Vilniaus meno mokykla išugdė naują -
dailininkų romantikų kartą. Dauguma Vilniaus meno mokyklos
auklėtinių tiesiogiai patyrė Adomo Mickevičiaus, Joakimo
Lelevelio, Juliaus Slovackio puoselėtų nacionalinio išsivadavimo
idėjų žavesį, patys dalyvavo 1831 m. sukilime, o jam pralaimėjus
tapo tremtiniais.
Labiau už racionalų protą romantikai vertino
jausmą. Emocionalus tikrovės suvokimas skatino laisvesnę,
ekspresyvesnę plastiką - raiškų piešinį, gyvesnes spalvas,
sudėtingesnį apšvietimą, šviesos ir šešėlio efektus.
Romantikai nevertino beidėjiškų pagal
užsakymus tapomų portretų, tačiau mielai vaizdavo šviesiausius
savo amžininkus, kraštui nusipelniusius žmones. Portretas buvo
mėgstamiausias Valentino Vankavičiaus (1800-1842) kūrybos
žanras. Studijuodamas Vilniaus universitete jis bičiuliavosi su
Adomu Mickevičiumi, palaikė ryšius su studentiškomis Filomatų
ir Filaretų draugijomis. 1824-1830 m. su Vilniaus universiteto
stipendija dailininkas tobulinosi Peterburgo dailės akademijoje.
Labiausiai dailininką išgarsino Peterburge nutapytas poeto Adomo
Mickevičiaus portretas (jo eskizas eksponuojamas vienoje iš
įžanginių galerijos salių). Giliai atskleistas portretuojamo
asmens vidinis pasaulis, jo moralinės vertės iškėlimas būdingas
jaunų dienų bičiulio, filomatų judėjimo dalyvio Kazimiero
Piaseckio, nežinomo vyro, vilkinčio geltona liemene, portretams.
Romantiškos sielos veržlumas, atvirumas pasaulio grožiui puikiai
perteiktas Adomo Šemešio (1808-1864) tapytame poeto
Liudviko Kondratavičiaus - Vladislovo Sirakomlės portrete.
Žymiausias šio laikotarpio peizažistas,
lietuviško romantinio peizažo pradininkas buvo Vincentas
Dmachauskas (1807-1862). Savo darbuose dailininkas sumaniai
naudojo šviesos efektus, mėgo vaizduoti mėnesieną, dirbtinės
šviešos šaltinius (laužas, gaisras). Peizažus dailininkas
papildydavo siužetu (Naktigoniai pamiškėje, Miško
gaisras), Lietuvos istorijos scenomis. Lietuvos praeitį
vaizduojančioms drobėms įkvėpimo šaltiniu neretai tapdavo
romantikų poezija. Galerijoje eksponuojamas paveikslas Kryžiuočiai
puola Punios pilį nutapytas pagal Vladislovo Kondratovičiaus
poemą Margiris, ir kurį laiką yra buvęs poeto rinkiniuose.
Dmachauskas dalyvavo 1831 m. sukilime, kurį nuslopinus emigravo į
Prūsiją. Į Vilnių grįžo 1837 m., dirbo teatro dailininku,
turėjo privačią tapybos dirbtuvę, mokinių.
Vilniaus universitete, vadovaujami Jono Rustemo,
dailės studijas pradėjo Vladislovas Neveravičius
(1814-1888/91) ir Napoleonas Ylakavičius (1811-1861), po 1831
m.
sukilimo pralaimėjimo priversti emigruoti į Vakarų Europą. Ten
jie baigė dailės studijas ir praleido didžiąją gyvenimo dalį.
Napoleonas Ylakavičiaus pradžioje gyveno Paryžiuje, vėliau
Londone ir tik 1857 m. grįžo į Lietuvą. Amžininkai labai vertino
Ylakavičiaus tapytus portretus. Jo darbai pasižymi geru piešiniu,
subtilia šviesokaita (Autoportretas, 1852 m.). Vladislovas
Neveravičiaus po sukilimo pralaimėjimo pasitraukė į Austriją,
vėliau apsigyveno Paryžiuje. Emigracijoje buvo žinomas Jono
Tisevičiaus pavarde. Net ir gyvendamas svetur nenutraukė ryšių
su tėvyne, keletą kartų lankėsi Lietuvoje, 1842 m. Lvove
eksponavo paveikalą Šv. Marija Magdalietė, sulaukusį
didžiulio pasisekimo. Dailininkas tapė portretus, sukūrė daug
religinių kompozicijų, buitinio žanro paveikslų.
Keliais metais vėliau nei Piešimo ir tapybos
katedra Vilniaus universitete buvo įsteigtos dar dvi dailės
katedros - 1803m. Skulptūros, 1805m. Raižybos.
Skulptūros katedros auklėtinis, o vėliau jos
profesorius buvo Kazimieras Jelskis (1782-1867), galerijoje
eksponuojamų Vilniaus universiteto kuratoriaus kunigaikščio
Adomo Jurgio Čartoriskio ir matematikos profesoriaus Zakarijaus
Nemčevskio portretinių biustų autorius.
Raižybos katedrai pradžioje vadovavo Izidorius
Veisas (1774-1821?), atvykęs iš Berlyno, kur turėjo nuosavą
spaustuvę. 1810 m. vadovavimą katedrai perėmė žinomas anglų
grafikas, Londono, Stokholmo ir Peterburgo dailės akademijų narys Juozapas
Saundersas (1773-1845). Tai buvo labai išsilavinęs, plačių
pažiūrų žmogus. Vilniaus universitete jis dėstė jau ne vien
vario raižybą, bet ir oforto, akvatintos, ksilografijos technikas.
Saundersas buvo puikus reprodukcinės grafikos meistas ir
kūrybingas grafikas, daręs įvairių žanrų raižinius -
vinjetes, iliustracijas, portretus, herbus. Raižybos katedros
profesorių raižinių ekspoziciją galerijoje papildo jos
auklėtinių Mykolo Podolinskio (1783-1856),
Gotlibo Kislingo
(1790-1846), Juozapo Chščonovičiaus (apie 1793-1833) ir
kt. darbai.
Raižybos katedrą lankė nemažai Jono Rustemo
mokinių. Vienas iš jų buvo Vincentas Smakauskas
(1797-1876), grafikos srityje pasireiškęs nemažiau ryškiai nei
tapybos. Vincento Smakausko ksilografijos technika sukurtos
iliustracijos Juzefo Kraševskio Vitolio raudai (1846 m.,
Vilnius) yra vienos gražiausių ir novatoriškiausių visoje XIX a.
Lietuvos grafikoje.
Vilniaus meno mokykla veikė palyginti neilgai
(iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m.), tačiau jos vaidmuo
keliant Lietuvos dailės kultūrą buvo milžiniškas. Ji ne tik
pagausino lietuvių profesionalių dailininkų būrį, bet ir
išauklėjo naują dailininko tipą - dailininko, gerbiančio savo
meną ir skiriančio jį pažangiausioms savojo laikmečio idėjoms
reikšti. Po universiteto uždarymo Vilniaus meno mokyklos
auklėtiniai bandė bent iš dalies kompensuoti dailės mokyklos
trūkumą steigdami privačias dailės dirbtuves. Laikotarpyje tarp
sukilimų Vilniuje žymiausios buvo Kanuto Rusecko, Vincento
Dmachausko ir Karolio Ripinskio dailės dirbtuvės.
