XX a. pradžios lietuvių dailėje aktuali
nacionalinio savitumo idėja paskatino susidomėjimą tautosaka,
liaudies menu. Uoliausiai tautodailę rinko ir propagavo Antanas
Jaroševičius (1870-1956), baigęs Peterburgo Štiglico dailės
mokyklos taikomosios dailės skyrių. Nors gyveno Kazanėje,
vasaromis jis atvykdavo į Lietuvą, piešė etnografinius motyvus,
liaudies meno pavyzdžius. Lietuvių dailės parodose dailininkas
eksponavo pieštus ir akvarele lietus gamtovaizdžius, lietuviškų
kryžių ir koplytstulpių projektus, knygų vinječių piešinius.
Ypač reikšmingi buvo jo kryžių piešiniai, kuriuos 1912 m. savo lėšomis
draugija išleido atskiru albumu Lietuvių kryžiai.
Išskirtine figūra XX a. pradžios Vilniaus kultūriniame
gyvenime buvo Ferdinandas Ruščicas (1870-1936). 1897 m.
baigęs Peterburgo dailės akademiją dailininkas grįžo į gimtąjį
Bogdanovo dvarą (netoli Ašmenos, apie 70 km. nuo Vilniaus).
Bogdanovo ir Vilniaus apylinkės tapo pagrindiniu jo tapybinės kūrybos
įkvėpėju. Tuo metu dailininkas sukūrė reikšmingiausius savo kūrinius,
kuriuose plėtojo savitą romantinio simbolinio peizažo stilių.
Tapė dailininkas taip pat architektūros paminklus, interjerą
(Auksinis kambarys). 1904-1907 m. Ruščicas dėstė Varšuvos
dailės mokykloje, kur jo mokiniu buvo ir M. K. Čiurlionis. 1908 m.
ilgesniam laikui įsikūrė Vilniuje, aktyviai įsijungė į miesto
kultūrinį gyvenimą. Anot Česlovo Jankovskio, Jokios eitynės,
jokios iškilmės, joks visuomeninis ar liaudiškas renginys, kai Ruščicas
apsigyveno Vilniuje, be jo nebeapsėjo. Ruščico talentas
atsiskleidė įvairiose kūrybos srityse, jis dirbo ne tik tapybos,
bet ir grafikos srityje, apipavidalino įvairius renginius, teatro
vaidinimus. 1909 m. jis sukūrė dekoracijas ir kostiumus Juliaus
Slovackio Lillos Venedos inscenizacijai Nunos Mlodziejovskos
teatre, kuris tuo metu glaudėsi buvusios parodos paviljone
Bernardinų sode prie Vilnelės. Simbolinės, scenoje vykstančiam
veiksmui nuotaiką kuriančios dekoracijos ano meto Vilniaus teatre
buvo drąsus, novatoriškas sprendimas, sulaukęs kuo palankiausių
kritikos atsiliepimų. Apie šį vaidinimą, praėjus dvidešimt aštuoneriems
metams po premjeros, Marija Aleksandrovičiova rašė: Meno kerai
tuomet taip giliai sujaudino netgi labiausiai atsparius grožio
poreikiui žiūrovus, kad toji naktis Vasaros teatre prie Vilnelės
kaip gražiausias teatrinis įspūdis šiandien tebegyvena senųjų
vilniečių prisiminimuose.
Ferdinandas Ruščicas nebuvo tiesiogiai susijęs
su Vilniaus lietuvių kultūriniu judėjimu, bet neabejotinai jam
prijautė. Ko verta vien jo kalba prie M. K. Čiurlionio kapo ar jo
paties redaguotame Tygodnik Wilenski išspausdinti keli
straipsniai apie lietuvių meną ir kultūrą.
