XX a. pradžios Lietuvos dailėje reiškėsi įvairios stilistinės
kryptys. Vyresnės kartos dailininkai tęsė XIX a. buitinio realizmo
tradiciją, jaunųjų, mokslus baigusių Vakarų Europos meno
centruose, kūryboje ryškėjo impresionizmo, simbolizmo, moderno
srovių poveikis.
Vilniuje svarbiausioji dailės mokymo įstaiga
tebebuvo Vilniaus piešimo mokykla, veikusi iki 1915 m.. Nuo 1899 m. Ivano
Trutnevo (1827-1912) padėjėju mokykloje dirbo Ivanas
Rybakovas (1870- po 1926/36), baigęs Peterburgo dailės akademiją.
Panašiu metu joje dirbti pradėjo lenkų tapytojas Stanislavas
Jarockis (1871-1944), dailę studijavęs Varšuvoje, Krokuvoje,
Paryžiuje, Miunchene ir Romoje. Jis į sausą akademinio lavinimo
sistemą įnešė gaivesnių postimpresionistinių ir secesijos
stilistikos vėjų. 1912 m. mokykloje dirbti pradėjo dar vienas
Peterburgo dailės akademijos auklėtinis Nikolajus
Sergejevas
Korobovas (1881- po 1922).
Vilniaus piešimo mokykloje dailės pradmenis
gavo visa plejada XX a. pradžios Vilniaus dailininkų. Pažintį su
daile joje pradėjo akvarelistas ir fotografas Stanislovas Fleury
(1858-1915), tapytojas ir architektas Juozapas Kamarauskas (1878-1946),
akvarelės technika nutapęs daug Vilniaus architektūros paminklų
ir jų rekonstrukcijų, Leiba (Levas) Antakolskis (1872-1942),
studijas tesęs Peterburgo dailės akademijoje. Vilniaus piešimo
mokykloje dailės mokėsi ir Boleslovas Buika (1878-1939).
Vėliau dailininkas studijavo Krokuvos dailės akademijoje, nuo 1902
ar 1903 m. gyveno Paryžiuje. Savo kūrinius dailininkas eksponavo ne
tik Paryžiaus parodų salėse, bet siuntė ir į parodas Lenkijoje
ir Lietuvoje.
Po spaudos draudimo panaikinimo (1904 m.) ir 1905
m. revoliucijos atneštų permainų Vilnius (o ir visa Lietuva)
išgyveno audringą kultūrinį atgimimą. Steigėsi visuomeninės
ir kultūrinės organizacijos, buvo organizuojamos dailės parodos,
būrėsi vaidintojų rateliai, suaktyvėjo spauda, įvairiomis
kalbomis leidžiama periodika. Naujas reiškinys XX a. pradžios Lietuvos
kultūriniame gyvenime buvo menininkų organizacijų atsiradimas ir
jų veikla. 1907 m. įsisteigė Lietuvių dailės draugija, vienijusi
patriotiškai nusiteikusius lietuvių dailininkus, 1908 m. -
internacionalinė Vilniaus dailės draugija.
Vilniaus dailės draugijos iniciatoriais ir
aktyviausiais nariais buvo Vilniuje gyvenę dailininkai Ivanas
Rybakovas, Juozapas Balzukevičius, Stanislovas Fleury, Levas
Antakolskis ir kt. Draugija turėjo dailės mokyklą, rengdavo
dailininkų susitikimus, organizavo kasmetines dailės parodas,
kuriose kartu su Vilniaus dailininkais dalyvavo svetur
studijuojantis jaunimas, taip pat dailininkai iš Varšuvos,
Krokuvos, Peterburgo, Miuncheno, Paryžiaus.
XX a. pradžioje kūrybinį kelią pradėjo 3-4
dešimtmetyje pasireiškusios savitos Vilniaus mokyklos
pradininkas Liudomiras Slendzinskis (1889-1980). Jis buvo jau
trečios kartos dailininkas Slendzinskių šeimoje (tapytojais buvo
jo tėvas Vincentas ir senelis Aleksandras). Dailės pradmenis
gavęs pas tėvą ir pas Ivaną Trutnevą vakarinėje piešimo
mokykloje, Liudomiras Slendzinkis studijas tęsė Peterburgo dailės
akademijoje. Didžiulės erudicijos, nepaprastai darbštus
dailininkas anksti surado savitą kūrybos braižą, kuris rėmėsi
puikiu italų renesanso dailės ir viduramžių meistrų tapybos
technologijos pažinimu.
XX a. pradžios Lietuvių dailėje ryškiai
sušvito skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio (1877-1919)
talentas. Baigęs Vienos architektūros mokyklą Vivulskis išvyko
į Paryžių, kur aukštojoje dailės mokykloje lankė A. Mersje
skulptūros studiją. Studijuodamas Paryžiuje dailininkas
priklausė lietuvių studentų draugijai Lithuanika, dar
studijuodamas pradėjo dalyvauti Lietuvių dailės draugijos
parodose.
