Ypač reikšmingas postūmis lietuvių nacionalinės
dailės raidai buvo Lietuvių dailės draugijos įkūrimas 1907 m. Ją
steigė jauni žmonės, amžiaus pradžioje studijavę ar jau baigę
studijas Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos aukštosiose
dailės mokyklose. Jie puikiai suprato, kad lietuvių nacionalinio
meno raidą varžo daugiau nei šimtmetį viešpatavusi carizmo
priespauda, kad lietuvių meno savitumą slopina tam tikruose
visuomenės sluoksniuose paplitusios lenkų kultūros tradicijos, ir
todėl pirmiausiai užsibrėžė uždavinį plėtoti lietuvių
nacionalinę kultūrą ir meną. Ypač populiari buvo idėja
suformuoti nacionalinį lietuvių dailės charakterį - iš jos sąsajų
su tautosaka, liaudies menu. Draugija rengė lietuvių dailės
parodas, nepaliaujamai rūpinosi liaudies meno rinkimu ir
propaganda, organizavo dailės ir muzikos kūrinių konkursus, dėjo
pastangas įkurti dailės muziejų. Pirmoji lietuvių dailės paroda
buvo atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje, visuomenės veikėjo, inžinieriaus,
pirmo legalaus lietuviško dienraščio Vilniaus žinios leidėjo
ir redaktoriaus Petro Vileišio namuose. Iki 1914 m. Lietuvių dailės
draugija surengė aštuonias parodas. Sunku pervertinti jų reikšmę
XX a. profesionaliajai lietuvių dailei - Vilnius tapo jos gimimo
vieta ir lopšiu, kuriame ji augo.
Pirmosiose lietuvių dailės parodose dalyvavo
patriotiškai nusiteikę dailininkai - Mikalojus Konstantinas Čiurlionis,
Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša, Kazanėje gyvenęs
Antanas Jaroševičius, Petras Kalpokas, tuomet tebestudijavęs
Miunchene, Adomas Varnas, gyvenęs Galicijoje (Zakopanė),
Petrapilyje studijavęs Juozas Zikaras. Vėliau prie jų prisijungė
Justinas Vienožinskis, ėjęs mokslus Krokuvoje, kiti lietuvių
dailininkai. Parodos demonstravo gana platų jaunųjų menininkų kūrybinių
ieškojimų diapazoną - nuo XIX a. pabaigos buitinio realizmo
tradicijos tęstinumo iki savitų, amžių sandūrai būdingų
simbolizmo ir moderno atmainų.
Įžymiausias XX a. pradžios lietuvių dailės
reiškinys buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911)
kūryba. Baigęs Varšuvos ir Leipcigo konservatorijas, pasimokęs
F. Kauzico piešimo ir Varšuvos dailės mokyklose, jis greitai pradėjo
savarankiškai kurti ir dalyvauti parodose. Pirmosiose lietuvių
dailės parodose dailininkas eksponavo fantastinius - simbolinius
paveikslus ir jų ciklus, kuriuose atsiskleidė kaip originalios
vizijos, gilios minties ir plataus polėkio tapytojas. Čiurlionio kūrinių
stilius, susiformavęs simbolizmo, romantizmo ir moderno dailės įtakoje,
savitos jo paveikslų plastinės metaforos kūrė gamtos slėpiningumo,
paslaptingų aukštesniųjų jėgų nuojautą.
Aktyvus lietuvių dailės parodų dalyvis buvo Antanas
Žmuidzinavičius (1876-1966), dailę studijavęs Varšuvoje ir
Paryžiuje. Dailininkas tapė realistiškus, kartais kiek
idealizuotus, romantinės nuotaikos Lietuvos sodžiaus peizažus,
buities scenas, nacionalinio charakterio ieškodamas visų pirma
vaizduojamame motyve. Reikšmingas tokio tipo kūrinys - kompozicija
Per kiaurą naktį. Žmuidzinavičius sumanė jį kaip
studento portretą, tačiau visuomenė suvokė kaip apibendrintą
paveikslą visų jaunųjų lietuvių inteligentų, kurie vargdami,
alindami sveikatą, siekė mokslo, šviesesnės ateities savo kraštui.
Akademistinius, buitine realistine maniera nutapytus peizažus
parodose eksponavo Tadas Daugirdas (1852-1919), Jonas
Mackevičius (1872-1954). Iš Miuncheno atsiųstuose Petro
Kalpoko (1880-1945) peizažuose buvo pastebima nemažai ir naujų
to meto tapybos tendencijų - spalvinis skambumas, dekoratyvumas.
Pagrindiniai skulptūros atstovai parodose buvo
Petras Rimša ir Juozas Zikaras. Petras Rimša (1881-1961) išgarsėjo
kaip patriotinės simbolikos skulptūrų autorius. 1908 m. Antrojoje
lietuvių dailės parodoje eksponuotas Artojas, panašiai kaip
Lietuvos mokykla 1864-1904, tapo laikmetį apibendrinančiu
paveikslu, reiškiančiu vargstančios, tačiau priespaudai besipriešinančios
tautos idėją, o kartu - vitališką ryšį su gimtąja žeme,
valstiečio darbo, jo gilaus vidinio atkaklumo įprasminimą. Juozas
Zikaras (1884-1844) greta demokratinėmis tendencijomis pasižymėjusių
žanrinių skulptūrų kūrė tipizuotus įvairių nuotaikų biustus
(Mąstytojas).
