XIX a. II pusėje nemažai Lietuvos jaunimo
studijavo Varšuvos, Paryžiaus, Miuncheno dailės mokyklose.
Labiausiai Lietuvos dailininkus traukė Miuncheno dailės akademija,
garsėjusi puikiais pedagogais ir naujais, pažangiais dailės
dėstymo metodais. Šioje mokymo įstaigoje dailės žinias gilino Alfredas
(1832-1897) ir Eduardas Matas (1848-1900) Romeriai (Römeriai),
Kazimieras Alchimavičius (1840-1917), Romanas Alekna
Švoinickis (1845-1915). Miunchene studijavusį jaunimą vienijo
ne tik bendri akademijos profesoriai, bet ir panašios patriotinės
nuostatos. Savo kūriniuose miuncheniečiai vaizdavo Lietuvos
istorijos epizodus, savojo krašto žmones, jų šventes ir
pasilinksminimus (ypač mėgo spalvingas mugių, karnavalų scenas),
gamtą, 1863 m. sukilimo vaizdus (Aleknos Romano Švionickio Sukilėlių
sargybinis pamiškėje). Miuncheno dailės akademijos
auklėtiniai daugiau dėmesio skyrė grynai tapybinėms problemoms -
paveikslo nuotaikai, koloritui, potėpui, šviesos ir šešėlio
žaismui gamtoje.
Realistiškus, dažniausiai saulėtus Vilniaus ir
jo apylinkių peizažus tapė Pranciškus Jurjevičius
(1849-1819), dailę studijavęs Paryžiuje.
Laikotarpis po 1863 m. sukilimo buvo sunkiausias
Lietuvos kultūrai. Daugelis dailininkų (Eduardas Paulavičius,
Vincentas Slendzinskis, Alfredas Romeris, Kazimieras Alchimavičius,
Romanas Alekna Švoinickis, Mykolas Elvyras Andriolis ir kt.),
dalyvavusių sukilime, buvo ištremti ar emigravo į užsienį.
Vieni po amnestijos grįžo į Vilnių, kiti liko svetur, tačiau
savojo krašto jie nepamiršo, kūryboje plėtojo lietuvišką
tematiką, progai pasitaikius atvykdavo į Lietuvą.
Carinių represijų alinamame posukiliminiame
Vilniuje kultūrinis gyvenimas apmirė. Aktyvi rusifikacijos
politika siekė sukurti tokią švietimo bei kultūros sistemą,
kurioje rusinimo interesams tarnautų visos mokslo ir kultūros
institucijos, pertvarkytos rusišku pagrindu. Buvo uždaryta
Ozemblovskio litografijos spaustuvė, leidusi sukilėlių
atsišaukimus, carizmo dvasia pertvarkytas Vilniaus Senienų
muziejus, uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis.
Bene vienintelis Lietuvos kultūrai pozityvus
carinės vyriausybės žingsnis buvo 1866 m. įsteigta Vilniaus
piešimo mokykla. Ją organizuoti ir mokyklai vadovauti buvo
pakviestas rusų dailininkas, Peterburgo dailės akademijos
auklėtinis Ivanas Trutnevas. Vietinė inteligentija ilgą laiką
ignoravo šią oficialią carinę mokymo įstaigą, kaip ir kitas
prorusiškas švietimo ir kultūros institucija. Tik XIX a.
pabaigoje, artėjant permainų vėjams, kuomet ėmė slūgti
politinė bei kultūrinė įtampa, Vilniaus piešimo mokykloje
pradėjo mokytis ir vietinių tautybių jaunimas.
Trutnevo mokiniais Vilniaus piešimo mokykloje
buvo Stanislovas Bogušas Sestšencevičius ir Juozapas
Balzukevičius. Abu jie studijas tęsė Peterburgo dailės
akademijoje. Stanislovas Bogušas Sestšencevičius
(1869-1927) vėliau tobulinosi Paryžiuje ir Miunchene, kur
suartėjo su Miuncheno mokyklos dailininkais, kūrė
nuotaikingus buitinio žanro piešinius ir paveikslu, ypač mėgo
vaizduoti turgaus scenas. Juozapas Balzukevičius (1867-1915)
tapė realistinius, rusų tapybos mokyklai artimus peizažus ir
buitines scenas, nuo 1897 m. dėstė Vilniaus techninėje piešimo ir
tapybos amatų mokykloje.
