Pranciškus Smuglevičius (1745-1807) dailės
pradmenis gavo pas tėvą - Varšuvos karališkojo dvaro dailininką
Lukošių Smuglevičių ir pas giminaitį Simoną Čechavičių.
1763-1764 m. jis studijavo tapybą Romoje pas Antonijų Maronį, o
nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio
stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. Italijoje Dailininkas
įsiliejo į Romos kultūrinį gyvenimą, bendravo su įvairių
tautų menininkais, mokslininkais, archeologais ir leidėjais,
kopijavo antikos paminklus, ėmė garsėti kaip talentingas
kūrėjas. Romoje susiformavo klasicistinis, turintis italų
vėlyvojo baroko bruožų Pranciškaus Smuglevičiaus kūrybos
braižas. 1784 m. dailininkas grįžo į Varšuvą, įsteigė
privačią dailės dirbtuvę, suartėjo Lietuvos ir Lenkijos
patriotiniais sluoksniais, tapo pagrindiniu jų idėjų reiškėju
dailėje. 1785 m. dailininkas lankėsi Vilniuje, vyskupo Ignoto
Jokūbo Masalskio užsakymu nutapė paveikslus rekonstruojamai
Vilniaus katedrai. 1797 m. Edukacinės komisijos pakviestas užimti
Vilniaus universitete steigiamos Piešimo ir tapybos katedros
profesoriaus vietą, visam laikui persikėlė į Vilnių.
Pranciškus Smuglevičius sudarė pirmąsias
tapybos mokymo programas, padėdamas pagrindus dailininkų
profesinio rengimo sistemai Vilniaus universitete. Jo asmenybė,
pedagoginė veikla ir kūryba įkūnijo pilietiškumo,
demokratiškumo, lygiagretaus gamtos ir kultūrinio palikimo
studijavimo nuostatas, kurios išliko būdingos Vilniaus meno
mokyklai per visą jos gyvavimo laikotarpį, kurių tęstinumas
nenutrūko net sunkiausiais carinės represijos metais.
Smuglevičiaus kūrybiniame palikime dominuoja
paveikslai antikiniais siužetais. Tapydamas šias kompozicijas
įkvėpimo dailininkas sėmėsi iš antikos autorių (Herodoto,
Plutarcho, Homero, Vergilijaus) veikalų. Herodoto Istorijoje
aprašytas pasiuntinių priėmimo scenas jis įkūnijo drobėse Persų
pasiuntiniai pas Etiopų karalių ir Skitų pasiuntiniai pas
Darijų, antikos istorijos siužetais prabildamas apie tautų
teisę į laisvą gyvenimą ir pareigą ginti savąją
nepriklausomybę. Filosofinis moralizuojantis turinys slypi beveik
visuose antikos siužetais nutapytuose kūriniuose, kurių
potekstės ano meto visuomenėje buvo puikiai suvokiamos. Narsos,
pasiaukojimo idealais dailininką traukė Biblijos siužetai (Judita).
Smuglevičius sukūrė daug altorių paveikslų, portretų, tapė
taip pat peizažus ir buitines kompozicijas (Lietuvos
valstiečiai). Taiklia psichologine charakteristika patraukia
Smuglevičiaus tapyti portretai. Daug įkvėptų žodžių meno
istorikai yra paskyrę senutės Granovskienės portretui. Apie jį
Vladas Drėma rašė: Iš portreto dvelkia nuostabi žilo plauko
poezija, pavergianti žiūrovą (
). Granovskienės veidas nėra
gražus, nei taisyklingas, bet patraukia paprastumu, moterišku
gerumu, taurumu. Jos žvilgsnyje daug atlaidumo. Gyvenimo išmintis
jos veide neatskiriam nuo emocinių išgyvenimų. Žilame plauke,
nuvytusioje veido odoje, truputėlį ašarotose akyse tapytojas
sugebėjo parodyti daug šviesos ir švelnaus moralinio grožio.
Smuglevičius - ne vien psichologinės charakteristikos meistras.
Jis kartu ir filosofas, ir ne mažiaus jautrus ir tobulas tapytojas.
Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami
Pranciškaus Smuglevičius paveikslai į Lietuvos dailės muziejų
pateko iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos rinkinių. Drobės
Trinitorių ordino steigėjai garbina Švč. Trejybę ir Šv.
Kajetonas stebuklingai daugina duoną teatinų refektoriume
kadaise puošė Vilniaus Trinitorių bažnyčią.
