VILNIAUS PAVEIKSLŲ GALERIJOS
NUOLATINĖ EKSPOZICIJA

VI salė

 

Pranciškus Smuglevičius buvo pirmoji ryški profesionaliosios lietuvių dailės figūra, žymiausias švietėjiškojo klasicizmo atstovas. Švietėjiškąja ideologija ir klasicizmo kultūra jis sudomino savo mokinius, iš pagrindų pakeisdamas jų požiūrį į istorinius, religinius siužetus, peizažą ir buitinį žanrą. Šioje salėjė greta Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinių eksponuojama žymiausių jo mokinių Juozapo Oleškevičiaus, Jono Damelio, Juozapo Peškos darbai.
Juozapas Oleškevičius (1777-1830) grafo Aleksandro Chodkevičiaus remiamas dailės studijas tęsė Paryžiaus dailės akademijoje pas Jeaną Simoną Berthelemey ir Jacque’ą Louis Davidą. Grįžęs į Vilnių jis bandė užimti Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus vietą, likusią laisvą po Pranciškaus Smuglevičiaus mirties. Profesoriumi paskyrus Joną Rustemą, 1810 m. išvyko į Peterburgą, kur gyveno iki mirties. Dailininkas buvo populiarus portretistas, garsėjo kaip originali asmenybė - masonas, mistikas, filantropas. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojama viena iš paskutinių Vilniuje dailininko nutapytų drobių - istorinė kompozicija „Antiochas ir Stratonika“ (1810). Labiau nei Smuglevičiaus pamokos joje juntama prancūzų akademinio klasicizmo įtaka.
Pranciškaus Smuglevičiaus kūryba turėjo stiprų poveikį Jono Damelio (1780-1840) kūrybininiam braižui. Dailininkas tapė religinius paveikslus, istorines kompozicijas, tačiau daugiausiai yra žinomas kaip portretų autorius. Damelio kūrybą galerijoje atstovauja oficialūs reprezentaciniai vyskupų Povilo Ravos ir Stanislovo Bogušo Sestšencevičiaus portretai.
Vienas iš artimiausių Pranciškaus Smuglevičiaus mokinių ir pagalbininkų buvo Juozapas Peška (1767-1831). Dailę jis studijavo privačioje Pranciškaus Smuglevičiaus dirbtuvėje Varšuvoje. 1785 m. kartu su mokytoju lankėsi Vilniuje, padėjo jam tapant paveikslus Vilniaus katedrai. Pranciškų Smuglevičių paskyrus Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriumi, būtent Juozapą Pešką dailininkas buvo numatęs savo adjunktu (juo patvirtintas buvo Jonas Rustemas). Peška ir vėliau daug kartų lankėsi (1798, 1800, 1802, 1803, 1807, 1809, 1812), 1809 m. Vilniaus universitete gavo dailės magistro laipsnį. Juozapo Peškos teptukui priskiriamas galerijoje eksponuojamas įspūdingas reprenzentacinis Vilniaus universiteto rektoriaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio portretas. Portretuojamojo poza, fono detalėmis, gausiais atributais (mokslo instrumentai, knygos, antikinis biustas) dailininkas parodo rektorių kaip europinio masto mokslininką, apdovanodamas jį ir šilta žmogiška charakteristika - į mus žvelgia ramus susikaupęs veidas, kuriame vos juntama šypsena.

Įvadinės salės (4) ir I-II salės	III salė	IV salė	V salė	VI salė	VII salė	VIII salė	IX salė	X salė	XI salė
XII salė	XIII salė	XIV salė	XV salė	XVI salė	XVII salė	XVIII salė	XIX salė	XX-XXIII salės: trumpalaikės parodos. Platesnė informacija