PARODA „PRAEITIS, DABARTIS, ATEITIS LIEPŲ G. NR.12“

Nuo 2004 m. rugsėjo 21 d.

Muziejaus kiemelis Laikrodžių muziejaus pastatas
iš Liepų gatvės pusės

Danutės Mukienės nuotraukos

Ekspozicijos fragmentas
2004 m. birželio mėn.
Paroda eksponuojama muziejaus parodų salėje. Joje lankytojai turi galimybę išsamiai susipažinti su muziejaus kūrimosi istorija nuo pirmųjų jo veiklos metų, kai veikė dar tik Laikrodžių muziejaus skyrius susikūrimo iki Laikrodžių muziejaus įkūrimo 1984 m. 
 
2004 m. paminėtas Lietuvos dailės muziejaus padalinio Laikrodžių muziejaus veiklos dvidešimtmetį ir Laikrodžių skyriaus įkūrimo dvidešimtpenkmetis.
Muziejaus veiklos pradžia laikomi 1978-ji metai, kai Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Klaipėdos Paveikslų galerijoje buvo atidaryta pirmoji senovinių laikrodžių paroda, kurioje buvo eksponuojami Klaipėdos miesto kolekcininkų Vytauto Jakelaičio, Dionyzo Varkalio, Stasio Gadeikio, Liudo Mažūno surinkti eksponatai. Ši paroda sulaukė didelio klaipėdiečių ir miesto svečių susidomėjimo.
1979 m. Lietuvos dailės muziejaus vadovų Prano Gudyno ir Romualdo Budrio iniciatyva įsteigtas Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių skyrius, kurio vadovu paskirtas Dailės instituto absolventas dizaineris Romualdas Martinkus.
Po to pirmoji Klaipėdoje surengta senovinių laikrodžių paroda buvo išplėsta – ją papildė Lietuvos dailės muziejuje saugomi vertingi eksponatai. Ekspozicijos pagrindą sudarė XIX a. pab. – XX a. pr. laikrodžiai.
Įsteigus Laikrodžių skyrių, didelis dėmesys buvo skiriamas mokslo tiriamajam darbui. Surinkta ir susisteminta informacija apie laiko matavimo prietaisų raidą, sudaryta chronologinė laikrodžių istorijos kartoteka, surinkta daug įdomios informacijos apie laikrodžių vystymosi istorijos faktu.
Visa tai padėjo pagrindus kuriant Laikrodžių muziejaus ekspozicijos koncepciją. Šiame muziejuje siekta atskleisti laikrodžių raidos istorijos etapus: kada ir kaip susiformavo atskiros laikrodžių konstrukcijų rūšys ir formos. Pradiniame muziejaus kūrimo etape didelė pagalbininkė buvo fizikos-matematikos mokslų daktarė Ona Kubiliūnienė, parengusi mokslinį darbą „Laiko matavimo prietaisų raida“. Dailėtyrininkas Petras Šmitas išanalizavo laikrodžių formų kitimą įvairių epochų raidoje.
Tuo pat metu vyko ir pastato restauracijos, jo pritaikymo muziejaus ekspozicijai darbai. Daug dėmesio ir pastangų tam skyrė tuometinis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, miesto garbės pilietis Alfonsas Žalys. Klaipėdos restauravimo-paminklų konservavimo instituto architektas Vaidotas Guogis parengė pastato pritaikymo Laikrodžių muziejui projektą. Prie projektavimo darbų prisidėjo Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas S. Prikockis. Remiantis Laikrodžių skyriaus mokslinių darbuotojų parengtu Laikrodžių muziejaus teminiu planu, buvo pradėtas įgyvendinti ekspozicijos projektas. Bendrą muziejaus dizaino koncepciją parengė skyriaus vedėjas dizaineris Romualdas Martinkus, ekspozicinių baldų ir jų išdėstymo projektą – architektas Arvedas Kybrancas.
Rengiant ekspoziciją paaiškėjo, kad norint akivaizdžiai parodyti laikrodžių konstrukcijų raidos istoriją, reikia sukurti daugelio saulės, vandens, ugnies, smėlio laikrodžių modelius, mechaninių laikrodžių detales. Juos pagal dizainerio Romualdo Martinkaus projektus pagamino tautodailininkai Česlovas Martinkus, Viktoras Ivanauskas, Konstantinas Stanius, Dionyzas Varkalis, dailininkas Vladas Petravičius.
Tuo pačiu metu darbai, susiję su muziejaus ekspozicijos kūrimu, vyko ir Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre – čia buvo restauruojami ekspozicijai numatyti eksponatai.
Mokslinių darbuotojų surinktą medžiagą anotacijoms grafiškai apipavidalino, iliustravo dizaineris Alvydas Klimas ir grafikas Petras Gaidamavičius.
LDM informacija

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2006.03.27