VILNIAUS PAVEIKSLŲ GALERIJOS
NUOLATINĖ EKSPOZICIJA
IV
salė
XVIII a. Lietuvos portrete greta vėlyvojo baroko
stilistikos reiškėsi lengvesnio, žaismingesnio rokoko ir santūraus
klasicizmo bruožai. Karaliaus ir magnatų dvaruose tebedirbo nemažai
svetimšalių dailininkų. LKD kancleris Jonas Fridrichas Sapiega
kūrinius užsakinėjo Prancūzijoje gimusiam škotų kilmės tapytojui Augustinui
Miriui (1700-1790). Galerijos lankytojai gali pamatyti šio
dailininko tapytą efektingą, tačiau kiek pompastišką tapytojo
mecenato Jono Fridricho Sapiegos portretą. Karaliaus dvare kurį laiką
dirbo austrų tapytojas Jozefas Pitschmanas (1758-1834),
galerijoje eksponuojamo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio
portreto autorius. Talentingų dailininkų svetimšalių buvo ir
vienuolijose. Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos bažnyčioms paveikslus
tapė kitas austrų dailininkas, vienuolis trinitorius Johannas
Prechtlis (1737-1799).
Visoje buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės
teritorijoje dirbo talentingas lenkų dailininkas Simonas
Čechavičius (1689-1775), sukūręs daug paveikslų Vilniaus
bažnyčioms (Šv. Kotrynos, Vizitiečių, Šv. Ignoto, Šv. Rapolo,
Šv. Teresės ir kt.). Tapė dailininkas ir portretus. Galerijoje
eksponuojamas LDK didžiojo etmono kunigaikščio Mykolo Juozapo
Masalskio portretas - vienas patraukliausių XVIII a. Lietuvoje nutapytų
psichologinių portretų, išsiskiria netikėtu paprastumu, realizmu,
gyvenimiška tiesa. Panašiai kaip kituose ano meto kūriniuose etmoną
dailininkas pavaizdavo iškeltoje rankoje laikantį savo valdžios
ženklą - buožę. Tačiau, deklaratyvus gestas paradoksaliai
nesiderina su liūdnu, protingu, tolimu bet kokiam karingumui seno
žmogaus veidu. Pavargusiame veide, tamsių akių žvilgsnyje galima
įžvelgti tragiškų Lietuvos ir Lenkijos valstybingumui XVIII a.
pabaigos įvykių nuojautą.
Milžiniškos reikšmės įvykis tolimesnei Lietuvos
dailės raidai buvo pirmos lietuviškos aukštosios dailės mokyklos -
profesionalaus dailės mokymo centro, sukūrimas Vilniuje. XVIII a.
pabaigoje - XIX a. pradžioje Vilniaus universitete buvo įsteigtos
Architektūros (1793 m.), Piešimo ir tapybos (1797 m.), Skulptūros
(1803 m.) ir Raižybos (1805 m.) katedros, kurioms vėliau prigijo bendras
Vilniaus meno mokyklos pavadinimas. Edukacinė komisija Piešimo ir
tapybos katedrai vadovauti pakvietė jau spėjusį pagarsėti tapytoją Pranciškų
Smuglevičių (1745-1807).
Pranciškus Smuglevičius dvidešimt metų gyveno ir
dirbo Romoje, iš pirmųjų šaltinių pažino antikos meną, žavėjosi
senąja Romos respublika su jos paprastomis, rūsčiomis gyvenimo
formomis, pilietinės pareigos supratimu. Vilniaus paveikslų galerijoje
pažintis su šio dailininko kūryba pradedama paskutiniuoju, 1807m.
nutapytu kūriniu Agripina perkelia vyro palaikus į tėviškę,
kuriame puikiai atsispindi ne tik antikos meno pamokos, bet ir anuomet
itin aktualios tėvynės meilės, pasiaukojimo idėjos.
