Vienas gabiausių Jono Rustemo mokinių Vilniaus
universitete buvo Kanutas Ruseckas (1800-1860). Dar
studijuodamas jis žavėjosi romantinėmis kolegų literatų
idėjomis, priklausė studentiškoms Spindulingųjų ir Filomatų
draugijoms. 1821-1831 m. gavęs universiteto rekomendacijas Ruseckas
tęsė dailės studijas Paryžiuje ir Romoje, pas garsius to meto
dailininkus Guillaumą Guilloną Lethiereą, Antoineą Jeaną
Grosą, Vincenzo Camuccini, Berthelį Thorvaldseną. Grįžęs į
Vilnių mokė piešimo Vilniaus bajorų institute ir privačiai,
daug tapė.
Išliko nemažai Italijoje ir Vilniuje Rusecko
tapytų peizažų. Impulsyviuose, temperamentingai nutapytuose
Italijos peizažuose dailininkas įamžino Romos architektūros
paminkus ir jų ansamlius, didingas kalnų panoramas ir egzotišką
pietų augmeniją. Vilniaus peizažai kiek santūresni, kuklesnio
kolorito, neretai persmelkti lyrinėmis nuotaikomis, tačiau
ikonografiškai tikslūs, liudija nuolatines gamtos studijas.
Ruseckas buvo geras portretistas, kūrė buitinio žanro paveikslus,
daug tapė bažnyčioms, bene pirmasis lietuvių dailėje ėmėsi
animalistinių kompozicijų (Stumbrų medžioklė). Didžiulio
pasisekimo to meto visuomenėje sulaukė paveikslai, kuriuose
dailininkas vaizdavo liaudies tipus, Vilniaus apylinkių papročius
ir tradicijas (Pjovėja, Lietuvaitė su verbomis, Vakarinės
pamaldos Aušros vartų koplyčioje ir kt.).
Rusecko kūryba nesutelpa į vieno stiliaus
rėmus. Jo paveiksluose galime rasti romantizmo, sentimentalizmo,
blaivaus realizmo bruožų, kai kuriuos klasicizmo atgarsius.
Tačiau emocionalus, gyvenimą mylėjęs dailininkas pasaulį matė
visų pirma romantiko akimis.
Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip
330 Kanuto Rusecko kūrinių - paveikslų, piešinių, eskizų ir
detalių gamtos studijų. Didžiąją jų dalį sudaro kūriniai, po
dailininko mirties likę jo dirbtuvėje. Juos pagarbiai išsaugojo
sūnus Boleslovas, prieš savo mirtį viską užrašęs Vilniaus
mokslo bičiulių draugijai.