Pažintį su Lietuvos dailės istorija pradeda senieji
portretai. Juose matome Lietuvos didįį kunigaikštį
Vytautą, Lietuvos ir Lenkijos karalių Mykolą Kaributą
Višnioveckį, galingiausių Lietuvos didikų giminių
atstovus, įtakingus valstybės ir bažnyčios dignitorius -
Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, LDK kanclerį
kunigaikštį Mikalojų Radvilą, LDK didįjį etmoną Mykolą
Kazimierą Pacą, LDK lauko etmoną Aleksandrą Slušką, LDK
pakanclerį Povilą Sapiegą ir kt. Portretams būdinga
teatralizuota kompozicija, išdidi, heroizuota portretuojamojo
laikysena. Rankose laikomi ar ant stalelių padėti atributai
(kunigaikščio kepurė, etmono buožė, kanclerio atspaudas
ir pan.) parodo jų socialinį statusą ir užimamas pareigas.
Vaizduojamo asmens charakteristiką papildo įrašai. Dauguma
portretų tapyti nežinomų vietinių dailininkų, yra kiek
primityvoki, tačiau savaip monumentalūs ir išraiškingi.
Profesionaliai nutapytas, taiklia psichologine charakteristika
pasižymintis Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Slupskio
portretas priskiriamas vienam garsiausių XVII a. Vilniuje
dirbusių dailininkų Johanui Šreterui (minimas
1641-1685). Panašus braižas būdingas 1689 m. nutapytam Onos
Mickevičienės portretui, realistiška ir kartu dekoratyvia
forma įamžinusiam patrauklius senos aristokratės bruožus.
LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco žmonos prancūzės
Claire Isabelle de Mailly Laskaris portretas nutapytas sekant
karaliaus dvaro tapytojo Georgo Danieliaus Schultzo
(1615-1683) sukurtu portretu (originalas saugomas
nacionaliniame M. K.Čiurlionio muziejuje Kaune). Karaliaus ir
magnatų dvaruose dirbusių svetimšalių dailininkų kūrybai
atstovauja Žygimanto III Vazos dvaro dailininko olando Peeterio
Danckerso de Rij (1605-1661) sukurtas Švedijos karaliaus
Jono III Vazos portretas.
