VILNIAUS PAVEIKSLŲ GALERIJOS EKSPOZICIJA 
„LIETUVOS DAILĖ XVI-XX a. pr.“

• Svarbiausia informacija lankytojams:

• Galerijos istorijos pradžia

• Pristatomos ekspozicijos genezė

• Ekspozicijos struktūra

EKSPOZICIJOS SALĖSE (trumpa informacija, planas)

	I aukštas Įėjimas, rūbinė,  tualetas, kasa,  prekybos kioskas
	II aukštas Įvadinės salės (4) – Lietuvos dvaro interjero (XIX a.) rekonstrukcija I-II salės – klasicizmo, ampyro laikotarpio tapyba, skulptūra, baldai ir tekstilė (gobelenai) III,  IV salės –  Lietuvos portretai (XVII-XVIII a.) XX-XXIII salės – veikia trumpalaikės kilnojamos parodos
III aukštas V  VI  VII salės – Pranciškaus Smuglevičiaus ir jo mokinių kūriniai VIII salė – Jono Rustemo kūriniai IX salė – Kanuto Rusecko kūriniai X salė – Lauryno Stuokos Gucevičiaus kūriniai	XI salė – Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūriniai XII salė – Vilniaus litografijos dirbtuvių, Vienos, Maskvos, Peterburgo dailės akademijų auklėtinių kūriniai XIII salė – Jonas Kazimieras Vilčinskis XIV salė – Vilniaus litografijos dirbtuvių, Vienos, Maskvos, Peterburgo dailės akademijų kūriniai XV salė – Paryžiaus, Miuncheno dailės mokyklų kūriniai XVI,  XVII,  XVIII, XIX  salės – XX a. pradžios Lietuvių dailė

Svarbiausia informacija lankytojams

Darbo laikas: 12.00-18.00 val.
Bilieto kaina - 4 Lt.
Moksleiviams, studentams, būtinosios tarnybos kariams, pensininkams taikoma 50% bilietų kainų nuolaida. Nemokamai lankyti parodą leidžiama: ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaikų namų auklėtiniams, pirmos ir antros grupės invalidams, Lietuvos respublikos muziejininkams, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariams. Išvardintiems lankytojams nuolaidos ir nemokamas lankymas suteikiamas tik pateikus pažymėjimą ar kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuris patvirtina priklausomybę nurodytai lankytojų grupei.

Galerijos istorijos pradžia
Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija buvo įkurta 1956 m. Pirmoji galerijos ekspozicija veikė 1956-1989 m. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje. 1994 m. galerija buvo perkelta į restauruotus Lietuvos didikų Chodkevičių rūmus. Galerijos atidarymas įvyko 1994 m. gegužės 18 d.

Šioje vietoje Lietuvos didikai, Šv. Romos imperijos grafai Chodkevičiai savo rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje kurti pradėjo XVII a., nuolat plėsdami posesiją ir perstatydami rūmus. 1754-1762 m. rūmų ansamblis rekonstruotas pagal architekto A. Virenerio projektą. XVIII-XIX a. rezidencija Chodkevičių ne kartą buvo nuomojama. XIX a. pirmoje pusėje rūmai buvo perstatyti architekto T. Tišeckio. Po šios rekonstrukcijos rūmai tapo viena didžiausių ir puošniausių Vilniaus aristokratų rezidencijų. Ji įgavo vėlyvojo klasicizmo formas. Buvo suformuotas reprezentacinis vidinis kiemas. Nuo to laiko nedaug tepakitę, kelis kartus restauruoti Chodkevičių rūmai, tapę Vilniaus paveikslų galerija, yra vienas įspūdingiausių klasicizmo stiliaus ansamblių Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Ypač vertingi yra rūmuose išsaugoti puošnūs istoriniai klasicizmo interjerai - Vilniaus paveikslų galerijos reprezentacinės salės. Jose, tęsiant europinės aristokratinės kultūros tradicijas, nuolat rengiami klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai, susitikimai, organizuojami valstybės reprezentaciniai renginiai (valstybės vadovų priėmimai, užsienio šalių valstybinių švenčių oficialūs minėjimai ir pan.). Nuo Vilniaus paveikslų galerijos atidarymo šiuose rūmuose ir jų kieme surengta per 300 įvairiausių renginių. Planuojama, užbaigus viso ansamblio restauravimą, įkurti rūmų karietinių ekspoziciją, visą ansamblį pritaikant klasikinės kultūros populiarinimo paskirčiai (rengiami festivaliai, šventės, koncertai).

Pristatomos ekspozicijos genezė
Chodkevičių rūmuose įkurta Vilniaus paveikslų galerija 1994 m. lankytojams pristatė pirmąją nuolatinę ekspoziciją, kuri apėmė XVI-XIX a. Lietuvos dailę. Tačiau išsamios daugeliui dešimtmečių Lietuvos dailės raidą reprezentuojančios ekspozicijos sukūrimas reikalavo atskirų dailininkų, stilistinių epochų, dailės žanrų, sambūrių įvertinimo ir aktualizavimo, kurio Lietuvos dailės muziejus ėmėsi, 1996-2000 m. sistemingai rengdamas tarptautines ir nacionalinės reikšmės parodas:

• Europos Tarybos kultūros kelių programos „Baroko kelias Lietuvoje“ paroda „Baroko dailė“ (1996);

• Europos Tarybos kultūros kelių programos „Vienuolynų kelias Lietuvoje“ paroda „Vienuolynų dailė“ (1998);

• „Jonas Kazimieras Vilčinskis ir jo leidiniai“ (1997);

• „Lietuvos dailė 1907-1914“ (1997);

• „Vilniaus dailės draugija 1908-1915“ (1997);

• Europos Tarybos kampanijos „Europa - bendras palikimas“ tarptautinė paroda „Vilniaus klasicizmas“ (2000).

Šiose parodose daugiausia buvo po restauravimo pirmą kartą eksponuojami kūriniai. 1994 m. įrengta ekspozicija ir minėtomis tarptautinėmis bei nacionalinėmis parodomis buvo objektyviai pasiruošta išsamios ir įvairiapusiškos ekspozicijos „XVI-XX a. pradžios Lietuvos dailė“ sukūrimui. Naujoji ekspozicija iš esmės reprezentuoja Lietuvos meno raidą kaip pastovi nacionalinio meno puoselėjimo programa. Jos autoriai - Romualdas Budrys, Laima Bialopetravičienė, Dalia Tarandaitė.

Ekspozicijos struktūra
Ekspozicija sudaryta iš istorinių interjerų (6 įvadinės salės) ir 17 parodinių salių, pristatančių XVI-XX a. pradžios Lietuvos dailę. Ji pilniau ir nuosekliau parodo XVI-XIX a. Lietuvos dailės raidą, išplėsdama 1994 m. galerijos ekspozicijos chronologines ribas iki XX amžiaus pradžios kultūrinio atgimimo ir pirmųjų lietuvių dailės parodų. Plečiant ekspoziciją buvo laikomasi nuo pat pradžių suformuotos koncepcijos - įžanginėse antrojo aukšto salėse rodomas rūmų interjeras, eksponuojamais kūriniais siekiant atskleisti ne tik Chodkevičių rūmų architektūros grožį, bet ir XIX a. pirmos pusės Vilniaus dvasią, prisimenat žymiausius to meto vilniečius, asmenybes palikusias ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, o pagrindinėje ekspozicijos dalyje chronologine tvarka supažindinama su Lietuvos dailės raida. Galerija pasipildė į pirmąją ekspoziciją nepatekusių XIX a. antros pusės dailininkų kūriniais, joje pilniau pristatoma visų XIX a. Vilniuje dirbusių tapytojų kūryba. Naujajai ekspozicijai keletą kūrinių paskolino Žemaičių muziejus „Alka“, Vilniaus universiteto Mokslo muziejus ir Vilniaus universiteto biblioteka.

Įvadinės salės (4) ir I-II salės 
Įžanginėse centrinio fligelio salėse atkurtas XIX amžiaus Vilniaus dvaro interjeras (naujojoje ekspozicijoje jis pasipildė dar dviem salėm). Čia eksponuojami klasicizmo ir ampyro stiliaus baldai, gobelenai, skulptūros ir tapybos kūriniai. Daugumą šiose salėse eksponuojamų drobių nutapė Vilniaus meno mokyklos dailininkai Jonas Rustemas, Andrius Valinavičius, Aleksandras Slendzinskis, Karolis Ripinskis, Polikarpas Joteika, Valentinas Vankavičius, Vincentas Smakauskas, Kanutas Ruseckas ir kt. Jose vaizduojami Vilniaus universiteto profesoriai, žinomi Vilniaus dvasininkai, gydytojai, finansininkai, pramoninkai, muzikai ir literatai, primena XIX amžiaus I pusės Vilnių - vieną žymiausių to meto kultūros centrų visoje Rytų ir Vidurio Europoje. Svarbiausiam Vilniaus kultūros židiniui - Vilniaus universitetui, skirta Vincento Smakausko istorinė kompozicija „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“. XIX a. Vilniaus kultūros kontekste beveik simboliškai skamba dar du šiose salėse eksponuojami kūriniai - Kazimiero Jelskio reljefas „Skulptūros alegorija“ ir Ignoto Ščedrausko alegorinė kompozicija „Tapybos gimimas“, skirti dailei, XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje tapusiai universitetine disciplina. Ekspoziciją pratęsia Juozapo Marševskio, Jono Čarnockio, Kanuto ir Boleslovo Ruseckų tapyti XIX amžiaus Vilniaus peizažai. (Išsamesnė informacija)

III salė

Pažintį su Lietuvos dailės istorija pradeda senieji portretai. Juose matome galingiausių Lietuvos didikų giminių atstovus, įtakingus valstybės ir bažnyčios dignitorius - Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, LDK kanclerį kunigaikštį Mikalojų Radvilą, LDK didįjį etmoną Mykolą Kazimierą Pacą, LDK lauko etmoną Aleksandrą Slušką, LDK pakanclerį Povilą Sapiegą ir kt. Iš valdovų portretų galerijoje eksponuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdas, nutapytas jo funduotai Lietuvos Brastos Augustijonų bažnyčiai ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio portretas, kuriame jis pavaizduotas kaip vyriausiasis kariuomenės vadas. Portretams būdinga teatralizuota barokinė kompozicija, išdidi, herojizuota portretuojamojo laikysena, rankose laikomi ar ant stalelių padėti socialinį statusą ir užimamas pareigas parodantys atributai (kunigaikščio kepurė, etmono buožė, kanclerio atspaudas ir pan.), vaizduojamą asmenį apibūdinantys įrašai. Dauguma portretų tapyti nežinomų vietinių dailininkų, yra kiek primityvoki, tačiau savaip monumentalūs ir išraiškingi. Profesionaliai nutapytas, taiklia psichologine charakteristika pasižymintis Vilniaus vyskupo sufragano Mikalojaus Slupskio portretas priskiriamas vienam garsiausių XVII a. Vilniuje dirbusių dailininkų Johanui Šreterui (min. 1641-1685). Panašus braižas būdingas 1689m. nutapytam Onos Mickevičienės portretui, realistiška ir kartu dekoratyvia forma įamžinusiam patrauklius senos aristokratės bruožus. LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco žmonos prancūzės Claire Isabelle de Mailly Laskaris portretas nutapytas sekant karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio dvaro gdanskiečio tapytojo Georgo Danieliaus Schultzo (1615-1683) sukurtu portretu (originalas saugomas nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune). Karaliaus ir magnatų dvaruose dirbusių svetimšalių dailininkų kūrybai atstovauja Žygimanto III Vazos dvaro dailininko olando Peeterio Danckerso de Rij (1605-1661) sukurtas Švedijos karaliaus Jono III Vazos portretas. (Išsamesnė informacija)

IV salė
XVIII a. Lietuvos portrete greta vėlyvojo baroko stilistikos reiškėsi lengvesnio, žaismingesnio rokoko ir santūraus klasicizmo bruožai. Karaliaus ir magnatų dvaruose tebedirbo nemažai svetimšalių dailininkų. LKD kancleris Jonas Fridrichas Sapiega kūrinius užsakinėjo Prancūzijoje gimusiam škotų kilmės tapytojui Augustinui Miriui (1700-1790). Galerijos lankytojai gali pamatyti šio dailininko tapytą efektingą, tačiau kiek pompastišką tapytojo mecenato Jono Fridricho Sapiegos portretą. Karaliaus dvare kurį laiką dirbo austrų tapytojas Jozefas Pitschmanas (1758-1834), galerijoje eksponuojamo Stanislovo Augusto Poniatovskio portreto autorius. Talentingų dailininkų svetimšalių buvo ir vienuolijose. Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos bažnyčioms paveikslus tapė kitas austrų dailininkas, vienuolis trinitorius Johannas Prechtlis (1737-1799), sukūręs galerijoje eksponuojamą palaimintojo Mykolo de Sanktis atvaizdą. Visoje buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijoje dirbo talentingas lenkų dailininkas Simonas Čechavičius (1689-1775), nutapęs daug paveikslų Vilniaus bažnyčioms. Šio dailininko teptukui priklauso LDK didžiojo etmono kunigaikščio Mykolo Juozapo Masalskio portretas - vienas patraukliausių XVIII a. Lietuvoje nutapytų psichologinių portretų.
Milžiniškos reikšmės įvykis tolesnei Lietuvos dailės raida buvo pirmos lietuviškos aukštosios dailės mokyklos - profesinio dailės mokymo centro sukūrimas Vilniuje. XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje Vilniaus universitete buvo įsteigtos architektūros, tapybos skulptūros ir raižybos katedros, kurioms vėliau prigijo bendras Vilniaus meno mokyklos pavadinimas. Edukacinė komisija Piešimo ir tapybos katedrai vadovauti pakvietė jau spėjusį pagarsėti tapytoją Pranciškų Smuglevičių. Dvidešimt metų gyvenęs ir dirbęs Romoje jis iš pirmųjų šaltinių pažino antikos meną, gerai žinojo švietėjiškojo klasicizmo ideologinę programą. Vilniaus paveikslų galerijoje pažintis su šio dailininko kūryba pradedama paskutiniuoju, 1807m. nutapytu kūriniu „Agripina perkelia vyro palaikus į tėviškę“, kuriame puikiai atsispindi ne tik antikos meno pamokos, bet ir anuomet itin aktualios tėvynės meilės, pasiaukojimo idėjos. (Išsamesnė informacija)

V salė
Pranciškus Smuglevičius (1745-1807) dailės pradmenis gavo pas tėvą - Varšuvos karališkojo dvaro dailininką Lukošių Smuglevičių ir pas giminaitį Simoną Čechavičių. 1763-1764m. jis studijavo tapybą Romoje pas Antonijų Maronį, o nuo 1766m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. Romoje susiformavo klasicistinis, turintis italų vėlyvojo baroko bruožų dailininko braižas.1784 m. Smuglevičius grįžo į Varšuvą, 1785 m. lankėsi Vilniuje, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio užsakymu nutapė paveikslus rekonstruojamai Vilniaus katedrai. 1797 m. Edukacinės komisijos pakviestas užimti Vilniaus universitete steigiamos Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus vietą, dailininkas visam laikui persikėlė į Vilnių. Profesoriaudamas Vilniaus universitete, jis sukūrė pirmąsias tapybos mokymo programas, kuriose be kita ko akcentavo dailininko teorinio ir bendrojo išsilavinimo svarbą. Pranciškaus Smuglevičiaus vadovaujama Piešimo ir tapybos katedra tapo pirmąją Lietuvoje dailės mokyklą, rengusia menininkus profesionalus.
Didžiąją Pranciškaus Smuglevičius kūrybinio palikimo dalį sudaro paveikslai bažnyčioms, kompozicijos antikiniais, istoriniais, mitologiniais siužetais, portretai. Tapė dailininkas taip pat peizažus, buitines scenas. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami Pranciškaus Smuglevičius paveikslai į Lietuvos dailės muziejų pateko iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos rinkinių. Drobės „Trinitorių ordino steigėjai garbina Švč. Trejybę“ ir „Šv. Kajetonas stebuklingai daugina duoną teatinų refektoriume“ kadaise puošė Vilniaus Trinitorių bažnyčią. (Išsamesnė informacija)

VI salė

Pranciškus Smuglevičius buvo pirmoji ryški profesionaliosios lietuvių dailės figūra, ryškiausias švietėjiškojo klasicizmo atstovas. Švietėjiškąja ideologija ir klasicizmo kultūra jis sudomino savo mokinius, iš pagrindų pakeisdamas jų požiūrį į istorinius, religinius siužetus, peizažą ir buitinį žanrą. Šioje salėje greta Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinių eksponuojami žymiausių jo mokinių - Juozapo Oleškevičiaus (1777-1830), Jono Damelio (1780-1840), Juozapos Peškos (1767-1831), tapyti paveikslai. (Išsamesnė informacija)

VII salė
Pranciškaus Smuglevičius kūryba buvo reikšminga ir Lietuvos peizažo raidai. 1785 m. vyskupo Masalskio kvietimu lankydamasis Vilniuje Smuglevičius gavo didelį užsakymą nutapyti Lietuvos sostinės vaizdus. Juos užsakė kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis ir kancleris Jokimas Chreptavičius, kildinę save iš Vilniaus ir juo domėjęsi. Šiandien yra žinoma per dvidešimt Pranciškaus Smuglevičius pieštų Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų. Dauguma jų saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Šioje salėje eksponuojami Lietuvos dailės muziejuje saugomi piešiniai „Miesto gynybinė siena su Medininkų vartais“, „Subačiaus vartai“, „Žemutinės pilies ir Kryžių kalno vaizdas“, saugomi Lietuvos dailės muziejuje, ir trys peizažų eskizai („Paplaujos apylinkės“, „Vilniaus Vizitiečių bažnyčia“, „Vilniaus universiteto Skargos kiemas nuo Šv. Jono bažnyčios slenksčio“) iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių. Peizažai atlikti tušu arba sepija, švyti lengvais, subtiliais tonais. Daugelyje piešinių matome iki šiol neišlikusius Vilniaus architektūros paminklus, dar labiau padidinančius jų ikonografinę vertę.
Peizažus tapė ir Smuglevičius mokiniai. Muziejaus lankytojai turi galimybę pamatyti nuotaikingas Juozapo Peškos akvareles, vaizduojančias XVIII a. pabaigos - XX a. pradžios Vilnių. Jos priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, kuriai akvareles dovanojo Ukrainos mokslų akademijos Lvovo biblioteka. (Išsamesnė informacija)

VIII salė

1798 m. gegužės mėnesį Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros adjunktu buvo paskirtas Jonas Rustemas (1762-1835). Egzotiškos kilmės dailininkas (tėvas buvo armėnas ar turkas, motina - prancūzė) jaunystę praleido kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio dvare. Vėliau šio didiko remiamas studijavo tapybą Varšuvoje pas Jeaną Pierre’ą Norbliną ir Marcello Bacciarelli, 1788-1790m. lankėsi Vokietijoje. Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje Jonas Rustemas dėstė piešimą, vėliau ir tapybą, nuo 1811 m. buvo ekstraordinarinis, nuo 1821 m. - ordinarinis profesorius. Rustemas buvo pedagogas iš prigimties, mylėjo ir rūpinosi savo mokiniais, neturtingiems studentams padėjo gauti stipendijas bei finansinę paramą. Jis parengė kelis dailės mokymo reformos projektus, pradėjo kaupti meno rinkinius, 1820 m. surengė studentų darbų parodą - pirmąją dailės parodą Vilniuje. Dar jaunystėje, būdamas Vokietijoje, Rustemas buvo priimtas į masonų ložę, Vilniuje buvo aktyvus ložių „Uolusis lietuvis“ ir „Gerasis ganytojas narys“. Uždarius Vilniaus universitetą, dailininkas gyveno savo draugo Petro Pizano dvare Pūškuose prie Dūkšto.
Jonas Rustemas reiškėsi įvairiose kūrybos srityse - dirbo kaip teatro dailininkas, režisavo „gyvuosius paveikslus“, tapė mitologines ir religines kompozicijas, buitines scenas ir peizažus, tačiau visų pirma buvo talentingas portretistas. Jo darbuose klasicizmo stilistika jungėsi su sentimentalizmo bruožais, ankstyvojo romantizmo bei realizmo tendencijomis. Lietuvos dailės muziejuje saugoma dvidešimt vienas Jono Rustemo tapytas portretas (dalis portretų eksponuojama Vilniaus paveikslų galerijos įžanginėse salėse). Tai dvarininkų, Vilniaus inteligentų, universiteto profesorių atvaizdai, keletas autoportretų. Rustemo portretai nesudėtingų kompozicijų. Portretuojamus asmenis dailininkas dažniausiai vaizdavo iki juosmens, visą dėmesį sutelkdamas į kuo taiklesnę veidų charakteristiką.
Humoru, gyva dailininko vaizduote ir proto lankstumu žavi Jono Rustemo sukurtos fantastinės kortos. 1814-1815m. vario graviūros technika jas išraižė Gotlibas Kislingas. Rustemo kūrinius buitine tema primena skaidrios ir nuotaikingos Kazimiero Bachmatavičiaus litografijos iš ciklo „Vaizdingas mažųjų Jono Rustemo kūrinių prisiminimas“. (Išsamesnė informacija)

IX salė
Vienas gabiausių Jono Rustemo mokinių Vilniaus universitete buvo Kanutas Ruseckas (1800-1860). Studijuodamas universitete jis žavėjosi romantinėmis kolegų literatų idėjomis, priklausė studentiškoms Spindulingųjų ir Filomatų darugijoms. 1821-1831m. gavęs universiteto rekomendacijas Ruseckas tęsė dailės studijas Paryžiuje ir Romoje, pas garsius to meto dailininkus Guillaumą Guilloną Lethiere’ą, Antoine’ą Jeaną Grosą, Vincenzo Camuccini, Berthelį Thorvaldseną. Grįžęs į Vilnių mokė piešimo Vilniaus bajorų institute ir privačiai, tapė paveikslus bažnyčioms, portretus, peizažus, buitines scenas, vienas pirmųjų lietuvių dailėje ėmėsi animalistinių kompozicijų.
Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 330 Kanuto Rusecko kūrinių - paveikslų, piešinių, eskizų ir detalių gamtos studijų. Didžiąją jų dalį sudaro kūriniai, po dailininko mirties likę jo dirbtuvėje. Juos pagarbiai išsaugojo sūnus Boleslovas, prieš savo mirtį viską užrašęs Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. (Išsamesnė informacija)

X salė
Architektūra buvo pradėta dėstyti dar jėzuitų vadovaujamoje Vilniaus akademijoje. Edukacinės komisijos nutarimu, reorganizuotoje mokymo įstaigoje 1793 m. buvo įsteigta Architektūros katedra. 1793-1794 ir 1797-1798m. civilinę architektūrą joje dėstė Laurynas Gucevičius (1753-1798) - žymiausias Lietuvos klasicizmo architektas, mes esame dėkingi Vilniaus klasicizmo savitumą.
Architektūrą ir matematiką Gucevičius studijavo Vilniaus universitete, vėliau Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio remiamas tobulinosi Romoje ir Paryžiuje. 1781 m. grįžęs į Vilnių Masalskiui suprojektavo Verkių dvaro sodybos centrinius rūmus. 1781-1786 m. Gucevičius parengė tris Vilniaus rotušės rekonstrukcijos prjektus (galerijoje eksponuojami du iš jų). Patvirtinus trečiąjį, kukliausią projektą rotušė buvo rekonstruota 1799 m. ir nepakeitusi savo išvaizdos stovi iki šių dienų.
Lauryno Gucevičius vardas brangus Vilniui ir kaip Katedros statytojo. Katedros projektą architektas parengė 1782 m. Pagal jį rekonstruota pagrindinė Lietuvos šventovė iš gotikinio, vėliau subarokinto pastato virto grynai klasicistiniu monumentu, ryškiausiu Lietuvos švietėjiškosios kultūros paminklu, Vilniaus klasicizmo šedevru.
L. Gucevičius suprojektavo nemažai didikų, rūmų, visuomeninių pastatų, bažnyčių , tiltų. Jo kūriniams būdingas tūrių monumentalumas, optimalus statinio ir aplinkos ryšys, darnios atskirų pastato dalių ir visumos proporcijos. (Išsamesnė informacija)

XI salė
Vilniaus meno mokykla išugdė naują - dailininkų romantikų kartą. Dauguma Vilniaus meno mokyklos auklėtinių tiesiogiai patyrė Adomo Mickevičiaus, Joakimo Lelevelio, Juliaus Slovackio puoselėtų nacionalinio išsivadavimo idėjų žavesį, patys dalyvavo 1831m. sukilime, o jam pralaimėjus tapo tremtiniais.
Labiau už racionalų protą romantikai vertino jausmą. Emocionalus tikrovės suvokimas skatino laisvesnę, ekspresyvesnę plastiką - raiškų piešinį, gyvesnes spalvas, sudėtingą apšvietimą, šviesos ir šešėlio efektus.
Romantikai nevertino beidėjiškų pagal užsakymus tapomų portretų, tačiau mielai vaizdavo šviesiausius savo amžininkus, kraštui nusipelniusius žmones. Portretas buvo mėgstamiausias Valentino Vankavičiaus (1800-1842) kūrybos žanras. Labiausiai dailininką išgarsino Peterburge nutapytas poeto Adomo Mickevičiaus portretas (jo eskizas eksponuojamas vienoje iš įžanginių galerijos salių). Giliai atskleistas portretuojamo asmens vidinis pasaulis, jo moralinės vertės išliejimas būdingas Vankavičiaus tapytiems jaunų filomatų judėjimo dalyvio Kazimiero Piaseckio, nežinomo vyro, vilkinčio geltona liemene, portretams. Romantiškos sielos veržlumas, atvirumas pasaulio grožiui puikiai perteiktas Adomo Šemešio (1808-1864) tapytame poeto Liudviko Kondratavičiaus - Vladislovo Sirakomlės portrete.
Romantinius peizažus tapė Vincentas Dmachauskas (1807-1862), savo darbuose sumaniai naudojęs šviesos efektus (mėnesiena, laužas, gaisras), stafažą, buitines ir istorines scenas - „Naktigoniai pamiškėje“, „Miško gaisras“, „Kryžiuočiai puola Punios pilį“.
Vilniaus universitete, vadovaujami Jono Rustemo, dailės studijas pradėjo Vladislovas Neveravičius (1814-1888/91) ir Napoleonas Ylakavičius (1811-1861), po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo priversti emigruoti į Vakarų Europą, kur baigė mokslus ir praleido didžiąją gyvenimo dalį. Ylakavičiaus „Autoportrete“, Neveravičiaus Vienoje („Šv. Marija Magdalietė“, „Autoportretas“) ir Paryžiuje („Maurė su karoliais“) tapytuose paveiksluose greta vilnietiškos tradicijos juntama Vakarų Europos (prancūzų, austrų) tapybos įtaka.
Keletą metų vėliau nei Piešimo ir tapybos katedra Vilniaus universitete buvo įsteigtos dar dvi dailės katedros – 1803 m. Skulptūros, 1805 m. Raižybos.
Skulptūros katedros auklėtinis, o vėliau jos profesorius buvo Kazimieras Jelskis (1782-1867), Vilniaus universiteto kuratoriaus kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio ir matematikos profesoriaus Zakarijaus Nemčevskio portretinių biustų autorius.
Didžiulė reikšmę Lietuvos grafikos raidai turėjo Raižybos katedra. Pradžioje jai vadovavo Izidorius Veisas (1774-1821?), atvykęs iš Berlyno, kur turėjo nuosavą spaustuvę. 1810 m. vadovavimą katedrai perėmė žinomas anglų grafikas, Londono, Stokholmo ir Peterburgo dailės akademijų narys Juozapas Suandersas (1773-1845). Tai buvo labai išsilavinęs, plačių pažiūrų žmogus. Vilniaus universitete jis dėstė jau ne vien vario raižybą, bet ir oforto, akvatintos, ksilografijos technikas. Saundersas buvo puikus reprodukcinės grafikos meistras ir kūrybingas grafikas, daręs įvairių žanrų raižinius - vinjetes, iliustracijas, portretus, herbus. Raižybos katedros profesorių raižinių ekspoziciją papildo jos auklėtinių Mykolo Podolinskio (1783-1856), Gotlibo Kislingo (1790-1846), Juozapo Chščonovičiaus (apie 1793-1833) ir kt. darbai.
Raižybos katedrą lankė nemažai Jono Rustemo mokinių. Vienas iš jų buvo Vincentas Smakauskas (1797-1876), grafikos srityje pasireiškęs nemažiau nei tapybos. Ksilografijos technika Smakausko sukurtos iliustracijos Juzefo Kraševskio „Vitolio raudai“ yra vienos gražiausių ir novatoriškiausių visoje XIX a. Lietuvos grafikoje.
Po pralaimėto 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą Vilniaus meno mokyklos auklėtiniai bandė bent iš dalies kompensuoti dailės mokyklos trūkumą atidarydami privačias dailės dirbtuves. Laikotarpyje tarp sukilimų plačiausiai žinomos buvo Kanuto Rusecko, Vincento Dmachausko, Karolio Ripinskio dailės dirbtuvės. (Išsamesnė informacija)

XII salė
Lietuvos grafikos raidą paspartino litografija. XIX a. pirmoje pusėje Vilniuje veikė trys litografijos spaustuvės: 1821-1857 m. - Universiteto, vėliaus perduota Motiejui Pšibilskiui, 1833-1863 m. - Juozapo Ozemblovskio ir 1834-1863m. - Antano Kliukovskio. Ypač produktyvi buvo Juozapo Ozemlovskio litografijos dirbtuvė, išleidusi apie septynis šimtus įvairios paskirties litografijų.
Motiejaus Pšibilskio litografijos dirbtuvėje savo peizažus litografavo Karolis Račinskis. Nemažai Lietuvos inteligentijos portretų litografijos technika yra sukūręs Karolis Ripinskis. Juos spausdino Pšibilskio, Ozemblovskio, Kliukovskio litografijos dirbtuvės.
1846-1856 m. Vilniuje gyveno ir dirbo tapytojas Jonas Moračinskis (1807-1870), dailės studijas baigęs Vienoje. Dailininkas suartėjo su Vilniaus šviesuomene, turėjo privačių dailės pamokų.
Kadangi po universiteto uždarymo Lietuvoje neliko aukštosios dailės mokyklos, jaunųjų dailininkų karta aukštojo mokslo siekė Rusijos ir Vakarų Europos dailės akademijose. Ypač daug Lietuvos jaunimo studijavo Peterburgo dailės akademijoje.
1856 m. į Vilnių sugrįžo Peterburge studijas baigęs Jonas Zenkevičius (1825-1888). Römerių name jis turėjo dailės dirbtuvę, buvo vadinamosios „Vilniaus akademijos“ „profesoriumi“ („Vilniaus akademija“ oficialaus, valdžios patvirtinto statuso neturėjo, tai buvo greičiau dailininkų sambūris, puoselėjęs toli siekiančius planus Vilniuje įkurti dailės mokyklą). Patriotinėmis nacionalinio išsivadavimo idėjomis gyvenęs dailininkas sukūrė žymių Lietuvos kultūros veikėjų Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto portretus. Vilniaus paveikslų galerijoje jo kūryba pristatoma kelionės po Italiją inspiruota drobe „Italų berniukas su mandolina“ ir prelato Juozo Baukevičiaus portretu.
1864-1866 m. Vilniuje gyveno kitas Peterburgo dailės akademijos auklėtinis - Nikodemas Silvanavičius (1834-1919). 1866m. dailininkas pakartotinai įstojo į Peterburgo dailės akademiją studijuoti mozaikos, vėliau gyveno Birštone , Prienuose. Lietuvos dailės muziejuje saugoma nemaža Silvanavičiaus kūrinių kolekcija. Tai daugiausiai portretai, vaizduojantys dailininko šeimos narius, buitinės scenos („Vaikai žaidžia kieme“), paveikslai , su neslepiama simpatija vaizduojantys paprastus liausies žmones („Valsčiaus seniūnas“, „Skerdžius nuo Švenčionių“).  (Išsamesnė informacija)

XIII salė
Populiarus Lietuvoje buvo gydytojo Jono Kazimiero Vilčinskio nuo 1846 m. leistas litografijų, chromolitografijų, vario ir plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“. Leisdamas šį albumą Vilčinskis norėjo supažindinti Lietuvos visuomenę su reikšmingiausiais krašto architektūros ir dailės paminklais, žymiais Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjais. „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas serijomis, o pastarosios - sąsiuviniais. Išėjo šešios nevienodos apimties ir formato „Vilniaus albumo“ serijos, sudarančios per 350 grafikos kūrinių. „Vilniaus albumas“ buvo daugelio skirtingų tautybių dailininkų kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas. Jis buvo spausdinamas Paryžiuje, garsioje Ž. Lemersje litografijoje. Kūrinius litografavo prancūzų litografai Louis Pierre Bichebois, Victor Adam, Isidore Deroy, Philippe Benoit, Francois Grenier, Adolphe Lafosse ir kt. pagal Vilčinskio jiems atsiųstus Kanuto Rusecko, Karolio Ripinskio, Alberto Žameto, Antano Zaleskio, Vasiljaus Sadovnikovo, Martyno Zaleskio ir kt. piešinius.
„Vilniaus albumo“ peizažai sklidini lyrinės nuotaikos, įtaigiai perteikia Lietuvos kraštovaizdžio grožį, Vilniaus architektūros ir dailės paminklų didingumą. Kultūros veikėjų portretai litografuoti stambiu planu, didelio formato lakštuose. (Išsamesnė informacija)

XIV salė
Peterburgo dailės akademijos auklėtiniai buvo jaunesniosios kartos Vilniaus dailininkai Tadas Goreckis (1825-1868), Karolis Rafalavičius (1831-0861), Boleslovas Ruseckas (1824-1913), Eduardas Paulavičius (1825-1909), Albertas Žametas (1821-1876). Visų jų darbai nepriekaištingo piešinio ir kompozicijos, akademiški, tačiau neretai nestokojantys ir gilesnių realistinių įžvalgų.
Nuo Peterburgo dailės akademijos gerokai skyrėsi Maskvos Tapybos, skulptūros ir architektūros mokykla. Naujai įsteigta, savo ideologine ir menine programa bei mokymo sistema, ji buvo arčiau gyvenimo, pažangių demokratinių savo laiko tendencijų. Maskvos dailės mokykloje studijavo vienas žymiausių XIX a. II pusėje Vilniuje dirbusių dailininkų - Vincentas Slendzinskis (1837-1909). Jis buvo geras portretistas, tapė taip pat peizažus, sukūrė paveikslų bažnyčioms. Prie geriausių dailininko kūrinių, priklauso portretas su buitinio žanro elementais „Senutė veria adatą“. Šio kūrinio vertę, matyt, suprato ir pats dailininkas, nes po kelių metų vėl grįžo prie jo, pasiryžęs galutinai užbaigti, be to, nutapė jo repliką (saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“). Paveiksle išreikšta menininko meilė ir pagarba paprastam, sunkų gyvenimo kelią praėjusiam, tačiau nepraradusiam nei orumo, nei dvasinės giedros, darbo žmogui. (Išsamesnė informacija)

XV salė
Iš Vakarų Europos dailės mokyklų Lietuvos dailininkas labiausiai traukė Miuncheno dailės akademija, garsėjusi puikiais pedagogais ir naujais, pažangiais dailės dėstymo metodais. Šioje mokymo įstaigoje dailės žinias gilino Alfredas (1832-1897) ir Eduardas Matas (1848-1900) Remeriai (Römeriai), Kazimieras Alchimavičius (1840-1917), Romanas Alekna Švoinickis (1845-1915). Jų kūriniuose daugiau dėmesio skiriama grynai tapybinėms problemoms - koloritui, potėpiui, šviesos ir šešėlio žaismui gamtoje.
Paryžiuje dailės studijavo Pranciškus Jurjevičius (1849-1924), tapęs daugiausiai Vilniaus miesto ir apylinkių peizažus („Maldininkai Vilniaus Kalvarijoje“, „Daukšos gatvė Vilniuje“).
XIX a. II pusės Lietuvos dailė patyrė skirtingų mokyklų dailės poveikį, tačiau šios įtakos neužgožė Vilniaus meno mokyklos tradicijos tęstinumo. Jį liudija kelios vilniečių dailininkų Ruseckų, Remerių, Silvanavičių kartos.(Išsamesnė informacija)

XVI-XIX salės
Šiose salėse eksponuojama XX a. pradžios Lietuvos dailė. Ji, rengiant ekspoziciją, jau buvo aktualizuota specialiomis parodomis, skirtomis Lietuvių dailės ir Vilniaus dailės draugijoms. Ekspozicijoje pristatomi žymiausi to meto dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša, Antanas Vivulskis, Bolesvas Buika, Kazimieras Stabrauskas, Adomas Varnas, Petras Kalpokas, Juozas Zikaras, Kajetonas Sklėrius, Jonas Mackevičius, Justinas Vienožinskis, Antanas Jaroševičius, Tadas Daugirdas, Ivanas Rybakovas, Marijonas Kulieša, Levas Antokolskis, Mstislavas Dobužinskis, Ferdinandas Ruščicas, Juozapas Kamarauskas.
Ekspozicijoje pristatomi ir trys M. K. Čiurlionio kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Tai ankstyvojo dailininko kūrybos laikotarpio kūriniai - pastelės „Kalnai“ ( apie 1905), „Audra“ (apie 1904, iš dingusio ciklo), fluorofortas „Auka“ (1907-1908). Juose - ryškiausios M. K. Čiurlionio kūrybos dominantės - pasaulio genezės, jo paslapties, begalybės, metafizinės gelmės vaizdinai, kylantys iš regimojo pasaulio formų, bet kaip simboliai ženklinantys giliausius žmogiškosios sąmonės sukurtas ir dieviškosios valios skiriamas galias. (Išsamesnė informacija)

Edukacinė paroda (XX-XXIII salės)
Vilniaus paveikslų galerijoje įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centras, rengiantis specialiąsias vaikų ir moksleivių meninio ugdymo programas, 2000 m. lapkričio 10 - 20001 m. kovo 12 dienomis įgyvendino edukacinę programą „Prie M. K. Čiurlionio kūrybos aukuro”, kuri surengta M. K. Čiurlionio 125-ųjų  gimimo metinių proga. (Išsamesnė informacija).

EKSPOZICIJOS SALĖSE