Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 

Aldona Žemaitytė: Juodkrantėj, prie „Skruzdžių tako“
 
„Literatūra ir menas“. 1978 m. rugsėjo 23 d.

Viršuje – Juodkrantės muziejaus ekspozicijos fragmentas (1978). Iliustracija iš laikraščio. Sigito Platūkio nuotrauka. Kairėje:  Juodkrantėje 1978–1989 m. veikusio Miniatiūrų muziejaus (Juodkrantės bažnyčios) pastatas ir šio muziejaus darbuotojos.  Dešinėje – Miniatiūrų muziejuje veikusios papuošalų parodos reklaminis stendas. Abiejų nuotraukų autorius nežinomas

Prieš pradedant pasakoti apie ekspoziciją Juodkrantės miniatiūrų muziejuje, verta pakalbėti apie kultūrinį klimatą, kuris formuojasi čia, savotiškame, anot šios ekspozicijos autoriaus R. Budrio, „skruzdžių take“ (turistų maršrute) ir kuris žymiai pagyvins visą Neringos kultūrinį gyvenimą. Miniatiūrų muziejus (drauge ir koncertų salė), rengiamas architektūros paminkle, buvusioje bažnytėlėje, – tik pirmasis žingsnis ta linkme. Po dvejų trejų metų netoli jo, kitapus plento, restauravus seną gintaro kasimo ir perdirbimo cechą, bus įrengia dar viena ekspozicija, – ji supažindins su gintaro kasyklų istorija nuo seniausių laikų, kai buvo kasama primityviais būdais, iki šių dienų. Prie šio pastato ves platus takas, užsibaigiantis ties įlanka, kurioje bus galima apžiūrėti dar vieną eksponatą – žemsemę, išlikusią nuo tada, kai Juodkrantėje buvo kasamas gintaras. Čia ir aplink miniatiūrų muziejų bus sutvarkyta aplinka, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, fontanai, pasodinti gėlynai, pastatytos skulptūros. Netoliese stovės kultūros namai, valgyklos ir panašūs pastatai, skirti   poilsiautojų   kultūrai   ir   buičiai.
 
Bet grįžkime į Miniatiūrų muziejų (kol kas dar ne visai užbaigtą). Čia, įpusėjus vasaros sezonui, LTSR dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas Romualdas Budrys ir architektas Vladas Vizgirda įruošė miniatiūrų ekspoziciją. Kai restauratoriai pastatą galutinai sutvarkys, ji bus dar labiau išplėsta, su eksponatais supažindins tikslios anotacijos ir pan. Bet jau ir šiandieninis vaizdas leidžia kalbėti apie būsimojo muziejaus reikšmę.
Miniatiūros – mažoji tapyba, grafika, skulptūra, taikomoji dailė – tarytum pradingsta didelėj erdvėj greta stambių tapybos ir skulptūros kūrinių. Sukoncentravus jas į vieną vietą, visapusiškai atsiskleidžia jų meninė vertė ir žavesys. Jos nekonkuruoja   tarpusavy,   o   tik   papildo   viena   kitą.
O V. Vizgirdos sukurtos suveriamos vitrinos (koncertų metu jos uždaromos, kad neblaškytų klausytojų dėmesio) dar labiau išryškina ekspozicijos unikalumą. Architekto V. Vizgirdos, kaip ekspozicijų kūrėjo, darbai pasižymi skoniu, ekspozicijas jis gražiai susieja su architektūra. Čia lenktos vitrinų linijos taip pat atkartoja pastato architektūrą.
LTSR dailės muziejaus fonduose saugomi turtingi įvairių miniatiūros žanrų rinkiniai. Vien medalių čia – per 1500 {muziejuje jų numatoma eksponuoti apie 200, šios vasaros parodoje yra apie 80). Esama Paryžiaus, Peterburgo, Vienos mokyklų meistrų tapytų miniatiūrinių portretų, vėduoklių, skulptūrėlių.
Miniatiūra vystėsi pagal savus dėsnius, nors jiems įtakos turėjo ir tam tikros epochos vaizduojamasis menas, ir mados, ir netgi technikos pasiekimai. Taip XIII–XVI a. klestėjusi miniatiūrinė grafika užleido vietą klasicizme paplitusiam miniatiūriniam portretui, o šis sunyko, atsiradus fotografijai, kuri dešimtis kartų pigesnėmis priemonėmis pasiekdavo tą patį panašumo efektą. Renesanse buvo populiari apvalioji miniatiūrinė skulptūra (įvairios statulėlės), o baroko epochoje – vėduoklės, kurių forma, dekoras, medžiaga itin priklausė nuo mados; jų būta iš dramblio ar vėžlio kaulo, perlamutrinių ir net medinių, aptrauktų audeklu. Vienos jų stebina spalvų subtilumu, žanrinėmis scenomis ar sudėtinga ornamentika, kitos – prašmatniu ažūru.
Parodoje eksponuojamos XVI!–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų sukurtos vėduoklės. B. Rusecko „Dama su vėduokle“ (gana nemažo formato tapybos kūrinys) iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles.
Miniatiūriniai portretai pasižymi kruopščiu piešiniu ir subtiliom spalvom. Dailininkai   paprastai  juos   atlikdavo  akvarele,   įrėmindavo aukso rėmuose arba medalionuose (brangių medžiagų naudojimas tik pagreitino jų nykimą). Be portretų, parodoje eksponuojama tapyba ant dėžučių, jau minėtų vėduoklių (pastarosios priklauso ir taikomosios dailės, ir tapybos sričiai), o taip   pat   Palecho   tapybos   pavyzdžiai.
Bene daugiausia ekspozicijoje medalių. Juos galima skirstyti į memorialinius („jubiliejinius“ skirtus A. Puškino ar L. da Vinčio, M. Koperniko ar T. Kosciuškos atminimui) ir istorinius, kuriais įamžinami reikšmingiausi epochos įvykiai, asmenybės (mokslininkai, menininkai, visuomenės veikėjai), miestai, parodos ir pan. Eksponuojami medaliai atspindi šio meno raidą, atskirų meistrų darbą. Išskirtinę vietą ekspozicijoje užima F. Tolstojaus medalionai 1812 m. Tėvynės karo tema. F. Tolstojų, Peterburgo dailės akademijos profesorių, galima laikyti medalių meno Rusijoje pradininku, medalių tėvu, nes iki tol juos kūrė užsieniečiai (švedai, prancūzai, vokiečiai). Peterburgo akademijoje jis įsteigė specialią  medalių  katedrą.
Labai      vertingas   ir   lankytojui      įdomus XVI a.    medalis-plaketė su Žygimanto Senojo  atvaizdu.  Parodoje matome ir daugiau   lietuviškosios    mokyklos    darbų   (Vilniaus   auksakalių   cecho   dirbiniai,   minėtas B.  Rusecko  portretas  ir  kt.),  reikia  manyti, kad,   įrengus   pastovią   ekspoziciją,   jų   pagausės. Ketinama    ateityje    porą    vitrinų skirti  lietuviškųjų  medalių  raidai (čia     bus demonstruojami   K.   Jelskio,   P.   Rimšos“ J. Kėdainio medaliai). Paspalvinti   vario   raižiniai,   vaizduojantys XVII a. pabaigos – XIX  a.  pradžios  kostiumus,   atlieka  dvigubą funkciją:   jie  supažindina  su   kostiumo   istorija,  jo   detalėmis ir  atributais,   o  drauge     atskleidžia   karių, dailininkų  ir  kitų  profesijų atstovų tipažus.
Akį  patraukia  anglų  dailininkų  plieno  raižiniai,   užfiksuojantys   antikos   architektūros paminklus. Šią kūrybos sritį finansavo tuometinė antikos paminklų populiarintojų draugija. Poetišku, kiek romantišku žvilgsniu šių raižinių kūrėjai žvelgia ne tik į Europos (Italijos, Graikijos, Krymo), bet ir į Afrikos bei Mažosios Azijos paminklus.
Nemažai parodoje taikomosios dailės pavyzdžių – bisero technika (siuvinėjimas spalvotais stikliniais karoliukais) sukurtų paveikslėlių, padarytų dėžučių, piniginių; porcelianinių ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, lėkštučių ir puodukų; XIX a. stalo papuošalų, o taip pat Meiseno manufaktūroje išlietų  gipsinių antikos dievų biustų.
Taigi mažoj patalpoj lankytojus rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais džiugina daug gėrybių. Miniatiūrų muziejus jau dabar pradeda savo gyvenimą.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.08.10