ANTANAS ŽMUIDZINAVIČIUS

Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966). “Per kiaurą naktį” (1906). Drobė, aliejus. 80x100,5. LDMA. Žmuidzinavičius (1876-1966). Dailininkas tapytojas. Gimė Seirijuose, Lazdijų rajone.
Pirmąsias dailės žinias įsigijo iš Balkūnų kaimo mokytojo Bagdonavičiaus.
1890-1894 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose.
Nuo 1899 m. tapybą studijavo Varšuvoje, 1905-1906 m. - Paryžiaus privačiose akademijose. 1908-1912 m. keliavo po įvairias Vakarų Europos šalis ir JAV. 1908 m. tobulinosi Miunchene, 1912 m. - Hamburge.
1907 m. su kitais suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, įkūrė Lietuvių dailės draugiją ir kurį laiką buvo jos pirmininkas.
Nuo 1908 m. beveik nuolat klajojo po Vakarų Europos miestus, keliavo po JAV, tapydamas ir rengdamas ten savo paveikslų parodėles, skaitė paskaitas apie atgimstančią Lietuvos dailę tenykštėms lietuvių bendrijoms, rinko aukas lietuvių tautos namams.
1924 m. dailininkas sugrįžo į Lietuvą.
Aktyviai dalyvavo įvairių visuomeninių organizacijų veikloje, 1929-1934 m. jis - Šiaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas.
1926-1940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 1941-1951 m. - Kauno taikomosios Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966). “Senas sodas”dailės institute. Čia 1947 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Pedagoginiame darbe A. Žmuidzinavičius rėmėsi senųjų mokyklų tradiciniai metodais, kuriuos perėmė dar iš privačių Lenkijos mokyklų. Tačiau studentams, šį bei tą patardamas, leisdavo dirbti laisvai.
Parodose dalyvavo nuo 1902 m.. Individualias parodas rengė Lietuvoje, JAV, įvairiuose buvusios TSRS miestuose.
Dailininkas daugiausia sukūrė peizažų. Jis taip pat tapė portretus, temines kompozicijas, apipavidalino nemažai knygų, kūrė plakatus. Iš viso nutapė apie 2 000 kūrinių.
A. Žmuidzinavičiaus kūrybinio kelio pradžia sutapo su nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjūdžiu. 1906-1907 m. jis kartu su M. K. Čiurlioniu, A. Jaroševičiumi, P. Kalpoku, P. Rimša, K. Sklėriumi surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą.
A. Žmuidzinavičiaus kūrybai būdingas lyrizmas, romantizmo nuotaikos, simbolizmo ir alegorijos požymiai, realistinė vaizdų traktuotė, gamtos idealizavimas.
A. Žmuidzinavičiaus 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečio paveikslams didelę įtaką darė romantizmas.
Karo ir pokario laikotarpio kūriniai pasižymi monumentaliu realizmu.
Daug metų dailininkas kaupė profesionaliosios ir liaudies dailės dirbinius, archeologines, etnografines senienas, dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę.
Svarbią jo kūrybinio palikimo dalį sudaro atsiminimų knyga “Paletė ir gyvenimas” (1961).
Kai kurie žymiausi dailininko kūriniai: “Gavo laišką” (1904), “Neris ties Antakalniu” (1906), “Per kiaurą naktį” (1906), “Sielvartas” (“Susigraudinimas”) (1906), “Paskutiniai spinduliai” (1908), Tado Daugirdo portretas (1910), Petro Rimšos portretas (1911),“Nemunas prieš audrą” (1917), “Poilsis” (1920),“Tinklai džiūsta” (1926), “Linų kūlimo talka” (1926), “Estijos peizažas” (1929), “Dvi pušys” (1931), Žemaitės portretas (1935),“Ankstyvas sniegas” (1937), “Eglės” (1943), “Žūklė” (1945), “Palangos pajūris” (1951).
 
Naudota literatūra:
Nevčesauskienė N. Antano Žmuidzinavičiaus jubiliejinė paroda // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis.-V.-1998.-T. 2.-P. 382-383.
Valiuškevičiūtė A. Kauno meno mokykla (1922-1940) /1.-V.-1997.-P. 186-187.
 
A. Lukšėno nuotraukos

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas. 2000.
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2006.03.27