Paežerių dvaro rūmaiPAEŽERIŲ DVARAS 


Svarbiausios žinios apie Paežerių dvarą

Paežerių dvaro parko ąžuolasBuvusio Paežerių dvaro pastatų ansamblis ir parkas yra Vilkaviškio rajono, Vilkaviškio apylinkės, Paežerių kaimo teritorijoje, trys kilometrai į pietvakarius nuo Vilkaviškio, Paežerių ežero pietinėje pakrantėje.
Paežerių architektūros ansamblį sudaro: rūmai, oficina, belvederio bokštas ir parkas.
Rūmai pastatyti apie 1795-1799 m. Projekto autorius – architektas Martynas Knakfusas.
Rūmų interjeras įrengtas 1800-1808 m.
Dvaro parkas sukurtas XVIII a. pabaigoje-XIX a. pirmoje pusėje.
Oficina pastatyta XIX a. viduryje, bokštas – XIX a. antroje pusėje.
Pirmosios žinios apie Paežerių dvarą mus pasiekia iš XVI-XVII amžiaus.
Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui.
Vėlesni Paežerių valdytojai nežinomi.
Nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios Paežeriai priklausė Raudondvario Zabieloms, vėliau jie atiteko dvarininkų Gavronskių giminei.
XIX a. Paežerių dvaro ansamblio pastatai perstatyti ir papildyti.
1939 m. iš Gavronskių Paežerių dvarą nusipirko bankininkas J. Vailokaitis. Jo iniacityva rekonstruotas rūmų centrinio pastato interjeras.
Vokiečių okupacijos metais Paežerių dvaras buvo tapęs generalinio komisaro Lietuvos sričiai dr. von Rentelno rezidencija.
Pokario metais (1945-1947 m.) rūmų pirmajame aukšte buvo vištidė. Tuo laiku buvo sugadinti pastato dekoratyviniai įrengimai, valgomojo kambario parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros, apgadinta ir rūmų išorė, apleistas parkas.
Po 1947-ųjų metų rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba.
1954-1957 m. ir 1968-1970 m. rūmai buvo suremontuoti.
1979-1981 m. rūmai restauruoti pagal Romualdo Kazlausko projektą.
1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui. Čia įkurta Suvalkijos krašto dailės galerija.
Paežerių dvaro rūmaiRūmų pastatas yra klasicizmo formų, persipinančių su baroko elementais (rizalitų frontonai, laiptuotas stogas su liukarnomis, dekoratyvūs langų apvadai). Išorės ir interjero reljefai yra akademistinės krypties.
Oficinos architektūroje matosi klasicizmo formų jungtis su romantizmo metu liaudies architektūroje pradėjusiais plisti ertikiais.
Belvederinis bokštas ir kumetynas “Raginė” atspindėjo gotikos konstrukcijų imitacijas. Tokios stilistinės variacijos būdingos XVIII a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės buvusių dvarų sodybų pastatų formoms.

Iliustracijos iš Suvalkijos dailės galerijos archyvo Nuotraukų autoriai nežinomi

Išsamiau apie Paežerių dvaro istoriją

Seniausios žinios apie dvarą

Paežerių dvaras pradėjo kurtis seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikais – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Tada dvarui buvo atmatuotas ir žemės sklypas. Apie kokius nors tada stovėjusius dvaro pastatus žinių nėra išlikę. XIII-XIV a., karų su kryžiuočiais metais, Sūduvos kraštą daugelis gyventojų buvo apleidę. Nedirbamos žemės pavirto miškais ir šabakštynais. Po Žalgirio mūšio sumažėjus kryžiuočių galybei ir sustiprėjus baudžiaviniam LDK žemės ūkiui, prasidėjo intensyvesnis šio krašto ūkinis gyvenimas. XVI-XVII a. (ypač po valakų reformos) pagerėjo kelių tinklas ir žemėvalda. Tada netoli tuo laiku svarbaus Kybartų kelio, gražioje vietoje ir įsikūrė Paežerių dvaras.
Pagal padavimą Paežerius įkūręs naujakurys Valaitis, kuris pirmasis paežerėje iškirtęs miško plotą ir ten apsigyvenęs.
Legenda pasakoja, kad senasis parko ąžuolas sodintas dvaro įkūrimo proga. Jo amžius galėtų siekti apie 400 metų. Kaip pirmaisiais metais atrodė pats dvaras ir kokie jį supo želdiniai, žinių nėra išlikę.
Karaliaus Kazimiero Jogailaičio laikais (1440-1492) Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui. Vėlesni Paežerių valdytojai nežinomi. Žinoma, kad XVIII a. viduryje Paežeriai priklausė stambiems magnatams – Raudondvario Zabieloms. Senuosiuose raštuose ši giminė Kauno apskrityje minima nuo XVI a. Ji, be Paežerių, LDK teritorijoje valdė dar kelias dešimtis dvarų. Priešpaskutinis Raudondvario Zabiela, Antanas, savo valdas padalino sūnums. Jauniausiajam sūnui LDK kavalerijos vicebrigadininkui Simonui Zabielai (1750-1824), be kai kurių kitų vietovių, atiteko ir Paežeriai. Su jo vardu sietina rezidencinių rūmų statyba. Manoma, jog Paežerių dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m. Jo projekto autorius buvo architektas Martynas Knakfusas.
 
Paežerių dvaras XIX-XX a.
Mirus Simonui Zabielai, XIX a.1807-1816) Paežeriai atiteko dvarininkų Gavronskių giminei, kuri baigė įrengti rūmų interjerą. XIX a. viduryje ši giminė įsigijo ir daugiau Suvalkijos dvarų. Gavronskiai buvo naujo tipo dvarininkai.
Jie ūkį jau tvarkė pramoniniais pagrindais. 1877 m. Paežeriuose veikė vandens malūnas ir plytinė. Paežeriuose taip pat buvo žemės ūkio mašinų remonto ir padargų dirbtuvės. Pagrindines pajamas dvaras gaudavo iš spirito gamybos (spiritą daugiausia parduodavo Lenkijoje).
Dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik vasaros metu, dažniausiai liepos mėnesį. Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno p. Gavronskienė.
Dvaro valdas su visais palivarkais sudarė 723 margai.
1939 m. iš p. Gavronskienės Paežerių dvarą nupirko bankininkas J. Vailokaitis. Jo iniciatyva rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Vailokaitis pasitraukė į Vakarus. Tada buvusiame dvare įsikūrė žemės ūkio mokykla.
Vokiečių okupacijos metais generalinis komisaras Lietuvos sričiai dr. von Rentelnas Paežerių dvarą buvo pavertęs privačia savo rezidencija. Čia pasitarti rinkdavosi okupacinės vokiečių valdžios pareigūnai bei jų svečiai. Dr. von Rentelno įsakymu dvaras buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo olandų meistrai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, dr. von Rentelnas dvarą apiplėšė ir pabėgo.
1943 m. nuo paradinių durų viršaus nuimtas šv. Mergelės Marijos bareljefas.
Pokario metais (1945-1947) pirmajame rūmų aukšte kurį laiką buvo vištidė. Tuo laiku sugadinti ir rūmų dekoratyviniai įrengimai, valgomojo kambario (svečiams) parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė itin buvo apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo laiku labai buvo apleistas parkas – jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.
Vėlesniu laikotarpiu rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba. Paežerių dvaro vaizdas tada iš esmės pagerėjo. 1954-1957 m. ir 1968-1970 m. rūmai buvo suremontuoti: sutvirtinta stogo konstrukcija, laiptai į antrąjį aukštą, restauruotos nutrupėjusios gipsatūros ir jų dalys. Remonto metu buvo tvarkomas ir parketas, biliardinės, miegamojo buazerijos, perdažytos sienos. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių pasodinti nauji. Vejoje prieš rūmus, gėlyno vietoje, įrengtas baseinas.
1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui.Čia įsikūrė Suvalkijos krašto dailės galerija.
 
Paežerių dvaro pastatai ir parkas
Paežerių ansamblio svarbiausias pastatas yra rūmai. Netoli jų, prie pietvakarinės vejos, stovi oficina su šalia jos, pietų pusėje, iškylančiu aukštu belvederiniu bokštu. Kitoje vejos pusėje, priešais oficiną, anksčiau stovėjo gėlių oranžerija (nugriauta XX a. pradžioje). Nuo rūmų einanti kaštonų alėja suka link kelio, už kurio kaip ašinis komponentas rūmams anksčiau stovėjo neogotikinio stiliaus kumetynas su bokšteliais (pastatą vadino Ragine). Jis nugriautas XX a. pradžioje.
Iš visų pusių rūmus supa parkas.
 
Jie pastatyti apie 1795-1799 metus. Interjeras įrengtas 1800-1808 m.
Rūmai yra dviejų aukštų su mezoninu fasado centre ir 2 dviaukščiais rizalitais kampuose. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui teikia akcentuojančio didingumo. Kampiniuose rizalituose, virš pirmojo aukšto langų, išdėstytos figūrinių kompozicijų gipsatūrinės bareljefų plokštės. Šiaurinis fasadas yra be kampinių rizalitų, jo centre puscilindrinė iškyša ir mezoninas su dekoratyviškai išlenktu frontonu, pusapskritis balkonas ir 6 joninio orderio kolonos paryškina fasado kompozicijos centrą.
Rūmų ilgis – 32,5 m., plotis 16,5 m.
Interjere gausu figūrinių ir ornamentinių gipsatūrų, buazerijų ir medinių apvadų apie angas. Bbiliardinė – pirmame aukšte, miegamasis – antrame aukšte. Dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu ir papuošta judrių pozų šokėjų ritminėmis figūromis, vešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Ornamentiniais reljefais dekoruota svetainė ir miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovų zoną.
 
Pastatyta XIX a. viduryje. Oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno tarnai.
Joje 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta pradžios mokykla (1922-1961).
Oficina restauruota 1975 m. pagal architekto A. Kiaunės projektą.
Oficina neoklasicistinių formų, pastatyta iš plytų. Pastatas tinkuotas, stogas dengtas skarda. Pagrindinis rytinis fasadas yra su nedideliu dviejų kolonų prieangiu centre ir kampiniais rizalikais bei ertikiu. Vakarinis ir galiniai fasadai – dviejų aukštų.
Oficinos ilgis – 27,35 m., plotis – 16,0 m.
 
Belvederinis bokštas
Pastatytas XIX a. antroje pusėje. Belvederinis bokštas yra neogotikinio stiliaus, statytas iš raudonų plytų. Jis apskrito plano, suskaidytas į 6 tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Bokšto diametras – 3,76 m.
 
Įkurtas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmoje pusėje.
Parkas ir sodas užima 16 ha plotą. Šiaurės pusėje jis šliejasi prie Paežerių ežero, rytų pusėje – prie Kastinės upelio.
Parkas mišrus. Jo pakraščius supa tiesios alėjos, vidus apželdintas laisvai, peizažinio parko principais.
Parke – trijų tvenkinių kaskada. Šiaurės pusėje tvenkinio saloje įrengta šokių aikštelė, vietoje nugriauto vynuogyno pastato, stovi mūrinė daržovių oranžerija. Parke daugiausia auga vietiniai ir keletas introdukuotų (atvežtinių) medžių.
 
Naudota literatūra:
Paežerių buv. dvaro pastatų ansamblio ir parko pasas. Indeksas 3.2.155-8.0.6. (Išduotas Lietuvos TSR kultūros ministerijos).
Karalienė G. Paežerių dvaras (rankraštis).
Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1960.-T. XXI.-P. 335.
Mūsų Lietuva.-V.-1991.-T. III.-P. 373-374.
Tarybų Lietuvos enciklopedija.-V.-1987.-T.3.-P. 260-261.

LDM informacija

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2006.03.27