Vilniaus Arkikatedra ir bokšto laikrodis. Zenono Nekrošiaus nuotr.VILNIAUS ARKIKATEDRA

 

Pagal architekto P. Rosio piešinį K. Račinskio atlikta kopija su nauju stafažu. 1832. M. Pšibilskio litografija 35,7x22,8; 52,2x41,3Arkikatedros architektūros bruožai
Vilniaus arkikatedra didingai stovi pačiame Vilniaus Senamiestyje, Gedimino aikštės vakariniame pakraštyje. Arkikatedros pietinėje pusėje – varpinė.
Arkikatedra ir varpinė – sunykusios Vilniaus Žemutinės pilies statinių  bei  Vilniaus katalikų vyskupijai nuo seno priklausiusių pastatų komplekso dalis. 
Vilniaus arkikatedra – svarbiausias klasicizmo stiliaus pastatas Lietuvoje.  XVIII a. pabaigoje jį suprojektavo architektas  Laurynas Stuoka-Gucevičius.
Pastatas turi gotikos (pagrindinės pastato dalies mūras), renesanso, baroko (Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios) stiliaus bruožų. Jis yra pailgo stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos, halinis, trijų navų. Arkikatedroje yra 11 šoninių koplyčių, zakristija, 2 šoninės durys, pagrindiniame fasade – portikas iš šešių dorėninių kolonų.
Šoniniai fasadai simetriški, koplyčias jungia antablementas ir kolonadas, sienas skaido nišos su skulptūromis. 
Vidaus erdvę sudaro vidurinė (platesnė) ir dvi šoninės navos.
Didysis altorius yra portiko (su keturiomis dorėninėmis kolonomis) pavidalo.
Interjerą puošia antkapiniai paminklai (renesansiniai – Alberto Goštauto, Povilo Alšėniškio), memorialinės lentos (barokinės – Samuelio Paco, Eustachijaus Valavičiaus; romantinė – didžiojo kunigaikščio Vytauto).
Arkikatedros požemiuose – nemažai laidojimo kriptų. 
 
Pastato istorijos fragmentai
Iki krikščionybės įvedimo dabartinėje arkikatedros teritorijoje degė amžinoji ugnis, buvo Perkūno šventykla.
Tyrinėjimai rodo, kad jau karaliaus Mindaugo valdymo laikais (1236-1263) toje vietoje veikė pirmoji Lietuvoje katedra. Kvadratinio pastato pamatų liekanos aptiktos Arkikatedros vakarinės dalies rūsiuose.
Mindaugo laikų katedra turėjo iš romantikos į gotikos stilių pereinamų architektūros bruožų.
Pirmoji Lietuvos katedra sudegė. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla.
1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, naują katedrą ėmėsi statyti Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila sugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą.
1388 m. gegužės 7 d. katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, Šv. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo garbei.
Ši Katedra jau buvo pastatyta iš plytų, stačiakampė, vienanavė, grindinys  185 cm žemiau negu dabartinės Arkikatedros.
1419 m. kilus gaisrui Jogailos statyta katedra sudegė.
Po gaisro naują katedrą toje vietoje pastatė Vytautas. 1430 m. rudenį Vilniuje turėjo įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmės. Katedra Vytauto sumanymu turėjo būti pastatyta iki to laiko, tad darbai čia vyko spėriai.
Vytauto pastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė, negu Jogailos. XV a. pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio 1430 m. buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona.
Prie Vytauto Didžiojo katedros tais laikais įsteigtas kapitulos archyvas, kuriame buvo saugojamas didelis knygų rinkinys, dokumentai, susiję su katedros įsteigimu bei kunigaikščių dovanojimais.
1498 m. katedra pradėta remontuoti. Darbams vadovavo italų architektas Anus.
1530 m. kilusio gaisro metu Vytauto katedra sudegė.
Nuo 1534 m. katedros atstatymui vadovavo iš Romos atvykęs architektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis, vėliau – Džovanis Činis. Kilus naujam gaisrui remonto darbai buvo nutraukti.
Katedros remontas užsitęsė iki 1557 m. Jo metu buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios naujos koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą papuošė frontonas ir raiškus portalas.
Iš renesansinio stiliaus katedros iki šių dienų išliko senosios Karališkosios (dab. Valavičių) koplyčios sienos, vyskupo Jono Žygimantaičio statytos Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio renesansinės antkapinės plokštės ir kt.
1610 m. katedroje vėl kilo gaisras. Jos atstatymo darbams nuo 1612 m. iki 1632 m. vadovavo architektas Vilhelmas Polis.
Atstatyta katedra buvo gerokai pakeitusi savo išvaizdą. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. 1624 m. katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti, o 1636 m. užbaigta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia.
1654-1657 m., karo su Rusija laikais, katedra liko be stogo. Skliautai buvo įgriuvę, interjeras sugadintas.
Nuo 1666 m. katedros remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. Jos atnaujinimas užbaigtas 1674 m.
XVII a. pabaigoje vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių.
XVIII a. pradžioje nuo Švedijos kariuomenės nukentėjusi Katedra vėl buvo remontuojama.
1769 m. nugriuvo Katedros pagrindinio fasado pietinis bokštas.
Po to katedra buvo pradėta remontuoti pagal architekto Džuzepės de Sako projektą. Jos rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Darbai truko nuo 1783 m. iki 1801 m. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos. Rekonstrukcijos metu pastatas pailgintas ir paplatintas į vakarus, pastatyta zakristija, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras. Katedros išorėje, prie šoninių sienų, suprojektuotos galerijos su kolonadomis, sudarytomis iš šešių kolonų. Sienose padarytos nišos skulptūroms.
Po L. Stuokos-Gucevičiaus mirties (1798) katedros rekonstrukcijos darbus tęsė architektas Mykolas Šulcas.
1786-1792 m. ant katedros stogo, virš frontono, buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros: pietinėje pusėje – Šv. Kazimieras, šiaurinėje – Šv. Stanislovas, viduryje – Šv. Elena. 1950 m. jos buvo nuimtos, o 1997 m. atstatytos.
XIX ir XX a. pirmoje pusėje katedra kelis kartus buvo atnaujinama  (1810-1811 m., 1824-1829 m., 1836-1838 m., 1876 m., 1889 m., 1897m., 1903 m., 1907 m.).
1915 m. caro valdžios įsakymu buvo nuimti ir išvežti katedros varpai.  1916 m. vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nuplėšta katedros varinė stogo danga – ji pakeista toliu.
1930 m. pradėti tyrinėti arkikatedros pamatai.
1931 m. sienose ir skliautuose atsiradus plyšiams arkikatedra uždaryta.
1932-1939 m. arkikatedra buvo restauruojama. Po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai K. Vonsovičius, St. Bukovskis). Į mauzoliejų perkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikai, urna su Vladislovo Vazos širdimi.
1956 m. arkikatedroje įrengta Paveikslų galerija.
1988 m. arkikatedra grąžinta tikintiesiems.

Arkikatedra – Lietuvos valdovų karūnavimo vieta
 Arkikatedroje iškilmingai buvo vainikuotas ir Lietuvos didžiuoju  kunigaikščiu paskelbtas Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos didieji kunigaikščiai, tarp jų ir devynerių metų Žygimantas Augustas (1529). Spėjama, kad 1547 m. Karališkoje (dabartinėje Valavičių) koplyčioje įvyko jo slaptos jungtuvės su Barbora Radvilaite.

Arkikatedra – mauzoliejus, panteonas
Arkikatedroje pastačius keletą koplyčių nuo XV a. joje buvo laidojami iškilūs, Lietuvai Katalikų bažnyčiai nusipelnę žmonės. Taip arkikatedra,  laikui bėgant, pavirto savotišku mauzoliejumi arba panteonu.
Arkikatedros požemiuose buvo palaidotas Vytautas Didysis, jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona, Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (m. 1392) ir Karigaila (m. 1390), Vytauto brolis, Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (m. 1440), Jogailos brolis, Lietuvos Didysis kunigaikštis Švitrigaila (m. 1452), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (m. 1452), Kazimiero IV Jogailaičio sūnus Šv. Kazimieras (m. 1484, kanonizuotas 1602 m.), Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (m. 1506), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos – Elžbieta (m. 1545) ir Barbora (m. 1551). Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, Arkikatedros požemiuose buvo palaidota nemažai ir kitų žymių didikų, vyskupų: LDK kancleris Albertas Goštautas, vyskupas Valerijonas Protasevičius (m. 1580), vyskupas Ignotas Masalskis (nužudytas 1794 m. Varšuvoje per sukilimą).

Arkikatedros koplyčios

Pirmąją koplyčią Jogailos pastatytoje Katedroje 1397 m. fundavo Vilniaus vyskupas Andriejus Vasila, kuris pageidavo, kad po jo mirties toje koplyčioje būtų palaidotas jo kūnas ir laikomos pamaldos. Šiai koplyčiai išlaikyti vyskupas užrašė didelius turtus.
A. Vasilos pavyzdžiu katedroje koplyčias kaip savo šeimos ar giminės mauzoliejus statė ir Lietuvos Didieji kunigaikščiai, didikai, vyskupai bei kai kurie kiti dvasininkai.  Laikui bėgant koplyčios buvo perstatinėjamos, puošiamos, atnaujinamos. Taip jos keitė ne tik išvaizdą, bet ir vietą, pavadinimus.
Koplyčios dažniausiai būdavo pavadinamos fundatorių vardais,  pavardėmis. Kartais koplyčios gaudavo pavadinimą ir pagal jose buvusius paveikslus ir kt. Keičiantis koplyčių fundatoriams arba jų globėjams, paveikslams, keitėsi ir koplyčių pavadinimai.
Kadangi koplyčios buvo statomos ne vienu metu, tai ir jų išvaizda labai skyrėsi: dydis, išplanavimas, stilius.
XVIII a. pabaigoje, vykstant katedros rekonstrukcijai, L. Stuoka-Gucevičius pagal galimybes pasistengė jas sulyginti.
Šiuo metu Vilniaus arkikatedroje yra vienuolika koplyčių: Šv. Kazimiero (arba Karališkoji), Valavičių, Švč. Marijos, Šv. Vladislovo, Vyskupų, Lajolos, Šv. Pauliaus, Goštautų, Šv. Petro, Išganytojo karsto, Kęsgailų.
 
Šv. Kazimiero koplyčia ir mauzoliejus
Šv. Kazimiero koplyčia dar vadinama Karališkąja. Ji yra arkikatedros pietrytinėje dalyje  (paskutinė katedros dešinėje pusėje).
Tai vienas iš gražiausių ir tobuliausių Vilniaus ankstyvojo baroko (XVII a. pirmoji pusė) paminklų. Joje ryški italų meno įtaka (koplyčia panaši į Romos Šv. Marijos bažnyčios Šv. Siksto ir Šv. Pauliaus koplyčias).
Jos apatinė dalis yra kvadratinio plano, viršutinė – aštuoniasienė, apvainikuota barokiniu kupolu su žibintu. Žibintas papuoštas 8 kolonėlėmis ir paauksuotu rutuliu.
1484 m. kovo 4 d. mirus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnui Kazimierui (1602 m. kanonizuotas, Kazimieras  pripažintas šventuoju), jo palaikai buvo padėti Marijos nekalto prasidėjimo koplyčioje.
1624 m. kunigaikštis Žygimantas III sumanė pagerbti savo giminaitį Kazimierą – pastatyti Šv. Kazimiero koplyčią. Jos statybai buvo naudojamos brangios statybinės medžiagos: iš Švedijos atvežtas smiltainis, Karpatų kalnų marmuras. Koplyčią piešiniais dekoravo žymūs to meto dailininkai.
Žygimantui III mirus koplyčios statybą tęsė jo sūnus Vladislovas IV.
Darbai užbaigti 1636 m. Šią datą patvirtina išorinėje koplyčios sienoje įmūryta paminklinė lenta su herbais.
Katedros tyrinėtojų tvirtinimu, koplyčios statyba ir puošyba kainavo daugiau kaip 3 milijonus auksinų.
Koplyčios statyba ir jos apdaila kartu su keliais kitais architektais rūpinosi ir Konstantinas Tenkala.
Pastačius koplyčią čia buvo trys altoriai. Aštuoniose sienų nišose stovėjo medinės, stora sidabrine skarda padengtos statulos, kurios vaizdavo Lietuvos didžiuosius kunigaikščius Jogailaičius: Žygimantą Augustą, Aleksandrą Jogailaitį, Kazimierą Jogailaitį, Vladislovą Jogailą, Šv. Kazimierą, Žygimantą Senąjį, Vladislovą IV, Joną Albrechtą. Virš nišų ir po jomis buvo sidabrinės lentos, kurios vaizdavo scenas iš Šv. Kazimiero gyvenimo.
1654 m. prasidėjus karui su Rusija svarbiausios brangenybės iš koplyčios buvo išgabentos į Lenkiją ir Karaliaučių. Vėliau į Lietuvą sugrįžo tik jų dalis. Tuo metu iš koplyčios buvo išgabenti ir šv. Kazimiero palaikai.
Šv. Kazimiero koplyčia daugelį kartų buvo atnaujinama ir restauruojama (1655-1661 m., 1678-1692 m., 1782m., 1786-1801 m., 1820 m., 1830 m., 1837-1839 m., 1877-1878 m., 1900-1901 m., 1931-1937 m.).
Aatliekant kasinėjimus po koplyčios altoriumi maždaug 1,5 m. gylyje buvo surasta aptrupėjusi cininė urna su didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV širdimi. Dar keletas kitų Lietuvos kunigaikščių palaikų buvo surasta kitoje arkikatedros vietoje.
1931 m. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią buvo sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųsi 1931 m. rugsėjo 21 d. surasti   kunigaikščio Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai (šiuos palaikus surado architektas Jonas Pekša didžiojoje Katedros navoje prie presbiterijos gerai paslėptoje kriptoje).
Mauzoliejus užbaigtas įrengti 1939 m. vasarą. Dabar čia, ant
 nedidelių paaukštinimų pastatyti trys karstai su Aleksandro, abiejų Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi.
 
Arkikatedros paminklinės lentos
Paminklinės lentos - tai spalvoto marmuro plokštės, įmūrytos pilioruose, navų bei koplyčių sienose. Lentose daugiausia lotyniški įrašai (keletas vėlyvesnių - lenkų kalba), skirti vyskupams, kunigaikščiams ir kitiems istoriniams asmenims bei jų šeimų nariams atminti. Seniausios išlikusios lentos yra XVII a. pradžios.
35 paminklinių lentų įrašus į lietuvių kalbą išvertė istorikas, muziejininkas Juozas Maceika (1904-1991).
 
Vilniaus arkikatedra ir pirmoji mokykla
Viduramžiais mokyklos dažniausiai buvo steigiamos prie mokyklų ir vienuolynų.
Lietuvoje pirmoji mokykla įsteigta prie Vilniaus katedros.
Pirmą kartą ši mokykla rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1397 m. Vilniaus kapitulos dokumentuose. Tuo laiku tai buvo pradžios mokykla. Joje buvo ruošiami bažnyčios patarnautojai, choristai, galbūt ir žemesnieji dvasininkai.
1522 m. katedros mokykloje veikė trys klasės. Tuo laiku buvo pradėti dėstyti bendrojo lavinimo dalykai: retorika, dialektika, muzika, skaičiavimas, skaityta antikiniai autoriai. Mokytasi iš aukštesniųjų mokyklų vadovėlių – Katono Dionizijaus “Moralinių dvieilių”, Elijaus Donato lotynų kalbos vadovėlio.
Katedros mokykloje dirbo atskirų dalykų mokytojai ir kantorius.
1570 m. Vilniuje įkūrus kolegiją, katedros mokykla priklausė jai – tapo jos žemesniąja pakopa.
 
Arkikatedros varpinė
Varpinės istorijos fragmentai
Istoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą paminėta 1522 m. – tada   bokštą ėmėsi remontuoti architektas Anus.
Seniausioji keturkampė dalis išmūryta XIII a. Vilnios senvagės dugne.
Manoma, kad apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinis bokštas – pastatyta XIV a. antroje pusėje. Manoma, kad jau XV a. pradžioje bokštas buvo pritaikytas varpinei. Tuo metu virš apvaliojo bokšto sumūryta vieno aukšto aštuoniasienė dabartinės varpinės dalis.
Jos sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, siūlės rievėtos ir dažytos plytų spalva. Sienose žiojėjo aukštos, plačios angos su pusapskritėmis arkomis, virš jų – šaudymo angos.
Manoma, kad XVI a. viduryje aštuoniasienė varpinės dalis buvo  rekonstruota. Po to ji pasidarė dviaukštė. Rekonstrukcijos metu  susiaurintos langų ir panaikintos šaudymo angos, sienos nutinkuotos.
1598 m. pastatytas aštuoniasienės varpinės dalies trečiasis aukštas.
1610 m. bokštą nuniokojo gaisras.
Varpinės atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis.
XVII a. antroje pusėje bokšte pakabinta keletas Jono Delamarso nulietų varpų, įrengtas laikrodis.
XVIII a. viduryje meistras Gustavas Miorkas varpinėje pakabino daugiau varpų.
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje permūrytas aštuoniasienės dalies trečiasis aukštas.
1893 m. suformuotas varpinės stogas, kuris savo formos nepakeitė iki šiol.
1965 m. varpinė suremontuota (architektas Sigitas Lasavickas).
 
Architektūra
Arkikatedros varpinės, arba katedros aikštės bokšto, apatinė apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekana. Ji yra gotikinio stiliaus.
Aštuoniasienės (viršutinės) dalies pirmieji du tarpsniai turi baroko stiliaus bruožų. Trečiasis tarpsnis – klasicizmo.
Požeminė keturkampė dalis yra viena iš seniausių mūro liekanų Lietuvoje.
Keturkampės dalies liekanos prasideda 1,2 m. žemiau dabartinio arkikatedros grindinio. Požeminės dalies mūro paviršiuje plytos yra surištos baltiškuoju būdu.
Antžeminė varpinės dalis – 52 m. aukščio (su kryžiumi – 57 m.). Jos apatinė apvalioji dalis keturių aukštų.
Senasis įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, iš pilies kiemo.
Trečiojo aukšto šiaurinėje sienoje išliko išėjimo į gynybinės sienos tiltelį anga (7,1 m. aukštyje nuo dabartinio žemės paviršiaus).
Viršutiniuose apvaliosios dalies trijuose aukštuose buvo šaudymo angos, išeinančios į pilies išorę.
Tarpuaukščių perdangos – medinės, tik virš ketvirto aukšto perdanga padaryta iš monolitinio gelžbetonio (įrengta 1936 m.).
Pirmųjų trijų aukštų sienų išorinė pusė išmūryta iš lauko akmenų. Čia tarp akmenų įsiterpia siauros (1-2 plytų) mūro juostos. Ketvirtojo aukšto mūras – vien iš plytų, kurios surištos gotišku principu.
1980 m. zonduojant bokšto sienas, paaiškėjo, kad jų išorė ties aukštų perdangomis siaurėjo į viršų 15-20 cm pakopomis. Spėjama, kad XIX a. šios pakopos buvo nulygintos.
Viršutinė aštuoniasienė bokšto dalis yra trijų tarpsnių; juos skiria karnizai. Viršutiniame tarpsnyje yra laikrodis su žalvario skardos ciferblatais keturiose tarpsnio sienose. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti.
Stogas – šalmo pavidalo, su piramidine smaile. Jos viršūnė baigiasi geležiniu vietos meistrų darbo kryžiumi, 1893 m. įtvirtintu ant paauksuoto būgno.
Varpinėje iš viso yra vienuolika dailės paminklų.
 
Naudota literatūra:
1. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.-V.-1988.-T.1.-P.155-170; 
2. Kitkauskas N. Vilniaus arkikatedros požemiai.-V.-1994;
3. Maceika J. Vilniaus valstybinio dailės muziejaus paveikslų galerijos pastato (buv. Vilniaus katedros bažnyčios) istorinė apybraiža.-1956. (medžiaga iš Lietuvos dailės muziejaus bibliotekos archyvo). 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas. 2000
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2006.03.27