių klausimų, atkakliai teigdamas, kad būtina sukurti įvairių ir viena kitą papildančių institucijų peizažą Europoje. Šios institucijos turėtų atsižvelgti į nūdienai būdingą įtampą tarp lokalinio identiteto puoselėjimo sentimentų ir tuo pat metu augančio internacionalumo pojūčio. Meno kūrėjai (menininkai) šiandien neabejotinai byloja kalba, peržengiančia lokalumo ribas, tačiau jų kūryba žiūrima ir vertinama kaip tik lokaliai. Meno institucijos neišvengiamai susiję su jas pagimdžiusiomis ir išlaikančiomis visuomenėmis, supančia ekonomika bei ją ginančiais politiniais organais. Bet tuo pat metu joms tenka susidurti su besikeičiančia visuomenės narių sudėtimi. Turizmas ir migracija pakeitė žiūrovų auditoriją iš esmės. Remdamasis Barselonos Šiuolaikinio meno muziejaus (MACBA) rinkinio pavyzdžiais, panagrinėsiu lokalinio naratyvo, kuriame atsispindi sudėtingos diskusijos apie šių dienų meną, ir jo tamsiąsias zonas, ir ryškiausius pasiekimus, konstravimą. Daugelio 8-ojo dešimtmečio Ispanijos menininkų kūryboje juntamas siekis savo meninę praktiką sujungti su politiniais veiksmais, nukreiptais prieš generolo Franco diktatūrą. Tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, ėmus veikti demokratinei vyriausybei bei pasikeitus socialinei ir ekonominei situacijai, meno, skirto lokalinės aplinkos politinei ir socialinei raidai, praktiškai neliko. Remsiuosi menininkų Grup de Treball, Muntadas, Miralda, video Nou, Joano Rabascallo, Francesco Torreso ir Fina Miralles kūrybos pavyzdžiais.

Laima Laučkaitė 

Gimė 1956 m. Vilniuje, 1979 m. baigė Vilniaus dailės institutą, dailės istorijos ir teorijos specialybę. 1988 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. 1991–1992 m. stažavosi Miuncheno Maksimiljano-Liudvigo Universiteto Meno istorijos institute. Nuo 1988 m. dirba Kultūros ir meno instituto, 2002 m. reformuoto į Kultūros, filosofijos ir meno institutą, vyriausiąja mokslo darbuotoja. Tyrinėja XX a. Lietuvos dailę, liaudies meną, išleido knygą „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002). Vakarų spaudoje paskelbė straipsnių apie vokiečių ekspresionizmo dailininkę Marianne Werefkin. 

XX a. pirmos pusės Lietuvos dailės istorijos rašymas: kanonų rėmuose

Santrauka 
Nors sintetiniai Lietuvos dailės istorijos veikalai pasirodė tik XX a. antroje pusėje, pavienėms dailės šakoms, kūriniams ar menininkams skirtos studijos, bylojančios apie nacionalinės dailės istorijos koncepcijas, pasirodė jau XX a. pirmoje pusėje. Pranešime aptariama, kaip, kokiuose rėmuose buvo rašoma Lietuvos dailės istorija XX a. pirmoje pusėje. Nagrinėjama XX a. pradžioje J. Basanavičiaus suformuluota „tautos be dailės istorijos“ koncepcija, analizuojamas lenkų mokslininkų indėlis į Lietuvos meno tyrinėjimus ir antilenkiška Lietuvos menotyrininkų, pirmiausia P. Galaunės strategija “atsiimant“ iš kaimynų savąjį dailės paveldą. Gvildenami tarpukariu Vokietijoje išsimokslinusių pirmųjų profesionalių Lietuvos dailės istorikų – H. Kairiūkštytės-Jacinienės ir M. Vorobjovo veikalai, įrašę Lietuvos dailę į Vakarų Europos dailės kanoną, bei su šiuo kanonu susiję aksiologinės, periodizacijos ir kitos problemos. 

Mária Orišková 

Gimė 1952 m. Košicėje Slovakijoje. 1970–1975 m. studijavo dailės istoriją Comenius universitete Bratislavoje (Slovakija). 1975–1994 m. dirbo kuratore Slovakijos Nacionalinėje galerijoje Bratislavoje. Nuo 1994 m. Bratislavos Dailės ir dizaino akademijos docentė (dėsto XX a. dailės istorijos, dailės teorijos ir metodologijos, muziejininkystės disciplinas). 2001 m. Vienos universitete apgynė disertaciją ir įgijo mokslinį daktaro laipsnį. 2002 m. išleido knygą „Dviejų balsų dailės istorija“ (Bratislava: Petrus). 2002 m. sudarė knygą „Muziejų teorija ir praktika“ (Bratislava: Šiuolaikinio meno centro fondas). Šiuo metu leidyklai įteikė knygą „Muziejaus efektas“ (Bratislava: AFAD Press, 2006). Dėstė užsienyje: Rhode Island School of Design JAV (1998), Centrinės Europos universitete Vengrijoje (2002), Taikomojo meno universitete Austrijoje (2005). Stipendijos: Getty vizualinių menų ir dailės istorijos studijų vasaros institutas (JAV, 1999), Fullbright stipendija (JAV, 2003). Narystė profesinėse organizacijose: AICA, CAA, Slovakijos meno istorikų draugija. 

Vertimo tradicijos

Santrauka
Pranešime analizuoju nacionalinės kultūros vietą globaliame naujosios Europos kontekste. Nuo 1989 m. Rytų Europos valstybės (neseniai tapusios ES narėmis) skiria daug dėmesio naujoms istorijos interpretacijoms muziejuose. Naujų savi-interpretacijų poreikis tiesiogiai susijęs su atsivėrusia nauja geografine kultūrine arena ir globalia konkurencine sistema, kurioje kai kurios kultūros tebėra izoliuotos, atskirtos. Pastaraisiais metais Slovakijos muziejuose dažniausiai vykdytos dailės istorijos rekonstrukcijos, liudijančios gynybinius ar romantinius siekius ir vientisumo, grynumo, aiškumo, tęstinumo bei paralelinio vystymosi Vakarų meno scenos atžvilgiu iliuzijas. Pranešimu atkreipiamas dėmesys ne tik į lokalinių, vietos tradicijų išsaugojimo, bet ir į globalesnę „vertimo tradicijų“ problematiką. Iš tiesų, besiklostanti naujoji geografija skatina lokalumo ir regionalumo aktualijų renesansą, pabrėžiantį lokalios kultūros vitališkumą globalios kultūros kontekste.  

Simon Rees 

Simon Rees yra Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kuratorius, vienas iš žurnalo „ŠMC Interviu“, kas ketvirtį metų publikuojančio pokalbius apie meną, redaktorių. Jis yra ŠMC Pokalbių kavinėje, kviečiančių į Vilnių įžymias kultūros pasaulio asmenybes, organizatorius. Simon Rees kartu su Magda Kardasz kuravo parodą „Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos šiuolaikiniame mene“, pristatytą Varšuvos Zachęta Nacionalinėje meno galerijoje ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centre. 2007 m. jis bus Lietuvos paviljono, 52-ojoje Venecijos bienalėje pristatysiančio menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų projektą, komisaras.   

„Knygos” lagamine: muziejaus publikavimas pakraštyje

Santrauka
Atsižvelgiant į tai, ką apie Ramiojo vandenyno pietinį regioną byloja post-kolonijinės teorijos, publikavimas, kaip atsvara „atstumo tironijai“, yra strategiškai svarbus bendrame ir išplėstiniame žinių apie Euro-Amerikietišką, Australijos ir Naujosios Zelandijos meną/kultūrą skleidime ir suvokime. Tikėtina, kad menininkai iš Šiaurės pusrutulio greičiau pavartys parodos katalogą ar perskaitys straipsnį žurnale, nei apsilankys pačioje parodoje Pietų pusrutulyje (ir atvirkščiai). Dar daugiau, žurnalai yra labiausiai tikėtinas šaltinis Pietų pusrutulio menininkams susipažinti su tarptautinėmis meno pasaulio naujienomis. Pranešime bus aptartos teorinės publikavimo implikacijos meninėms praktikoms geografiniuose pakraščiuose, iliustruojant tai produktyviausio Australijos žurnalo art & text (su nuorodomis į keletą garsiausių publikacijų) praktika. 

Stella Rollig 

Kuratorė, rašytoja. Nuo 2004 m. gegužės mėn. vadovauja Linco Lentos dailės muziejui. 1994–1996 m. Mokslo, tyrimų ir menų ministro skyrimu dirbo Federaline vizualinių menų kuratore. 1994 m. Vienoje įkūrė nepriklausomą šiuolaikinio meno, diskurso ir dokumentacijos erdvę „Depot. Menas ir diskusija“. 2000 m. kuravo parodą „Jos. Video kaip moters erdvė“ naujojo meno festivalyje Steirischer Herbst Grace. 2002–2004 m. dirbo Linco šiuolaikinio meno centro O.K. kuratore. Naujausios publikacijos anglų kalba: Dürfen die das? Kunst als sozialer Raum. Art / Education / Cultural Work / Communities (ed. Stella Rollig / Eva Sturm, Vienna, 2002); Beyond the Box: Diverging Curatorial Practices (Banff Centre Press, Alberta, Kanada, 2003); Men in Black. Handbook of Curatorial Practice (Hrsg. Chrstoph Tannert, Ute Tischler / Künstlerhaus Bethanien, Frankfurt am Main, 2004). 

Darbas su kolekcijomis

Santrauka
Fundamentali dailės istorijos/istorijų reprezentavimo muziejuose problema ta, kad asmenys, atsakingi už muziejus ir kolekcijas, dirba su rinkiniuose jau esančiais dailės kūriniais. Mes negalime iš naujo performuoti rinkinių – kaip ir perrašyti istorijos – tai jau anksčiau padarė autoritetingos institucijos. Skirtingai nei kitos institucijos Linco Lentos dailės muziejus atsisakė savo rinkinio pagalba reprezentuoti dailės istorijos kanoną (jei jis apskritai galimas). Pristatant kolekciją, siekiama apmąstyti specifinę pačios institucijos istoriją, jos ištakas ir vietą, institucijai vadovavusių direktorių veiklos strategijas, erdvinę ir finansinę institucijos kaitą. Muziejaus rinkinio, kaip ir privačios kolekcijos, sudėtį lemia subjektyvūs sprendimai, pasirinkimai ir sutapimai. Lentos dailės muziejus (anksčiau – Naujoji Linco miesto galerija, įkurta 1953 m.), visoje Vidurio Europoje išsiskiria tuo, kad per visą  penkiasdešimtį metų jį administravo tik penki direktoriai. Šio pranešimo iššūkis – įvertinti šią situaciją ir susieti tai su parodų organizavimo perspektyva. Pranešimas bus iliustruotas Lentos dailės muziejaus veiklos pavyzdžiais.  

Frode Sandvik 

Gimė 1976 m. Meno istorikas. Išsilavinimas: 2003 m. Filologijos mokslų kandidatas Meno istorijos ir konservavimo institute Oslo universitete. Nuo 2003 m. dirba ekspozicijos koordinatoriumi Bergeno meno muziejuje. Ankstesnė darbovietė – Kunst på Arbeidsplassen firma Osle. Publikacijos: "Harry Fett og den norske middelalderkunsten" (“Harry’is Fett’as ir Norvegijos viduramžių menas”; Magistro disertacija, Oslo universitetas, 2003). Vienas iš sudarytojų: “Troškimas ir aistra: Skandinaviškasis siurrealizmas 1930–1950“ (2004); “Mikkel McAlinden” (retrospektyva, 2004); “Ukiyo-e. Japoniškos ksilografinės klišės Bergeno meno muziejuje“ (2004); „Utopija ir nostalgija. Norvegijos tapyba XX a. trečiajame dešimtmetyje“ (2005); "Hilmar Fredriksen" (retrospektyva, 2006). Šiuo metu dalyvauja reprezentacinės knygos, pristatančios Bergeno dailės muziejaus kolekciją, rengime. 

Modernizmas periferijoje: trys norvegų parodos

Santrauka
2002–2005 m. Bergeno dailės muziejus surengė tris dideles parodas, pristačiusias pagrindines XX a. dailės kryptis Norvegijoje ir Skandinavijoje. Paroda Concrete, surengta 2002 m., buvo skirta nefigūrinei Norvegijos tapybai: nuo jos ištakų tarpukaryje iki šių dienų. Paroda „Troškimas ir aistra“, surengta 2004 m., siekė atskleisti siurrealizmo impulsus Skandinavijos šalyse (Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje) 1930–1950 m. laikotarpiu. Praėjusių metų paroda „Utopija ir Nostalgija“ (2005) buvo mėginama atskleisti įvairias neoklasicizmo apraiškas Norvegijos tapyboje  XX a. trečiajame deš. Temos, kurias nagrinėja šios parodos, pastaruoju metu sulaukia vis didesnio tarptautinio dėmesio. Taip pat vis dažniau aptariama pagrindinių modernaus meno judėjimų raida periferijoje, kur šios kryptys neretai reiškėsi ne grynu pavidalu – veikiau buvo kuriamos keistos hibridinės tradicinio ir modernaus meno formos. Minėtos parodos atskleidė, kad Skandinavijos modernistai labai įvairiai reagavo į tarptautines tendencijas, kartais varijuodami, derindami skirtingas sroves. Pranešimas bus iliustruotas menininkų Charlotte Wankel (N), Roaro Mathesono Bye (N), Nilso Krantzo (N), Vilhelmo Bjerke-Peterseno (DK), Wilhelmo Freddie (DK), Eriko Olsono (S), Olavo Strømme (N), Bjarne Rise‘s (N) ir Karen Holtsmark (N) kūriniais.  

 Dejan Sretenović  

Gimė 1962 m. Belgrade. Modernaus meno istorijos magistras. Nuo 2001 m. Belgrado Šiuolaikinio meno muziejaus vyriausias kuratorius. Nuo 2002 m. dėsto meno teoriją Belgrado meno universitete, fotografijos katedroje. 1994-2000 m. buvo Belgrado Soroso šiuolaikinio meno centro direktorius. 1993-1997 m. vizualiajai kultūrai skirto žurnalo New Moment redakcijos narys. Kuruoti projektai: „Apie normalumą. Menas Serbijoje 1989-2001“ (Šiuolaikinio meno muziejus, Belgradas, 2005), „Juodas kūnas, baltos kaukės“ (Afrikos meno muziejus, Belgradas, 2004), Serbijos ir Juodkalnijos paviljonas Venecijos bienalėje (2003), „Ačiū tau, Raša Todosijević“ (Šiuolaikinio meno muziejus, Belgradas, 2002), „Pokalbis“ (Šiuolaikinio meno muziejus, Belgradas, 2001), „Realybės patikrinimas“ (Šiuolaikinio meno centras, Belgradas, 1999), „Videomenas Serbijoje“ (Bitef teatras, Belgradas, 1999), „Dėmesio centras – Belgradas“ (IFA galerija, Berlynas, 1998). Redaguotos knygos: „Menas Jugoslavijoje 1992-1995“ (Belgradas, 1997), „Naujieji ženklo skaitymai“ (Belgradas, 1999), Lev Manovich „Metamedia“ (Belgradas, 2001), Tarptautinė modernaus meno paroda su Alfredo Barro modernaus meno muziejumi Niujorke (Belgradas / Venecija, 2003).  

Belgrado Šiuolaikinio meno muziejus: modernizmas ir titoizmas – ranka rankon

Santrauka
Nuo pat įkūrimo 1965 m. Belgrado Šiuolaikinio meno muziejus savo programą ir kolekcijos formavimo politiką grindė „Jugoslavijos meno erdvės“ samprata, apibūdinančia laikmetį nuo XX a. pradžios, kai svarbiausieji meno ryšiai buvo siejami su Pietų Slavų meninėmis erdvėmis: nuo ilgamečių pietų slavų tautų bendros valstybės egzistavimo “pirmosios” ir “antrosios” Jugoslavijos laikotarpiais iki netikėto skilimo 1991 m. Suvokiama kaip kompleksiška ir specifinė geografijos, kultūros ir laiko aspektais „Jugoslavijos meno erdvė“ atspindi modernistinį poreikį konstruoti „didžiuosius naratyvus“, o kartu ir titoistinę „jugoslaviškumo“ ideologiją kaip priemonę suvienytai tautinei valstybei kurti. Taigi, emancipuotos „vestuvės“ tarp Alfredo Barro imperinio muzeologinio/meno istorijos modelio ir titoistinės modernizacijos politikos įtvirtina specifinį ideologinį, politinį ir kultūrinį vaidmenį, skirtą Belgrado Šiuolaikinio meno muziejui, kuris taip pat yra titoistinės Jugoslavijos atspindys. 

 Skaidra Trilupaitytė 

Dailėtyros daktarė (2003); Kultūros, filosofijos ir meno instituto bendradarbė; AICA (Tarptautinė meno kritikų asociacija, Lietuvos sekcija) ir ISA (Tarptautinė sociologijos asociacija) narė. Vilniaus dailės akademijoje dėsto XX a. kultūros politikos kursą. Akademiniai interesai: meniniai ir instituciniai pokyčiai postsovietiniu laikotarpiu, santykiai tarp postsovietinės ir emigracijos kultūrų bei „transatlantinių“ identitetų Lietuvos kultūros politikoje. 2004 m. pavasario semestre vadovavo antiamerikietiškumo postsovietinėje Rusijoje ir Lietuvoje tyrimui New School universitete, Niujorke, kaip Fullbright stipendininkė.          

Meno rinka, rusiškasis undergraund‘as ir sovietmečio dailės vertinimo problemos Lietuvoje

Santrauka 
Pranešimo tema - normatyvinio pobūdžio sovietmečio dailės vertinimų ir tarptautinės meno rinkos sąsajos. Ši rinka Lietuvos meno gyvenimui sovietmečiu tiesioginio poveikio nedarė. Tačiau vėliau, legitimuojant įdomesnius tuometinės dailės reiškinius, t.y. retrospektyviai suteikiant jiems simbolinio kapitalo statusą, buvo taikomasi prie nevietiniame kontekste suformuluotų nonkonformizmo „žaidimo taisyklių“. Akcentuojama, jog Lietuvoje Atgimimo metu iškilęs dailės gyvenimo desovietizacijos poreikis ilgainiui prarado aktualumą. Visgi, ir toliau paradoksaliai taikantis prie „primestinio“ totalitarinės praeities vertinimo, tampa itin sunku naujesniais aspektais analizuoti kitų buvusių sovietinių respublikų (šiuo atveju – Lietuvos) dailės gyvenimą. Lietuvos dailėtyroje net ir sušvelnintas „oficialios“, „pusiau-oficialios“ ir „neoficialios“ dailės koegzistencijos sovietmečiu modelis, neegzistuojant jokiems neoficialiojo meno apibrėžimo kriterijams, tegali būti iliustruojamas “vidinėmis” kūrėjų dramomis. Tuo tarpu šiuolaikinės meno teorijos meno kūrinius traktuoja kaip atvirą reikšmių lauką, kuriame vietą randa pačios įvairiausios priešpriešos, negatyvai, giminystės ir skirtumai, tačiau šiuos skirtumus paprastai lemia ne kūrėjų moralinis apsisprendimas.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2010.03.08